Lietuvos melomanų laukia pribloškiantis šou, vienas svarbiausių žiemos sezono koncertų ir visi geriausi dalykai iš šios A lygos grupės.

Išties jie vadinasi netgi visai ne „alt-J“, o tiesiog ∆. Ne, tai ne masonų ar juodosios magijos ženklas. Graikiškai šis simbolis vadinamas delta ir matematikoje žymi pokytį. O „Mac“ kompiuterio klaviatūroje jis gaunamas paspaudus alt + J. Šiandien ištikimiausi grupės fanai šį simbolį naudoja visur – tai puikus prekės ženklas ir savotiškas identitetas. 

Pradinis grupės pavadinimas buvo dar įdomesnis – „Daljit Dhaliwal“, – tai britų TV žinių vedėjos vardas. O pavadinimo „Films“ jiems teko atsisakyti dėl amerikiečių grupės „The Films“. Tad beliko kompiuteriniai simboliai ir toks originalus grupės sprendimas.

Gwilą Sainsbury (gitara), Joe Newmaną (gitara/vokalas), Gusą Unger-Hamiltoną (klavišiniai/vokalas) ir Thomą Sonny Greeną (būgnai) likimas suvedė Lydso universitete. Gusas studijavo anglų literatūrą, o visi kiti – dailę. Joe sako, jog į meno mokyklą tik dėl to ir stojęs, kad tikėjosi suburti muzikos grupę.

Neįprastam jų skambesiui keistai pasitarnavo studentų bendrabučio erdvė, kurioje būsimieji muzikos pasaulio užkariautojai buvo priversti groti labai tyliai. Ne mažesnę reikšmę unikalioms kompozicijoms turi būgnininko liga: dėl reto genetinio sindromo jis yra 80 procentų kurčias.

„alt-J“ – „Deadcrush“: 

Kartais sakoma, kad „alt-J“ kuria „nerdų muziką“. Bet jie šio titulo nesigėdija. Nemažai jų kūrinių yra įkvėpti kino ir literatūros. Štai daina „Breezeblocks“ paremta knyga vaikams „Kur gyvena pabaisos“. „Matilda“ pasakoja apie herojaus mirtį Luco Bessono mokslinės fantastikos trileryje „Leonas“, o debiutinio albumo pavadinimas „An Awesome Wave“ – eilutė iš filmo „Amerikos psichopatas“.

Patiems „alt-J“ labai svarbu kurti ne šiaip muziką, bet ištisą meno reiškinį. Savo naujausią albumą „Relaxer“ jie pristatė su kompiuteriniu žaidimu. Singlo „Deadcrush“ vaizdo klipe iš anapus „prikėlė“ poetę Sylviją Plath ir Henriko VIII nukirsdintą karalienę Anną Boleyn. Daina „Pleader“ įrašyta su vargonais, berniukų choru ir Londono Metropoliteno orkestru. Negana to, jai nufilmuotas 6 minučių vaizdo klipas, inspiruotas rusų klasiko A. Tarkovskio filmo „Aukojimas“. Ne veltui žurnalas „NME“ rašė, kad „alt-J“ kūryboje tiek poteksčių, jog dainos turėtų būti leidžiamos su išnašomis.

„alt-J“ – „Pleader“:

Bet, žinoma, pirmiausia „alt-J“ garbinami dėl muzikinių galvosūkių. Kas galėjo sugalvoti, kad įdainuota nulių ir vienetų seka galėtų tapti nepamirštamu priedainiu? Jų keista muzika keistai ir vadinama – folktronika, folkmuzikos ir elektronikos hibridas. Savo melodijų koliažuose jie priverčia ispanišką gitarą susitikti su kompiuteriu, hiphopą superša su klasika, lopšinę – su math roku.

