Istorijos kontekstai

Operetės žanras čia svečiavosi gana seniai, tad lyg ir buvo laukta šiam teatrui nelabai būdingos lengvabūdiškos sezono pradžios, nukeliančios į praeito amžiaus vidurio Brodvėjų, kur klasikinė muzika liejosi su populiariąja, siužetai painiai pasakojo gana paikas meilės istorijas, o primadonos, dainuodamos jausmingas plačios melodikos arijas, puikavosi rožinėmis blizgančiomis suknelėmis, aplink gracingą pirštą vyniodamos kokį iš meilės leipstantį turtingą jaunuolį. Bet po ilgoko Pasakotojo (tąkart – Rafailo Karpio) pasakojimo apie tai, kas yra Kandidas – įtaigumo dėlei įterpiant šiek tiek ir vietinių aktualijų konteksto, – pakilus užuolaidai netrukus supranti, kad toje teatro kėdėje sėdėti kažkaip nepatogu. Ir LNOBT kėdės čia niekuo dėtos – nepatogu, nes spalvotas paveikslėlis scenoje bado akis: ten matai save ir aplink esančią visuomenę, kurioje vizualinėmis priemonėmis sukurtas gražus vaizdelis slepia bukumą ir nejautrumą aplinkai.

Nepatogu susidūrusiems su "Kandidu" buvo ir anksčiau: visų pirma 1759-aisiais, kai pasirodė Voltaire‘o apysaka, o paskui ir 1956-aisiais, kai pasaulį išvydo L.Bernsteino muzikinė šios istorijos interpretacija. Voltaire‘o knyga sukėlė nemažą skandalą, mat mąstytojas drįso kritikuoti Gottfriedo Wilhelmo von Leibnizo optimizmo teoriją, kurios pagrindu tapo krikščioniška koncepcija – tikėjimas, kad gyvename pačiame geriausiame pasaulyje, kurį išmaniai tvarko Dievas.

1755-aisiais Lisabonoje įvykęs galingas žemės drebėjimas, nusinešęs keliasdešimt tūkstančių žmonių gyvybių, filosofui inspiravo mintį, jog G.W.von Leibnizo propaguojamas optimizmas yra tarsi pasityčiojimas iš žmonių kančių ir bejėgiškumo prieš stichines nelaimes ir žmogiškąsias ydas – godumą, žiaurumą, tamsumą, prietaringumą. Ir nors ši tema veikiausiai sena kaip žemė, kiek apibrėžtesnį pavidalą ji įgijo L.Bernsteino dienų kontekstuose. Puikia, nors ir gana naujai susiformavusia, be to, iš Europos atkeliavusia muzikine kultūra ir ekonominiu pakilimu besipuikuojanti Amerika buvo kupina netolerancijos – apie tai, kas yra antisemitizmas, kompozitorius sužinojo toli gražu ne iš knygų. O ir libretą Lillian Hellman sukonstravo taip, kad jame jaučiama ryški Amerikoje tuomet klestėjusi makartizmo kritika.

Taigi, ir Voltaire‘o knyga, ir L.Bernsteino operetė tapo kone savotiškais socialiniais eksperimentais. Naujasis pastatymas LNOBT – tam tikra prasme irgi.

Nejuokingos temos

Ironija persmelkta Kandido istorija buvo, yra ir bus aktuali visiems laikams, tačiau tai, kaip ją perskaitome, priklauso ir nuo istorinio bei socialinio konteksto. Prancūzų režisieriaus Vincento Boussardo interpretacija LNOBT – labai satyriška ir daugiasluoksnė, netgi gerokai filosofiška, veikiau inspiruojanti klausimus nei pateikianti atsakymus.

Bene pirmasis pamąstymas apsistojo prie komedijos žanro koncepcijos – kas išties yra toji komedija, kada ir kodėl ji yra juokinga ir ar apskritai ji turi būti juokinga? Nuo seno komiškoji opera buvo bene vienintelė vieša erdvė subtiliai visuomenės kritikai, alegoriškai pašiepianti kilminguosius ir nukreipianti dėmesį į žemesnių socialinių sluoksnių atstovų dorybes. Juk juokinga kokiame nors kvailokame ir šykščiame personaže įžvelgti savo kaimyną, tačiau graudu regėti gatvių šlavėją Martiną (rugsėjo 14-ąją vaidmenį atliko Žygimantas Galinis), renkantį spalvotus plastikinius maišelius: jų tiek daug, kad surinkti neįmanoma. Nori nenori prisimeni plastiku virstančius vandenynus, kuriuos tokiais paverčiame patys.

