„Žinant, kad statybos gali trukti kelis metus, investicijos tikrai gali siekti virš 100 mln. eurų, bet miesto biudžete gali būti tikrai alokuoti (paskirti – BNS) pinigai ir tokia investicija daroma. (...) Bet kokiu atveju tą projektą vedame toliau ir jo nestabdysime“, – interviu BNS sakė sostinės vadovas.

Jo teigimu, Vyriausybės idėja konferencijų centrą vystyti buvusiuose Sporto rūmuose yra sunkiai įgyvendinama dėl tarptautinės žydų bendruomenės pasipriešinimo, be to, vieta nėra tinkama tarptautiniams renginiams.

Savo ruožtu, kalbėdamas apie praėjusią savaitę pristatytą Neries krantinių įveiklinimo viziją, V. Benkunskas teigia, kad šiuo metu svarbiausia parengti planuojamos infrastruktūros projektus – viešųjų erdvių, dviračių takų, tiltų, o dalies jų įgyvendinimas priklausys ir nuo finansavimo galimybių, ir nuo verslo požiūrio.

Kitos interviu temos:

* Savivaldybė neturi ambicijos būti planuojamo lauko baseino prie Baltojo tilto operatore;

* Transporto tiltas tarp Lazdynėlių ir Vilkpėdės – būtinas kaip alternatyvus išvažiavimas;

* Laivyba Nerimi – pasiteisinusi investicija;

* Infrastruktūra aplink statomą nacionalinį stadioną gali kainuoti apie keliasdešimt milijonų.

– Praėjusią savaitę pristatėte viziją, kaip sieksite įveiklinti Neries pakrantę ir sutvarkyti prieigas. Miestas ir anksčiau investavo į krantinės tvarkymą. Kai kurie projektai iš jūsų plano jau vyksta, kai kurie yra ištraukti „iš stalčiaus“, kaip tiltų plėtra –  anksčiau buvo pradėti darbai, tačiau vėliau sustabdyti. Kodėl dabar keliate tikslą tą projektą įgyvendinti?

– Kaip gerai sakote, miestas ir anksčiau investuodavo, darydavo darbus prie Neries krantinių. Prisiminkim prieš 10 metų, kaip jos atrodė. Apatinė terasa etapais yra tvarkoma. Daug savivaldybės atskirų padalinių ar įmonių dirbo prie krantinės, tačiau tokio sistemingumo nebuvo.

Mes įsivertinom, kaip Vilnius vystosi su viešųjų erdvių plėtra, kur žmonės mėgsta leisti laisvalaikį, galiausiai privačios iniciatyvos, kurios konversijos būdu sukuria naujas teritorijas. Pamatėm, kokį tai efektą duoda ir būdami atsakingi už visą infrastruktūrą, viešas erdves, tiesiog akis pradėjo badyti, kad Neries potencialas yra visiškai neišnaudojamas.

Galbūt per 35 metus akcentai buvo kitose srityse, bet dabar iš tikrųjų arėjo laikas pagalvoti apie tai, kaip mes norime miestą apvystyti dešimtmečiui į priekį ir viešosios erdvės, ką matome ir iš apklausų, iš žmonių, kurie atvyksta čia gyventi, pavyzdžiui, iš užsienio dirbti, kad viešosios erdvės kuria labai didelę pridėtinę naudą, kai kalbama apie kokybišką gyvenimą mieste.

Tai todėl plačios komandos apimtyje, pirmiausia padarėme analizes, kokią turime vandens kelio atkarpą. Ir gimė sistemingas planas, kaip miestas galėtų investuoti ir padaryti darbus, pavyzdžiui, nuo judumo infrastruktūros, tiesiant dviračių takus, pėsčiųjų takus, padarant nusileidimus nuo terasų prie upės ir baigiant kultūriniais renginiais, žmonių pritraukimu ir gyvybės atsiradimu prie upės.

