Vilniaus senamiestyje getas įkurtas 1941-aisiais, per Antrąjį pasaulinį karą. Jo teritorija buvo padalyta į dvi dalis – mažąjį bei didįjį getą. Getas Vilniuje veikė dvejus metus. Jis buvo išsidėstęs Pylimo, Rūdininkų, Stiklių gatvėse. Nors už geto sienų vyravo nacistinės Vokietijos tvarka, gete galiojo autonomija. Čia patekti buvo galima tik su specialiais leidimais.

„Getas pradeda gyventi, sakykim, tokį kasdienišką gyvenimą, tampa savotiška valstybe valstybėje, kuri turi savo valdžią, kuri turi savo ūkinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo formas, turi savo teismus, policiją ir visas įstaigas, būdingas, sakykim, tokiai mini valstybei“, – pasakoja istorikas Arūnas Bubnys.

Aukščiausiai geto savivaldos institucijai – Žydų tarybai – buvo pavaldūs įvairūs skyriai. Vienas jų – kultūros ir švietimo skyrius, kuravęs geto teatro, muziejaus bei bibliotekos veiklą. Šis skyrius minimas ir išlikusiose geto afišose.

Plačiau apie jas – reportaže.