Dirbdamas kartu su kuratore Neringa Bumbliene, Liamas įvardijo šį projektą kaip savotiškus mainus tarp savęs ir jos. Pavadinta „Šviesos nėra ryškesnės centre“, paroda tarsi nukelia mus į pramoninius praėjusio amžiaus Vakarų pasaulio didžiųjų miestų pakraščius, kur verdantis gyvenimas nėra ne tik ramesnis, bet ir blankesnis nei centrinėse šių miestų dalyse. Sumaniai žaisdamas su masteliais, šviesomis ir garsu didžiulėje instaliacijoje, išdėstytoje ŠMC salėje, menininkas mums primena, kad periferija gali atrodyti tamsesnė, kai žiūri į ją iš centro, tačiau, iškeitus jį į pakraščius, supranti, kad juose šviesos yra tokios pat ryškios – tad viskas priklauso tik nuo požiūrio taško.

Kadangi tiek parodos pavadinimas, tiek jos turinio visuma nejučiomis gali paspausti kokį nors dėl gyvenimo ir kūrybos kiek atokiau nuo pasaulinių meno ir kultūros centrų atsradusio eilinio lietuvio argumentų apie centro-periferijos kaip išimtinai požiūrio taško skrynelės atidarymo mygtuką, šiuo metu Niujorke gyvenančio ir kuriančio L.Gillicko nusprendėme paklausti ir apie jo požiūrį į šį konceptą – ne tik pro urbanistinę, tačiau ir pro sociokultūrinę prizmę.

– Kokius įspūdžius paliko Vilnius? Ką dar spėjote čia nuveikti?

– Buvau išėjęs į miestą tik kartą ar du. Visą laiką tiesiog kursavau tarp viešbučio ir čia (mosteli delnu ŠMC fojė link). Šis pastatas ypatingas, jis man labai patiko.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nusprendėte surengti savo personalinę parodą būtent čia – Vilniuje, ŠMC? Juk tai pirma jūsų viešnagė Baltijos šalyse?

Gimiau 7-ajame dešimtmetyje, tad mačiau pokyčius, kurie vyko pas jus, tačiau tik iš tam tikro atstumo. Tad atvykti čia asmeniškai buvo iš tikrųjų svarbu.

– Iš tiesų buvau įtrauktas į vieną didesnę parodą, kuri prieš kelerius metus buvo rengiama čia Britų tarybos, galbūt buvo dar keli mažesni projektai, tačiau tada asmeniškai čia nevažiavau. Šį kartą atvykau gavęs kvietimą – iš tiesų buvau pakviestas be jokių tikslių sąlygų. Žinojau, kad čia galiu eksperimentuoti, turėjau galimybę užmegzti glaudžius santykius, ir manau, kad iš tikrųjų gerai yra atvykti kažkur pirmą kartą būtent taip, tinkamai, tam, kad dirbtum čia, o ne būtum tiesiog įtrauktas į didelę grupinę ekspoziciją ar panašiai. Vis dėlto neišvengiamai tenka pagalvoti ir apie visą šį kontekstą – juk kai esi europietis, čia tikrai yra apie ką pagalvoti. Gimiau 7-ajame dešimtmetyje, tad mačiau pokyčius, kurie vyko pas jus, tačiau tik iš tam tikro atstumo. Tad atvykti čia asmeniškai buvo iš tikrųjų svarbu. Žinoma, jeigu kalbėtume apie laiką, šiek tiek pavėlavau – regis, turėjau čia apsilankyti anksčiau.

– Tačiau tai nėra pirma jūsų personalinė paroda vietose, kurios tam tikru laikotarpiu buvo suvokiamos kaip Europos pakraščiai, pavyzdžiui, Rytų Europoje.

– Tikrai ne. Esu surengęs netgi labai ankstyvas savo parodas tokiose vietose kaip Lodzė – tai buvo 1995 m. 1998-aisiais surengiau parodą Prahoje, taip pat panašiu metu rengiau ekspoziciją Liublianoje, tad jaučiuosi turįs tam tikrą ryšį. Tačiau čia mes turime kontekstą, kuris yra šiek tiek kitoks. Ten man teko dirbti su didelėmis ar, sakykime, istorinėmis institucijomis, o dabar yra kiek kitaip. Šiuolaikinio meno centras įsikūręs modernistiniame pastate, tai tam tikra prasme vis dar yra vieta iš 7-ojo dešimtmečio, tad čia aš tam tikra prasme jaučiuosi labiau namie, kadangi tai man primena apie tas vietas, kuriose lankydavausi paauglystėje.

– Taigi ir pats ŠMC kaip vieta jums šiame kontekste taip pat yra ypatingai svarbus?