Tai užima nemažai laiko, bet paskutiniu metu mums suformavus labai aiškų tikslą, kad mes turim prioriteto tvarka šiuos darbus pasidaryti, tai tempai iš tikrųjų pagreitėjo. Sakyčiau, kad Vilniaus istorijoje tokio sistemingo ir išdirbto plano dar nesame turėję.

– Kai kuriuos projektus įvardijote, kada jie galėtų prasidėti ir kada būtų įgyvendinami – žiemos uostas, Valakampių paplūdimys, dalis tiltų. Ar visus projektus jau dėliojatės terminais – kokie būtų prioritetiniai, ar svarstot, kuriuos esat poreikiui būtų galima modifikuoti, atidėti?

– Daugelis projektų yra detaliųjų planų tvirtinimo stadijoj. Tas pats ir baseinas, ir keli tiltai iš tų penkių – jie turi tiesiog detaliuosius planus, mes turim susitvarkyti ir nusipaišyti visas prieigas, visus nusileidimus. Konferencijų centras prie Seimo turi savo grafiką, jau ne detalaus plano rengime, bet architektūrinio konkurso stadijoje, po kurio seks techninio projekto rengimas ir tada ranga.

Visi projektai turi savo terminus, be jokios abejonės, bet ilgiausiai truks tie, kuriems reikia teritorijų planavimo dokumentų parengimo.

– O ar esate pasiskaičiavę, kiek preliminariai viso projekto įgyvendinimas galėtų kainuotų? Kokios tai būtų lėšos iš miesto biudžeto, kokią dalį tikėtumėtės pritraukti iš investuotojų?

– Bendros sumos neskaičiavome, nes ją tiesiog sudėtinga suskaičiuoti dabar. Šiuo metu daug projektų yra idėjos stadijoje. Bet tai, kas šiandienai vyksta, mes puikiai žinome, kiek kainuos. Vieno tilto statyba (dabar statomo Alberto – BNS) yra virš 9 mln. eurų. Užvingio tiltas bus brangesnis, nes sprendiniai brangesni, pats tiltas ilgesnis – jo kaina gali siekti virš 10 mln. eurų. Konferencijų centro (prie Seimo – BNS) skaičiuojama kaina siekia 100 mln. eurų.

Septynerių-aštuonerių metų laikotarpį žiūrint, kuomet galėtų būti realizuotas projektas, finansinius srautus mes galime išsidėstyti pakankamai tvariai, jog galėtume iš einamųjų miesto surinktų laisvų vadinamųjų pinigų dalį skirti šiai infrastruktūrai. Bet tie darbai net ir jei nebūtų tokio sisteminio projekto sukurta, jie vis tiek būtų vykę.

Miesto biudžetas nėra toks didelis, kaip įsivaizduojama. Skaičiuojame atsakingai ir gali būti, kad kai kurie projektai dėl finansavimo gali būti atidėti vėlesniam laikui arba galbūt visai neįgyvendinti, bet juos reikia pasiruošt ir jeigu atsiranda finansavimo, tada gali imti ir iš karto daryti laike nepatiriant kaštų.

– Kalbant apie projektus. Esate numatę prekybos centro CUP netoli Baltojo tilto konversiją. Ar tvarkoma būtų tik išorinė dalis, ar su prekybos centro savininkais yra kalbamasi, kad ir pastato rekonstrukcija galbūt būtų atliekama?

– Iš tiesų Centrinė universalinė parduotuvė ir dabar turi galiojantį statybos leidimą pastato rekonstrukcijai. Jis yra išduotas prieš maždaug penkerius metus. Tai yra kelios minutės iki statybų pradžios. Bet savininkai supranta, kad projektas jau yra šiek tiek pasenęs ir nebeatitinka prekybos erdvės prie gamtos. Mes turėjome diskusiją ir iš esmės verslas labai pozityviai atsižvelgė į tai, kad būtų perdarytas projektas.

