Vilniečiams – nemokami Izraelio kino vakarai

Tačiau retas galėtų paminėti filmų pavadinimus, režisierių ar aktorių pavardes. Kultūriškai, istoriškai ir teritoriškai per tolimi kaimynai? Ką gi, laikas susipažinti.

Vilniečiai ir miesto svečiai laukiami Izraelio kino vakaruose, kurie prasidės liepos pabaigoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir džiugins kiekvieną trečiadienį iki pat rugpjūčio pabaigos.

Vakarus ves tarptautinių santykių specialistas Giedrius Jokubauskis.

PROGRAMA

Liepos 26 d.

„Adžiami“ (orig. Ajami). Rež. Scandar Copti, Yaron Shani, 2010 m., 120 min.

2010 m. „Oskaro“ apdovanojimui geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotas filmas žvelgia į religines ir etnines skirtis Izraelio visuomenėje. Filmo kūrėjai patys atstovauja skirtingoms srovėms: S. Copti yra palestinietis, o Y. Shani – izraelietis, ir tai intriguoja tik stipriau. Veiksmo vieta – Jafos (Tel Avivo dalis) rajonas Adžiami, garsėjantis nusikalstamumu ir aukštu nedarbo lygiu. Filmo objektas – Jafos gatvės, gangsteriai, policininkai, narkotikų prekeiviai, tapę platesnio religinio konflikto dalyviais. Čia išvysite ir senos geros Romeo ir Džiuljetos istorijos pėdsakų.

„Adžiami“ yra vienas iš retų Izraelio filmų, kuriame, užuot kalbėjus apie skirtingų Izraelio visuomenės etninių ir religinių grupių sugyvenimą, žvelgiama į tamsiąją traibalizmo ir sektariškumo pusę. Žydai ir arabai, krikščionys ir musulmonai, turtingi ir vargšai, valstiečiai ir miestiečiai, vyrai ir moterys, jaunimas ir senoliai – visi jie yra sudėtingo susiskaldžiusio pasaulio aukos.

Pagrindinės filmo temos – socialinio susiskaldymo lemtos tragedijos, praradimai ir smurtas. Siužeto linija – nelaimingų įvykių seka. Gatvėje nušaunamas vyras. Kerštaujant už jį, per klaidą nužudomas niekuo dėtas žmogus. Negyvi jau du žmonės – tai reiškia dar daugiau keršto, dar daugiau šeimų, įsitraukusių į jo planus. Nors nėra jokių apčiuopiamų įrodymų, abi konflikto pusės jaučiasi vienodai teisios.

Įtampos, veiksmo, adrenalino ir stulbinančių dramatinių posūkių pilnas „Adžiami“ gyvenimas suvaidintas tik iš dalies, didžioji filmo aktorių dalis nėra profesionalai, tai – tikri Jafos gyventojai. Žiūrėti filmą nėra lengva, tačiau tai atsveria intelektualus jo sumanymas ir įvairiapusė kūrybinės komandos meistrystė.

Rugpjūčio 2 d.

„Nuotaka sirė“ (orig. Ha-Kala Ha-Sirit). Rež. Eran Riklis, 2004 m., 97 min.

Nors filmas vadinasi „Nuotaka sirė“, jo pasakojimas yra daug platesnis už pagrindinės veikėjos Monos istoriją. Golano Aukštumose, šalia Izraelio ir Sirijos sienos esančiame druzų kaime, Mona ruošiasi vestuvėms su Damaske gyvenančiu aktoriumi. Jie niekada anksčiau nebuvo susitikę, nes nuo 1967 m. karo Sirijos ir Izraelio siena yra neperžengiama. Po vestuvių Mona išvyks į Siriją ir niekada nebegalės grįžti į tėvų namus Izraelio pusėje. Taigi jos vestuvės yra ir atsisveikinimas su šeima. Mona – visos šeimos traukos centras. Tad kaip jos išvykimas paveiks artimųjų gyvenimus?

Šis jautrus filmas turi tiek dramos, tiek komedijos, tiek tragikomedijos elementų. Režisierius nagrinėja sudėtingas temas – paternalizmą, feminizmą, Izraelio okupacinę politiką, besitęsiantį Artimųjų Rytų konfliktą – tačiau jas paliečia meistriškai, kiek Pedro Almadovaro ankstyvuosius filmus primenančia maniera. Filmo veikėjų gyvenimai įtraukia, ir nors kartais scenarijus balansuoja ties muilo operos riba, staigūs siužeto posūkiai ir neįtikėtinai stiprūs talentingo operatoriaus nufilmuoti kadrai šį kinematografinį pasakojimą paverčia istorija apie asmeninius sprendimus, priimamus sudėtingame politiniame kontekste ir veikiančius visų aplinkinių gyvenimus.

Rugpjūčio 9 d.

„Oriented“ (orig. Oriented). Rež. Jake Witzenfeld, 2015 m., 86 min.

Filmas „Oriented“ kelia klausimą, laužantį visus stereotipus apie šį Artimųjų Rytų kraštą: ką reiškia būti gėjumi, arabu ir gyventi Izraelyje? Atsakymo į šį klausimą ieško trys homoseksualūs arabai, gyvenantys Tel Avive. Svarstymai vyksta 2014 m. Izraelio ir Gazos karo kontekste. Šis dokumentinio pasakojimo bruožų turintis filmas leidžia visiškai kitaip pamatyti Izraelio arabų patirtis. Tarpusavio pokalbiai, diskusijos su šeima ir kolegomis, atsiskleidimo istorijos ir iššūkiai – šio filmo naratyvo centras.