Tačiau Daktaras Panglosas, tapęs savotiška G.W.von Leibnizo parodija (irgi Ž.Galinis), vis tiek įkyriai kartoja, kad gyvename pačiame geriausiame pasaulyje – kaip ir mes, socialiniuose tinkluose puikuodamiesi vis nauju apdaru, stilingai pagražintu kokio plastikinio puodelio atvaizdu: kas viename kontekste gražu, kitame virsta šiukšlėmis, tiek materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje.

Arba antrojo veiksmo scena, kai Kandidas, išsigelbėjęs iš sudužusio laivo, plaukusio iš Surinamio, patenka į vergų irkluojamą galerą ir atplaukia į Venecijos karnavalą, vyksta imituotoje psichiatrijos ligoninėje, o puošnios Venecijos kaukės virsta satyriškomis kiaulėmis: už puošnaus maskarado slepiasi tuštybė ir kvailumas.

Nežinia, ko išties siekė režisierius – galbūt kvietė juoktis, nes kuo daugiau juokiesi, tuo daugiau mąstai, kartu ir daugiau kenti – toks pagrindinis novelės "Kandidas" principas. Tačiau juoktis privertė tik trumpučiai fragmentai, kaip kad kai kurie Pasakotojo (R.Karpio) samprotavimai ar Pietų Amerikos gyventojo Kakambo (vėl Ž.Galinio) mėginimai kalbėti angliškai (beje, šiek tiek banalūs). Visa kita veikiau skatino graudintis: nes pasaulis kupinas stichinių nelaimių, prieš kurias mes bejėgiai; nes pasaulis tamsus ir prietaringas ir mes patys jį tokį padarome; nes dažnai patys sau nepajėgiame pripažinti, kad graži išorė tėra fasadas, slepiantis daugybę negražių dalykų; nes didesne vertybe laikome turtus nei dėkingumą ir atjautą aplinkiniams.

Atpažįstami tipažai

Galbūt V.Boussardo interpretacija buvo tokia gili ir paveiki todėl, kad kurdamas "Kandidą" rėmėsi XVI a. itališkąja komedija, dar vadinta commedia dell‘arte, kurios pagrindu tapo hiperbolizuoti žmonių tipažai, pasislėpę po tam tikromis kaukėmis. Na, bent įspūdinguose Christiano Lacroix kostiumuose ši aliuzija buvo tikrai ryški: ilgapirštis Panglosas, apsivilkęs tarsi klounas, spalvingu peruku pasipuošęs Maksimilianas (tąkart Šarūnas Šapalas), trumpakelnis Kandidas (Tomas Pavilionis) – akivaizdžios kasdienio gyvenimo tipažų parodijos, kurių ydas pabrėžti padeda kostiumas.

Tiesa, Kunigundos (Guntos Gelgotės) ir Senosios Damos (Inesos Linaburgytės) kostiumų stilistika nukėlė į Svajonių Ameriką, gal net į Walto Disney‘aus pasakų pasaulį: blizgučiai, kaspinai, pūstos suknelės rodėsi matytos vaikystės svajonių animaciniuose filmuose, kuriuose pasaulis šleikščiai gražus.

Smarkiai šaržuodamas "Kandido" personažus, režisierius juos priartina prie kasdienio gyvenimo personažų, tad scenoje kur kas labiau nei realistiškuose pastatymuose atsispindėjo tikrojo gyvenimo aktualijos.

Smarkiai šaržuodamas "Kandido" personažus, režisierius juos priartina prie kasdienio gyvenimo personažų, tad scenoje kur kas labiau nei realistiškuose pastatymuose atsispindėjo tikrojo gyvenimo aktualijos. O dinamiškas veiksmas ir gana gausios, tačiau neperkrautos dekoracijos (scenografas – Vincentas Lemaire‘as) neleido nuobodžiauti – į veiksmą įtraukė kaip reikiant.