Yra žengtas žingsnis visą tą teritoriją bendrai – sklypą ir dabartinį pastatą – modifikuojant į šiuolaikišką. (...) Mes taip pat radom bendrą sinergiją ir dėl apatinės terasos, kur dabar yra automobilių aikštelė, kad tokioje vietoje tiek teritorijos skirti automobiliams nėra tvaru. Tai gimė idėja, kad investicija bus į požeminę parkavimo aikštelę, o viršutinę terasą galėsim padaryti nauja viešąja erdve.

– O požeminė automobilių stovėjimo aikštelė būtų privati?

– Mes dar nekalbėjom apie tai, bet pats sklypas susideda iš valstybinės ir privačios žemės. Mano įsivaizdavimas, kad būtų galimybė aikštelę padaryti atvirą, kur galėtų žmonės važiuodami į darbą pasiparkuoti ir su automobiliais neriedėtų į senamiestį. Tai dar turėsim diskusijas ir dėl investicijų, ir dėl valdymo.

– Koks yra planuojamas lauko baseino prie Baltojo tilto veikimo modelis ir kaip pats projektas galėtų atrodyti? Ar tai būtų atvira visiems erdvė, ar vis tik komercinis objektas?

– Dar valdymo ir investicijų klausimo taip giliai nenagrinėjome. Dėl funkcionalumo žiūrint Baltojo tilto pievą, matom, kad tai didelė teritorija ir ji turėtų išlikti tokia, kokia yra dabar – rekreacinė žalia erdvė, kur šiltuoju sezonu žmonės gali leisti laisvalaikį. Bet tam tikros erdvės gali būti labiau įveiklintos. Prieš 50 metų Vilniaus architektūros klasikai broliai Nasvyčiai buvo pafantazavę, kad šioje teritorijoje būtų suplanuota ir prieplauka, ir buvo padėliota idėja dėl lauko baseino.

Tai šita idėja atrodė patraukli patikrinti, ar tokios funkcijos reikia, ar vilniečiai matytų poreikį. Ir atsakymas buvo, kad tikrai tokios paslaugos reikėtų.

Miesto biudžetas nėra toks didelis, kaip įsivaizduojama.

– Bet kaip tai veiktų ir atrodytų, dar nėra apmastyta?

– Esame šiuo metu detaliojo plano rengimo stadijoje, kai pasitvirtinsime teritorijų planavimo dokumentus, tada be jokios abejonės bus architektūrinės idėjos realizavimas ir mes konsultuosimės su verslu. Neatmetam, kad tai gali būti daroma privačios ir viešosios partnerystės pagrindu, kur investiciją verslas padarytų ir operuotų.

Neturim mes kaip savivaldybė tikslo būti visų Vilniaus baseinų operatoriais. Baziniai baseinai mums priklauso, bet tai (lauko baseinas – BNS) galėtų būti vieša ir privati partnerystė. Bet dar reikia, aišku, atlikti kaštų naudos analizes, verslo modelio skaičiavimus, ar verslui apskritai būtų patrauklu ir kokiomis sąlygomis, ar tas verslo modelis veiktų. Tai žingsnis po žingsnio prie to prieisim.

– Tai jeigu verslas vis tik atsitrauktų, būtų tuomet svarstoma, ar toliau vystyti tą projektą?

– Taip.

– Šiuo metu planuojami keturi pėsčiųjų ir dviračių tiltai bei vienas transporto – tarp Lazdynėlių ir Vilkpėdės. Koks yra pastarojo poreikis?