Kai 2012 m. grupė išleido debiutinį albumą „An Awesome Wave“, jie kartu grojo jau penkerius metus. „The Guardian“ juos pavadino sėkmingiausia nauja britų grupe, nors jie dar net nebuvo nominuoti „Mercury“ apdovanojimui. Po šio įvertinimo jų šlovės kreivė šovė į viršų vertikaliai: sausakimši koncertai JAV ir Europoje, albumas – visuose topuose. Ir visa tai pasiekė grupė, apie kurią dar niekas nieko nežinojo.

2014 m. trijulė draugiškai išsiskyrė su gitaristu Gwilu. Tais pačiais metais pasirodė ir jų antrasis darbas „This Is All Yours“, pasiekęs pirmas britų bei amerikiečių topų vietas ir nominuotas „Grammy“ kaip geriausias alternatyvios muzikos albumas. „alt-J“ išsiruošė į 16 mėnesių pasaulinį turą ir koncertavo pilnutėlėje „Madison Square Garden“ arenoje.

Šių metų vasarą išleistas „Relaxer“ - trečias britų šedevras iš eilės. Žurnalas „Rolling Stone“ pranašauja, kad „pradėję šio albumo klausytis, ilgai negalėsite nustoti apie jį kalbėti“. O grupės pasiekimų lentynoje atsidūrė dar viena „Mercury“ nominacija, vienintelis industrijos apdovanojimas už šviesų sprendimus ir galybė vaizdo klipų apdovanojimų. Dar pridėkite pasirodymus „Glastonbury“ ir kituose svarbiausiuose Europos ir pasaulio festivaliuose. Vien šią žiemą Europoje jie surengs net 20 pasirodymų. Ne masių muzika, bet jie pasmerkti sėkmei ir plaukia ant cunamio dydžio bangos.

Įspūdingiausia tai, kad „alt-J“ nesinaudoja jokiomis popmuzikoje įprastomis formulėmis. Ir padaro tai, kas neįmanoma: pavyzdžiui, radijo hitu paverčia dainą su nešvankiu tekstu. Vokalistas sako raudonuojantis iš gėdos, kai tenka dainuoti „Hit Me Like That Snare“. Jie turi gausybę idėjų ir iš jų konstruoja muziką, kurią vieni beviltiškai lygina su „Radiohead“, kiti – su „Mumford & Sons“, treti – su minimalizmo klasiku Philipu Glassu. Bet iš tikrųjų šios eruditų muzikos žanrą reikėtų vadinti tiesiog „alt-J“.

Grupės kūrinius remiksavo legendinės repo komandos „Wu-Tang Clan“ narys RZA ir indie roko žvaigždė Jimas Jamesas (iš grupės „My Morning Jacket“). Dukart Lietuvoje koncertavusi Ellie Goulding ir „Mumford & Sons“ perdainavo jų hitą „Tessellate“. Meilę folktronikos išradėjams atvirai skelbė jau minėti „Radiohead“, Iggy Popas, Miley Cyrus, „Paramore“ ir net serialo „Bręstantis blogis“ žvaigždė Aaronas Paulas.

„alt-J“, įspūdingoje Bobo Dylano, Johnny Casho, „Alamaba Shakes“ ir kitų kompanijoje, skamba 8 „Oskarams“ nominuotame filme „Optimisto istorija“. Buvęs britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas juos įtraukė į 10 dainų grojaraštį, kurį padovanojo politikos pasaulio lyderiams.

Na, o grupė „Fleece“ sukūrė šmaikščią parodiją, kaip gimsta „alt-J“ dainos. Tam prireikė... traškančių ryžių paplotėlių. Jų vaizdo klipas peržiūrėtas jau beveik 8 milijonus kartų. Juokėsi net patys „alt-J“ nariai, ryžių paplotėlį pavertę savo „Twitter“ profilio paveiksliuku.

„How to write an alt-J song?“: 

G. Unger-Hamiltonas sako, kad jų kūryba – „tai lydinys iš visko, ką mėgstame, bet labiausiai iš džiaugsmo, kurį patiriame grodami kartu“. Grupės „alt-J“ muzika, išradingumas ir humoras tikrai pravers šaltą lietuvišką žiemą.