– Taip, nes čia, galima sakyti, jaučiuosi kaip namie ir dėl to, kad, pavyzdžiui, būdamas paauglys, eidavau į Londono ICA (Institute of Contemporary Arts) tam, kad pasiklausyčiau muzikos, dalyvaučiau vakarėlyje arba išgerčiau kavos. Būtent taip susidomėjau menu – dalyvaudamas tokiuose tarsi pašaliniuose, papildomuose renginiuose, kai tiesiog sėdėjau sodelyje rūkydamas arba šnekučiuodamasis su draugais. Būtent todėl šiuolaikinio meno centro idėja man visada patiko – juk tai daug įdomiau nei muziejus.

– Vietiniai lankytojai, atvykę į jūsų parodą ŠMC Vilniuje, tikriausiai jau bus susipažinę su parodos aprašymu, kuriame nurodomas tarsi opozicinis ryšys tarp centro ir pakraščių. Ar parodoje jie turėtų pamatyti ir tam tikrą nuorodą į vietinį, Vilniaus, kontekstą?

– Taip, tačiau iš tikrųjų viskas tiesiog priklauso nuo žiūros taško. Toks būdas žiūrėti į pasaulį visada priklauso nuo to, kaip padedi žemėlapį. Žinoma, čia esama ir tam tikro žodžių žaismo, tam tikra prasme netgi žaidimo žodžiais. Centras čia gali būti suvokiamas ir kaip urbanistinis terminas, centras gali reikšti miestą, kuriame šviesos ryškios, o viskas aplinkui atrodo beveik paskendę tamsoje. Tačiau atsidūręs miesto pakraštyje arba kaimo vietovėje matai ne ką blankesnes šviesas. Šioje mano parodoje demonstruojamas šviesos ir garso žaidimas visų pirma nukreipia mus būtent į miesto pakraštį. Tad iš esmės čia kalba eina labiau apie urbanistinį miesto kontekstą nei apie šalių ir tautų tarpusavio ryšius.

Išaugau Londono pakraštyje, mėgau tas jo vietas, kuriose galėjai susitaisyti automobilį – arba galbūt nusipirkti medienos, arba tuščias vietas, kuriose nebuvo nieko, o kartais – užtikti kur nors įsispraudusį naktinį klubą – tai buvo vietos, kuriose galėdavai kelti daug triukšmo. Tad šioje parodoje ir noriu papasakoti apie miesto centrą ir miesto pakraštį. Tačiau kartu – ir apie meną, meno centrą, kvestionuoti idėją apie tai, kas yra geriau menui, kas yra geriau kultūrai. Ar meno centras šiuo atveju yra geresnė vieta negu blogas, triukšmingas naktinis klubas miesto pakraštyje? Nesu dėl to toks tikras, kadangi kai buvau jaunas, lankydavausi ir ten, ir ten. Galėdavau nueiti į savotiškai kičinį, grubų naktinį klubą ir tada nukeliauti į meno centrą. Apie tai dabar galvojau daugiau negu su šia opozicija susijusius tautinius klausimus. Kita vertus, mano šeima yra kilusi iš Airijos, kuri istoriškai visą laiką buvo šalia itin galingos valstybės ir – jokiu būdu nebandau čia kažko susieti – manyje yra kažkas tokio, kas palaiko manyje susidomėjimą tuo, ką angliškai vadiname proximity (liet. artumas) – šiuo atveju tuo, kas nutinka, kai esi šalia kažko galingo, kažko, kas dominuoja kultūriškai, ekonomiškai ar kitaip. Savo darbe žaidžiu su šiomis idėjomis ne vien tam, kad parodyčiau opoziciją tarp centro ir pakraščio kaip kažkokio didelio atstumo išdavą, tačiau ir pabrėžčiau galimą jų artumą. Manau, kad tai yra gana produktyvus mąstymo būdas – apie tai gana sunku kalbėti, bet kažkas tame yra.

– Šios parodos pavadinimas išduoda, kad joje kalbama būtent apie šviesą. Bet juk skiriate dėmesio ir garsui?

– Taip. Lankydamiesi šioje parodoje išgirsite garsus. Tai garsai iš kaimo vietovės. Šunys, paukščiai ir taip toliau… Ir galiausiai pradedate girdėti muziką. Bet ji skamba iš tolo, tai garsas iš koncerto, naktinio klubo ar kokio nors renginio... Tas jausmas, kai išgirstate ritmingus žemus dažnius ir žinote, kad kažkas vyksta, – tai vienas iš būdų, kuriais garsas dera, kuriais jis tarsi atitinka šviesą ir veikia kartu su ja. Kaip minėjau, išaugau Londono pakraštyje – artimiausias futbolo stadionas buvo maždaug už 4 km ir kartais galėdavai matyti švytėjimą virš namų, kartais ten vykdavo koncertai ir galėdavai girdėti bent jau žemus garsus, tad žinodavai, kad ten kažkas vyksta – ir tai galima būtų pavadinti atstumu nuo renginio. Pasakysiu, kuo man tai žavu: mene – plačiąja prasme – tu turi turėti pojūtį, pavyzdžiui, ateiti į parodą ir jaustis jos dalimi arba žiūrėti į kažką iš arti... Tad norėjau surengti parodą, kurioje būtų sužaidžiama su šia atstumo idėja, kurioje galėtum kvestionuoti savo atstumą nuo įvykio. Būdamas parodoje ir matydamas tam tikrą iliuziją, turi savęs paklausti – kaip arti turėčiau būti, kad turėčiau tą pojūtį?