– Lazdynėliai, Bukčiai labai stipriai urbanizuojasi. Labiausiai individualių namų, bet pastaruoju metu ir daugiabučių atžvilgiu. Tikrai gausėja gyventojų, ir matome vystytojų planus, įsigijusių sklypus, dar labiau plėsti gyvenamąją statybą. Tai urbanizacija yra labai sparti, o išvažiavimas tik vienas – Lazdynėlių gatve, Oslo gatve, kur ir dabar yra problemų. Turim tą pačią problemą ir dėl evakuacijos. Jeigu ta gatvė užsikištų, žmonėms palikti teritoriją būtų be galo sudėtinga. Matėm tai ir kai tvarkėm Lazdynėlių gatvę, dėl ko buvo daug nepatogumų tos teritorijos gyventojams.

Tai mirtinai reikalingas, iš tiesų, alternatyvus išvažiavimas iš šios teritorijos. Šis transportinis tiltas leistų turėtų naują jungtį, nukraunant nuo Oslo gatvės, nuo Lazdynėlių gatvės. Dėl to tikrai poreikis yra naujam tiltui, kurį mes dabar pradėsim projektuoti.

Visos kitos jungtys, kaip dviračių, pėsčiųjų takai jos yra įmanomos ir antro tilto nereikėtų, kai mes turėsim Užvingio tiltą, tiesiog jį reikės sujungti pėsčiųjų ir dviračių takais su Lazdynėliais bei Bukčiais pakrantės teritorija. Tai jau pradėjome projektuoti ir daryti.

– Ir kada jis galėtų būti pastatytas?

– Šitas tiltas yra tokioje nulinėje stadijoje, mes nieko neturėjom paruošto. Dokumentacijai pasiruošti reikėtų dvejų-trejų metų, o tada jau statyba.

– Tai 2028-2029 metais būtų galimybė pabaigti statybas?

– Taip.

– Dėl konferencijų centro prie Seimo – jūs anksčiau užsiminėte, kad jei Vyriausybė blaškysis ir nepriims reikalingų sprendimų, neatmetėte galimybės, jog miestas pats galėtų perimti projekto įgyvendinimą. Ar savivaldybė turėtų tam resursų?

– Visų pirma, reikia pripažinti, kad per dešimtmetį nuo pirmos idėjos Sporto rūmuose įkurti verslo centrą mes esame ne tai kad nulinėje stadijoje, tačiau minusinėje. Esame susipriešinimo lygmenyje su įvairiomis tarptautinėmis žydų institucijomis.

Ar bandymas vėl iš naujo reanimuoti šitą projektą baigsis sėkmės istorija? Greičiausiai ne. Padarius analizę, koks tas centras turi būti, kad jis funkcionuotų ir turėtų konkurencinį pranašumą tarptautiniame kontekste, skaičiai nemeluoja, kad funkciškai šitoje vietoje (buvusiuose Sporto rūmuose – BNS) tiesiog mes negalim pasiekti sėkmės.

Jis yra per mažas, funkciškai suspaustas dėl to, kad mes turim įprasminti nustatyto ir pastato formoje funkciją, kas sąlyginai iš karto užkertą kelia funkcionalumo turėjimui. Galiausiai turim ir kontekstą su senosiomis Šnipiškių kapinėmis, kur diskusija niekur nedings su žydu bendruomene. Net ir jei būtų valingas politinis sprendimas iš Vyriausybės eiti šiuo keliu, manau, vis tiek kažkur būtų užstrigta, dėl to tas projektas vėl užsitęs, nusitęs, o galiausiai ir visai sustos, o mes nebeturime prabangos laukti.

Šiai minutei mes nestabdom savo alternatyvaus vystymo, einame toliau, skelbsime architektūrinį konkursą, kas kol kas nereikalauja didelių investicijų – kelių šimtų tūkstančių, gal milijono eurų klausimas, priklausomai, kokius pasiūlymus gausim, tada rengsim techninį projektą. Visa tai gali suvalgyti apie tris metus. Ir tada jau gali būti įvairių scenarijų – stato Ekonomikos ir inovacijų ministerija su „Litexpo“, kuri yra orientuota į konferencinį verslą, valstybė su privataus ir viešojo sektoriaus modeliu, o jei valstybei nereikia, mes neatmetam, kad projektą gali išvystyti ir savivaldybė.