Pašnekesiai atskleidžia subtilius pagrindinių veikėjų portretus, parodo itin jautrius vidinius kiekvienam iš jų kylančius iššūkius ir dilemas: kas nutinka, kai draugauti ima arabas ir žydas, ką reiškia būti palestiniečiu, Izraelio arabu ar gyventi okupacijos sąlygomis. Tai stiprus filmas apie kasdienybę ir sunkumus, su kuriais susiduriama, norint būti savimi Izraelyje.

Rugpjūčio 16 d.

„Valsas su Baširu“ (orig. Vals Im Bashir). Rež. Ari Folman, 2008 m., 90 min.

„Filmas „Valsas su Baširu“ – tai memuarai, istorijos pamoka, karinis trileris, tiriamoji žurnalistika ir galiausiai nuostabus filmas“, – sako Anthony Oliveris Scottas, „The New York Times“ kino apžvalgininkas.

Tai šiurpus animuotas filmas, kuriame mėginama atkurti, kaip ir kodėl buvo išžudyti tūkstančiai nekaltų civilių. Kai kurie asmenys, galėjo žudynes sustabdyti, tačiau jie nesiėmė jokių veiksmų. Ar jie nežinojo? Ar negalėjo nuspėti pasekmių? Animacinis filmas baigiasi tikrais dokumentiniais žudynių kadrais – Beirute veikiančių Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklos vaizdais.

Sabros ir Šatilos žudynės įvyko 1982 m., per Izraelio invaziją į Libaną. Žudynių aukos – palestiniečiai pabėgėlių stovyklos gyventojai. Manoma, kad žudė Libano krikščionių karinė grupuotė, o Izraelio, kuris teritoriją kontroliavo tik nominaliai, pajėgos žudynes stebėjo iš šono ir nežengė jokio žingsnio joms sustabdyti. Tačiau oficialiai kaltieji niekada nebuvo įvardyti. Kokia atsakomybė už tai tenka Izraelio karinėms pajėgoms?

Filmo režisierius A. Folmanas 1982 m. pats tarnavo Izraelio kariuomenėje. Kurdamas šį filmą, jis siekė suvokti savo paties patirtį ir išgyvenimus Libane. Tai – pribloškiančios estetikos animacinė juosta, kelianti pamatinius moralinius klausimus.

Rugpjūčio 23 d.

„Išnaša“ (orig. He'arat Shulayim). Rež. Joseph Cedar, 2012 m., 105 min.

2012 m. geriausio užsienio filmo kategorijoje „Oskaro“ apdovanojimui nominuotas filmas yra tragikomiška istorija apie dviejų Jeruzalės hebrajų universiteto profesorių, Talmudo mokslininkų – tėvo ir sūnaus – konkurenciją.

Filmas yra savotiška Talmudo istorija: Izraelio prizu (t. y. aukščiausiu Izraelio nacionaliniu apdovanojimu) per klaidą apdovanojamas mokslininkas tėvas, nors komisija apdovanojimą iš tikrųjų skyrė sūnui. Šiai situacijai išaiškėjus, pradeda skleistis dinamiška tėvo ir sūnaus santykių istorija. Jiems kyla beveik talmudinis klausimas, kas svarbiau: tėvo pareiga sūnui ar sūnaus pareiga tėvui? O gal svarbiausia tiesa – ar prizas turėtų atitekti tikrajam laimėtojui? Kiek Talmudo moralės ir etikos studijos padės tėvui ir sūnui sprendžiant jų pačių tarpusavio santykius?

Šis intelektualus ir linksmas aukštos kinematografinės estetikos filmas Izraelyje sulaukė ypač daug susižavėjimo.

Rugpjūčio 30 d.

„Ušpizin“ (orig. Ha-Ushpizin). Rež. Gidi Dar, 2005 m., 90 min.

Filmas „Ušpizin“ yra šviesus langas į uždarą Izraelio ultraortodoksų pasaulį. Tai – šilta komedija ir drauge drama apie skurdžią bevaikę chasidų porą, gyvenančią konservatyviausioje tradicinėje Jeruzalės Meah Šarimo bendruomenėje. Vyras Mošė visą dieną studijuoja ješivoje, o jo žmona Mali rūpinasi savo smulkiu verslu. Artėjant Sukoto šventei, Mošė ir Mali susiduria su įvairiais sunkumais. Tačiau prieš pat šventę jų maldos yra išklausomos – jie sulaukia netikėtos piniginės dovanos, kuri išsprendžia su šventės organizavimu susijusias problemas. Tačiau kita Mošės malda – per šventę sulaukti svečių – atsiunčia netikėtus kriminalinius veikėjus iš Mošės praeities. Prasideda neįprasta Sukoto šventė...

Yra nemažai filmų, kalbančių apie žydus ultraortodoksus, tačiau „Ušpizin“ išsiskiria autentiškai kuriamu chasidų gyvenimo paveikslu. Ateikite drauge pasižiūrėti šio humoro kupino pasakojimo apie autentišką chasidų šeimos gyvenimą, kuriame apstu paprastumo, meilės, pasitikėjimo Dievu ir nuoširdumo.