Naujajame pastatyme jaunojo Andriaus Šato atsisveikinimo su vaikyste istorija skleisis šiuolaikiškai interpretuotame scenovaizdyje skambant "The Beatles" muzikai. Belaukiant premjeros kalbiname spektaklio režisierių Aidą Giniotį.

– Kaip kilo mintis šį gerai žinomą lietuvišką kūrinį statyti Keistuolių teatre?

– Prieš daug metų Algirdas Latėnas, Jaunimo teatro režisierius, pats vaidinęs tiek visų žinomame Arūno Žebriūno filme "Riešutų duona", tiek legendiniame Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje, Keistuolių teatre pastatė spektaklį "Škac, mirtie, visados škac" pagal S.Šaltenio to paties pavadinimo pjesę. Aš pats jaunystėje pirmiausia perskaičiau šio autoriaus apysaką "Riešutų duona", o tik vėliau susidūriau su pjese. Mano galva, tai – visiškai skirtingi kūriniai, nors kai kurios siužetinės linijos kartojasi ir veikėjai tie patys. Man labai ryškų įspūdį paliko būtent apysaka. Ji dažnai lyginama su Williamo Shakespeare'o "Romeo ir Džiuljeta", bet aš vis dėlto lyginčiau "Riešutų duoną" ir jos pagrindinį veikėją Andrių Šatą su Jerome'o Salingerio romanu "Rugiuose prie bedugnės". Jauno žmogaus nepritapimas prie pasaulio, kuris jį supa, ir tas didelis, romantiškas bei skaudus noras tą pasaulį pakeisti mane, tuomet dar jauną žmogų, labai veikė kaip pozityvus pavyzdys.

Taigi, kai A.Latėnas statė "Škac, mirtie, visados škac", aš prisiminiau, kokį didelį įspūdį paliko apysaka, ir nors spektaklis buvo tikrai profesionalus, puikus bei mėgstamas žiūrovų, mano galvoje nuolat kirbėjo Andriaus, einančio prieš srovę, atsiminimas, kurio tame spektaklyje man pritrūko. Tuomet aš iš naujo perskaičiau apysaką ir pagalvojau, kad praėjus kiek laiko irgi norėčiau turėti savąją "Riešutų duoną", o šiais metais supratau, jog teatre yra išties gerų jaunų aktorių ir galiu drauge su jais atiduoti skolą savo vaikystės idealui.

Kalbame apie tai, kad nereikia bijoti būti išmaniam – ir kalbu ne apie telefonus, o žmogaus asmenybę, – drąsiam, kritiškai reikštis ir teigti savo tiesą, kuria tiki.

– Spektaklyje debiutuos ir Keistuolių teatrui surinkto LMTA vaidybos kurso studentai, kuriems dėstote. Kas jums, kaip režisieriui, svarbu renkantis spektaklio komandą?

– Statant "Riešutų duoną" visų pirma reikia turėti Andrių Šatą ir Liuką Kaminskaitę – du pagrindinius veikėjus, tiksliau, aktorius, galinčius juos suvaidinti. Liuką vaidins aktorė Jovita Jankelaitytė ir Keistuolių teatro kurso studentė Aistė Šeštokaitė, o Andrių – aktorius Aurimas Bačinskas ir studentas Lukas Auksoraitis. Aurimas bei Jovita jau turi netgi tarptautinės patirties, o Aistei su Luku tai – pirmasis pasirodymas Keistuolių teatre. Ši ketveriukė – tie aktoriai, kurie gali imtis pagrindinių vaidmenų. Jei jie nebūtų sutikę vaidinti savo personažų, vargu ar aš būčiau pradėjęs statyti spektaklį. O visa kita – mano mieloji Keistuolių komanda. Dėl jos man visiškai ramu – per beveik 30 metų čia atsirado daug stiprių skirtingų kartų aktorių, o surinkus teisingą komandą iš tiesų gali padaryti beveik viską.

– "Riešutų duonai" pasirinkote netikėtą muzikinį sprendimą – legendinės grupės "The Beatles" dainas. Kodėl būtent ši muzika tapo atraminiu spektaklio tašku?

– Kalbant apie "Riešutų duoną", esame pripratę prie nostalgiškai kaimiškos estetikos: tokią matėme ir garsiajame A.Žebriūno filme, ir ankstesniuose spektakliuose. Tačiau apysakoje kalbama ne apie kokį bažnytkaimį, o normalaus dydžio miestą septyniasdešimtaisiais: galbūt tai yra Zarasai, galbūt – Utena. O kas gi nutinka septyniasdešimtaisiais? Pas mus ateina Vakarų muzika, o visų pirma, aišku, bitlai. S.Šaltenio, Vytauto Kernagio karta buvo pamišę dėl jų muzikos. Dėl to, mano manymu, geriausiai to laikmečio spalvas atskleidžia būtent bitlai – jie sudaro labai smagų kontrastą, parodantį, kaip Lietuvos miestelyje to meto jaunoji karta jau gyveno europietiško miesto ir kultūros ritmu. Per repeticijas žiūrėjome tų laikų nuotraukas ir įsitikinome, jog žmonės tikrai nesifotografuodavo su sermėgomis ar milinėmis, kurios teatre yra tarsi metaforiniai tų laikų simboliai. Nieko panašaus – visi ten labai stilingai apsirengę! Mes dažname spektaklyje apie tą laikmetį turime romantizuotą kaimą, o urbanistinio, rafinuotesnio miestietiško vaizdo pasigendu. Juk to meto stilingai besirengiantys ir besielgiantys žmonės buvo šviesūs, skverbėsi į elitinę kultūrą tiek savo veiksmais, tiek interesais.

– Apie kokius svarbiausius dalykus kalbėsite savojoje "Riešutų duonos" interpretacijoje?

– Jaunas S.Šaltenis ir jo pirmosios apysakos, būtent "Riešutų duona", turi kažko "karščiuojančio" ir labai sveiko, kas būdinga ne vien tos epochos, kai jis rašė, žmogui. Tai – išsiskiriančios asmenybės, kurios mus visus keičia savo nenoru taikytis su rutina, banalia kasdienybe, banaliais papročiais ar visuomenės požiūriu "kas ką pasakys". Nors šiais laikais mes vis laisvėjame, turime klestinčią demokratiją, net ir šios sąlygos sukuria naujų normų – jų buvimas niekur nedingsta. Manau, jog tokios normos demokratinėse šalyse atsiranda daugumos, pilkų vidutinybių dėka. Norisi jas pajudinti, ypač tarp jaunimo, nes spektaklis visų pirma bus skirtas jauniems žmonėms. "Riešutų duonoje" kalbame apie tai, kad nereikia bijoti būti išmaniam – ir kalbu ne apie telefonus, o žmogaus asmenybę, – drąsiam, kritiškai reikštis ir teigti savo tiesą, kuria tiki. Tam net ir šiais laikais reikia labai daug drąsos.