Žinant, kad statybos gali trukti kelis metus, investicijos tikrai gali siekti virš 100 mln. eurų, bet miesto biudžete gali būti tikrai alokuoti (paskirstyti – BNS) pinigai ir tokia investicija daroma. Aš to norėčiau išvengti, nes miestas nėra verslo turizmo operatorius, bet gali nelikti kitos išeities, nes tas projektas tikrai pakels Vilnių į kitą lygį.

– Kokį jūs brėžtumėte terminą, kada Vyriausybė turėtų priimti sprendimą?

– Tai dabar visų svarbiausia pasišnekėti su naujuoju ekonomikos ir inovacijų ministru, su naująja premjere, išgirsti jų požiūrį ir lūkesčius. Manau, kad artimiausiu metu susitiksime ir pristatysime šiuos planus ir tada žiūrėsime. Bet kokiu atveju tą projektą vedame toliau ir jo nestabdysime.

Čia labai svarbu pabrėžti, kad Sporto rūmų teritoriją reikia sutvarkyti ir žinau, kad ir prezidentas tą lūkestį turi. Visoms šalims pirmiausia reikia susėsti ir susidėlioti tą planą. Dėl Sporto rūmų mes turime penkias idėjas, kurias pristatysim, ką ten būtų galima padaryti.

– O kokios tai idėjos?

– Pirmiausia pasišnekėsiu su partneriais kitoje upės pusėje (premjere ir ministru – BNS) ir jei kažkas atrodys tinkama, tuomet pasidalinsim ir išjudėsim. Bet lyderystę sprendžiant šiuos klausimus, be abejonės, turėsiu rodyti, nes mes nebeturime laiko laukti ar blaškytis.

– Kalbant apie kitus projektus. Neseniai pristatėte planus, kaip keisis infrastruktūra aplink statomą nacionalinį stadioną –  gatvių pertvarkymas, požeminės perėja, viadukas, Mamutų parką. Kiek čia sieks investicijos?

– Mes turime etapus, kurie yra skirtingo lygmens. Dabar esame pirkime, vadinamojo trijų etapų projekto, kuris apims Ozo gatvę, Ukmergės gatvę ir naująjį pėsčiųjų viaduką, jungiantį Šeškinės kalną su Žvėrynu. Tai aš žinau skaičiuojamą kainą, kokia yra sąmata, bet labai noriu, kad rangovai pasivaržytų ir pasiūlytų konkurencingą, mažesnę kainą.

Paskutiniu metu turime pasidžiaugti, kad mes nuperkam darbus pigiau nei suskaičiuoja mūsų sąmatų sistemos. Tikiuosi, kad čia irgi konkurencija suveiks. Bet tai gali būti apie keliasdešimt milijonų. Mamutų parkas irgi daromas etapais ir turėsim techninio projekto tuoj pat pabaigą, išsiimsim statybos leidimą ir darysim.

– Bet 50 mln. eurų, kaip skaičiuojama ir viešoje erdvėje, neprireiks?

– Manau, kad tikrai tiek pinigų nereikės tikintis, kad suveiks konkurencija. Galiausiai projektai bus laike išdėstyti ir jie yra labai skirtingi. Suprantant, kiek kainuoja viaduko pastatymas, pėsčiųjų, dviračių tako, kad tai gali kainuoti iki 10 mln. eurų vienas projektas ir visi kiti gatvių platinimai, požeminių perėjų, autobusų stotelių naujų pastatymas, kurie daug mažiau kainuos. Tai čia labai kompleksinis klausimas, kuris ir laike išsidėstys skirtingais etapais.

– Šią vasarą pradėjote laivybą upe. Iš gyventojų yra pasigirdę, jog kilo tam tikrų iššūkių ir dėl ilgo kelionės laiko, ir maršrutai buvo trumpesni nei žadėta renkantis, pavyzdžiui, kelionę į darbą. Kaip jūs pats vertinate besibaigiantį pirmąjį sezoną?