Buvo ir kiek šokiruojančių momentų – kad ir kojas nuolatos išskėtusios ar nepadorius veiksmus imituojančios Paketės (atitekęs tąkart Monikai Pleškytei) personažas, balansuojantis ant vulgarumo ir ryškios satyros ribos. Dramaturgine prasme gal kiek nuvylė tik ant "Kandido" plakato raudoname fone besipuikuojanti papūga, kuri spektaklyje pasirodė vaizdo instaliacijose (jų autorė Isabel Robson) ir Buenos Airių scenoje, kur pasitarnavo kaip rekvizitas, tačiau ryškesnio simbolinio pavidalo taip ir neįgijo. Veikiausiai tai turėjo būti bukos Pangloso frazės "viskas bus gerai" materialesnė išraiška, tačiau iš tiesų šis Antono Čechovo šautuvas, regis, taip ir neiššovė. Na, arba šūvio būta pernelyg subtilaus.

Nauji vėjai

Muzikinė "Kandido" pusė, deja, nudžiugino mažiau: visų pirma orkestras, vairuojamas Sesto Quatrini, ne iki galo atskleidė L.Bernsteino muzikos eklektiką – galbūt sąmoningai siekta jos išvengti, džiazuojančius ir labiau klasikinius fragmentus sujungiant į vientisesnį darinį, tačiau tuomet iš bendro vaizdinio kiek eliminavosi besišypsantis, visomis gyvenimo aistromis pulsuojantis kompozitoriaus veidas: nors buvo kritikuojamas dėl stilistinio nenuoseklumo, būtent tai ir tapo išskirtiniu jo bruožu.

Ne iki galo į savo personažus įsigyveno ir atlikėjai – T.Pavilionio kurtas Kandidas buvo panašiai abejingas ir tuomet, kai kaupė suaugėlišką patirtį tarp Kunigundos kojų, ir sužinojęs, kad jo mylimoji mirė. Tiesa, antrame veiksme jis tapo kiek jausmingesnis. Š.Šapalui, atlikusiam Maksimiliano, Inkvizitoriaus, Kapitono, Karaliaus Hermano Augusto vaidmenis, taip pat ir Ž.Galiniui, tapusiam Panglosu, Martinu ir Kakambu, irgi kiek stigo išraiškos.

G.Gelgotė buvo įtaigesnė – įvykių sūkuryje vis besimainantis jos personažas buvo dinamiškas, o vokaliniai jos pasažai subtiliai prisitaikė ir prie miuziklo tipo, ir prie kartais net šaržuotų operiškų fragmentų. Ekspresijos stygių tikrai kompensavo R.Karpis (Pasakotojas, Gubernatorius, Ponas, Vanderdenduras). Tačiau šis atlikėjas be galo charizmatiškas ne tik dainuodamas, bet ir vaidindamas, o kitiems, tikriausiai labiau pratusiems prie dramatiškų vaidmenų, teko sunkoka užduotis – kurti net kelis komiškus personažus: ne tik dainuoti, kalbėti, bet ir naudoti atitinkamas mimikas ir neįprastus kūno judesius.

Įspūdį paliko ir Senosios Damos – I.Linaburgytės – personažas: regis, amerikietiškos tetulytės personažas dainininkei netikėtai pritiko.

Bežiūrint LNOBT "Kandidą" vis atrodė, kad viskas čia kažkaip neįprasta – neįprastas šiam teatrui pats operetės žanras, neįprastas ir L.Bernsteino, ir V.Boussardo kūrybinis žvilgsnis į jį. Nelabai įprasta mūsų teatrui ir tokia ryški satyra, perteikta per senovinio teatro prizmę, o spektaklyje gausiai naudojamos alegorijos nebus įkandamos bet kam. Tikriausiai nuomonių ir interpretacijų bus įvairių – vieniems šis "Kandidas" labai patiks, kitiems – visai ne, tačiau jeigu teatro tikslas yra sukelti emocijas – jis tikrai pasiektas. Ir nors šis "Kandidas" nuo šiuolaikinio socialinio teatro yra labai toli, jis drąsiai kalba apie gyvenimo skaudulius, hiperbolizuotai šaržuodamas mus pačius. O labiausiai džiugina mintis, jog naftalino kvapas LNOBT jaučiamas vis mažiau ir mažiau.