– Tiek parodos pavadinimas, tiek jos aprašymas vietiniams lankytojams gali asocijuotis su tam tikromis mūsų tapatumo temomis. Gyvendami posovietinėje visuomenėje, kartais jaučiamės, kad esame tauta, kuri visą laiką atsiduria ko nors pakraštyje – tad galbūt jūsų parodoje apsilankęs žmogus gali rasti atsakymą į tai, kaip galėtume susidoroti su tokiais jausmais?

– Iš tikrųjų tai gali būti sunku įsivaizduoti, bet tikiu, kad tam tikra prasme kiekviena Europos šalis yra posovietinė šalis. Jeigu išaugai Anglijoje – taip kaip aš, buvai susidūręs su, pavyzdžiui, antibranduoliniu judėjimu, kuris vyko pas mus, ir panašiai. Galvojau apie tai, ko paklausėte, tačiau tai nėra vien apie Lietuvą, visos esame posovietinės šalys. Tiesiog mes esame toliau – bet ir Anglijoje mes turėjome daug amerikiečių karinių bazių, jų karių... Tad turėjome savo klausimų, nors tai jokiu būdu nebuvo tas pats. Nuolat galvoju apie šiuos dalykus, tačiau viskas nėra taip betarpiška, kaip galėtum pagalvoti.

– Kitas dalykas, apie kurį norėjote kalbėti parodoje, – atvirkštiniai ankstyvosios kapitalizmo mechanikos procesai, tam tikri kapitalistinės gamybos procesų narstymai. Kaip parodos lankytojas galės pamatyti juos?

– Šią parodą lydi ir nedidelė knygelė, kurioje taip pat kalbama apie architektūrą. Ji susijusi su pasakojimu, kurį pradėjau prieš dešimt metų, kai ėmiausi rašyti didelę knygą. Galiausiai nusprendžiau, kad tai bus knyga be galo, ji niekada nebus pabaigta. Joje nagrinėjama krizė pasireiškia fizinio ir kognityvinio darbo santykyje. Norėjau parašyti tam tikrą distopinį romaną apie tai, kas nutinka, kai tokia krizė pasireiškia ten, kur iš esmės nevyksta jokia krizė. Kai imiesi dekonstruoti pramonę, architektūrą, tradicines darbo praktikas ne tradicinėse tradicinės krizės ištiktose vietose – ne Detroite, ne Mančesteryje, o tarkime, Švedijoje ar kitose Šiaurės Europos šalyse. Ir darai tai vien dėl ideologinio polėkio, o ne dėl to, kad vyksta krizė – tokia, kokia ji būtų tradiciškai suvokiama. Taigi, tai tam tikra prasme būdas sukurti krizę.

Taigi ši knyga – labai paprasta istorija apie grupę žmonių, kurie imasi dekonstruoti seną gamyklą, ardydami fabriką į jo sudedamąsias dalis. Jie tampa tobulais ekodarbininkais, kurie praleidžia dienas dekonstruodami fabriką ir daro tai tam, kad sukurtų tobulą ekologinę ekonomiką, kur viskas dera. Ardydami jie apverčia gamybinius procesus aukštyn kojomis, siekdami tokiu būdu suprasti pasaulį, suprasti gamybą, suprasti vartojimą. Be jokios ideologijos – be komunizmo, be kapitalizmo, tad tai tam tikra prasme ir yra savotiška distopinė idėja. Tačiau, žinoma, galiausiai juos jie yra pričiumpami. Tai įvyksta tada, kai jų paprašoma paaiškinti, kaip jie tai padaro. Tada jiems vėl iš naujo tenka viską sudėti.

Ir galiausiai tai tampa tarsi diskusija, savotiškomis derybomis, kadangi mes gyvename laikotarpiu, kai kapitalizmas yra pažengęs ir viskas yra paslėpta tame savianalizės procese, kur kiekvienas prisideda, yra ekosąmoningas ir užsiima atitinkamomis praktikomis. Tad tai tarsi kita viso šou pusė – ši metafora ir slepiasi kitoje pusėje parodos. Viena jos pusė demonstruoja malonumą ir tam tikrą kvailumą, o kitą – rimtumą ir susitelkimą. Ir visa tai žengia kartu. O erdvėje tarp šių dviejų dalykų nutinka dar kažkas...

Pirmoji personalinė L.Gillicko paroda Baltijos šalyse veiks ŠMC (Vilnius, Vokiečių g. 2) iki 2018 m. sausio 14 d. Parodos uždarymo savaitgalį (2018 m. sausio 11–14 d.) ŠMC kino salėje vyks šios parodos proga specialiai atrinktų L.Gillicko filmų retrospektyva.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.