– Bet koks pokytis visada sulaukia įvairių nuomonių – yra ir skeptikų, ir labai didelių pritarėjų. Ir tai yra normali visuomenės reakcija. Mes žinojom, ką darėm, buvo padarytos analizės, kaip tai veiktų.

Matom iš pirmųjų mėnesių – laivų užimtumas siekia daugiau negu 80 proc. Mes optimistiniam scenarijuje neplanavom tokių skaičių žinant, kad jeigu prastas oras, galbūt daugiau žmonių tikrai sėda į automobilius ir nevaikšto, neina prie tų viešojo transporto stotelių, nebūtinai net laivų – ir troleibusų ar autobusų.

Pirmuoju etapu yra keturios stotelės ir du laivai. Kitą sezoną mes startuosim su keturiais laivais ir papildomomis keliomis stotelėmis. Tai šiuo atveju maršrutai išsiplės, laivų intensyvumas bus didesnis ir vėlgi žinant laivų specifiką to greičio čia niekas niekada nežadėjo.

– Jūsų vizija yra, jog tai taptų viešojo transporto sistemos dalimi, bet ar nėra taip, kad pasiplaukiojimai labiau dėl malonumo ir pramogos vyko?

– Aš turiu ne vieną pavyzdį, kur žmonės gyvena, pavyzdžiui, Žvėryne, o dirba Valdovų rūmuose ir jie naudoja laivus rytais ir vakarais kaip transporto priemonę vykti į darbą. Tai tokių pavyzdžių yra. Bet čia individualus klausimas ir mes nepaskaičiuosim. Bet faktas yra, kad tie laivai dalyvauja viešojo transporto sistemoje. Jie turi reguliarumą, kainodarą ir aiškią logiką. Tai kitais atvejais net ir su troleibusais kiti važiuoja neturėdami aiškaus tikslo, bet norėdami miestą pamatyti. Turistai taip daro. Tai, man atrodo, čia dirbtinai priešinama funkcija.

Faktas yra vienas, kad laivų užimtumas yra tiesiog labai aukštas. Aš tikiuosi, kad kitą sezoną jis nebus mažesnis, o gal net ir išaugs. Ir čia turbūt reikėtų matyti platesnį momentą, kad mes ne tik orientuojamės į investicijas į viešojo transporto sistemos plėtrą ar naują funkciją, o į laivybos skatinimą.

Mes galime prognozuoti Nerį kaip vieną iš svarbiausių Vilniaus viešųjų erdvių. Galima padidinti miesto patrauklumą, kaip mes atrodom konkurenciniame lauke.

Jeigu žmogus nieko nežinodamas apie Baltijos valstybes pasiima bazinę informaciją ir mato, kad šiam mieste yra aktyvus gyvenimas prie upės, tai natūraliai yra traukos centras. Čia yra daug funkcijų, ką mes norime padaryti ir kokį impulsą duoti. Tie patys privatūs verslai, kurie dirba prie Neries, jie sako, kad šį sezoną, kai miestas paskelbė laivybos pradžią, irgi davė jiems papildomų klientų antplūdį.

Žmonės, verslai arba turistai, kurie atvyksta ir galbūt net nepagalvoja, kad tai gali būti dalis pramogos, bet jie atsisuka, kad dalį savo laiko pažinti Vilnių gali skirti būtent prie vandens. Manau, kad iš to išloš visi.

– Tai matot prasmę ir manot, kad investuota teisingai?

– Manau, kad tikrai taip. Galbūt dar maksimalaus efekto mes nesam pasiekę, tai atsiskleis kitą sezoną, bet ilgainiui visi pripras, supras, kokia tai yra nauda miestui su sąlyginai nedidele investicija.

– Ačiū už pokalbį.