Skolose skendinti Vilniaus savivaldybė įvairioms organizacijoms dosniai dalija jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Taip prestižinėse vietose įsikuria nežinia ką darančios viešosios įstaigos, kurios net neprivalo atsiskaityti už nemokamai gautose patalpose nuveiktus darbus.

Dovanoja milijonus litų

Butą Gedimino prospekte ar kitoje senamiesčio vietoje išnuomoti galima už kelis tūkstančius litų per mėnesį. Tačiau galima pasielgti kitaip, pavyzdžiui, įsteigti kokią nors viešąją įstaigą ir dėl patalpų kreiptis į savivaldybę.

Žodžių junginys „viešoji įstaiga“ Vilniuje neretai skamba kaip burtažodis, atrakinantis duris į pačius vertingiausius sostinės butus ir namus. Nors sostinės savivaldybės biudžete jau ne pirmus metus švilpauja vėjai, miesto valdžia randa būdų paremti dešimtis sostinėje tarpstančių draugijų, brolijų ir organizacijų.

Tiesioginė finansinė parama joms neteikiama, tačiau savivaldybė mielai į kairę ir į dešinę žarsto jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pasak Vilniaus savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus Vytauto Griniaus, šiuo metu savivaldybė patalpas yra suteikusi daugiau nei šimtui viešųjų įstaigų, didžiajai daliai jų – panaudos teise, arba, paprastai tariant, nemokamai.

„Savivaldybė yra suteikusi patalpas pagal panaudą 63 viešosioms įstaigoms, nuomai – 46 viešosioms įstaigoms“, – teigė V.Grinius.

„Be konkurso“ lygu „nemokamai“

Valdininkas pripažino, kad net ir patalpų nuoma savivaldybės biudžetą papildo labai negausiai. Didžioji dalis viešosioms įstaigoms perduotų patalpų išnuomota lengvatinėmis sąlygomis. Pasitikslinus simbolinio mokesčio dydį keliose viešosiose sostinės įstaigose paaiškėjo, kad jis siekia vos vieną litą.

Maža to, kad neegzistuoja bendras tokių organizacijų registras, taip pat neaišku, kiek ir kokio ploto nekilnojamojo turto savivaldybė yra suteikusi viešosioms įstaigoms. Bent jau konkretaus atsakymo į šį klausimą dienraštis iš savivaldybės nesulaukė.

Atrodo, kad savivaldybė yra tiek turtinga, jog jai tokie duomenis nė nerūpi, nors, buvusio vicemero Vidmanto Martikonio skaičiavimais, tokio turto turėtų būti nei daug, nei mažai – apie 100 tūkst. kv. metrų.

„Dabar tiksliai neprisimenu, tačiau kai planavau užsiimti to turto sutvarkymu, ėmiausi jį suvedinėti. Jo buvo tikrai ne mažiau nei 100 tūkst. kv. metrų. Aišku, jau praėjo keleri metai, todėl dalis to turto privatizuota, jo sumažėjo, bet vis vien jo yra daug“, – teigė V.Martikonis.

Bandė pradėti nuo 1 lito

Vieno lito mokestis kai kurioms viešosioms įstaigoms, pasak V.Martikonio, – jo nuopelnas. Būdamas vicemeru politikas nusprendė sutvarkyti šią sritį ir ėmėsi apmokestinimo įvedimo. Pašnekovas pripažino, kad 1 litas miesto biudžetui nedaug tereiškia, tačiau šis simbolinis gestas būtų leidęs sutvarkyti visą mokesčių už savivaldybės turtą surinkimo sistemą.

„Sakiau, pradėkime nuo lito. Tegul visi moka po litą. Praeis penkeri, gal septyneri metai, ir, pamažu keldami tą mokestį, atsižvelgdami į kiekvienos organizacijos veiklą, patalpų poreikį, pasiektume rinkos kainas. Iš pradžių taip sutvarkytume visą tą sritį, o paskui reikėtų imtis ryžtingesnių žingsnių“, – teigė pašnekovas.

V.Martikonio nuomone, savivaldybė laikui bėgant išvis turėtų atsisakyti turto ir jo valdymo. Tai, pasak buvusio vicemero, nėra savivaldybės funkcija.

„Aš neabejoju, kad šiuo metu savivaldybėje atsirado neblogų specialistų, išmanančių, kaip reiktų valdyti turtą, tačiau tai ne savivaldybės darbas. Savivaldybė turėtų rūpintis, kad žmonės gautų viešąsias paslaugas – šildymą, vandenį, galėtų važinėti geru viešuoju transportu. Tai turėtų būti pagrindinis rūpestis“, – teigė pašnekovas.

Siūlė pastudijuoti sprendimą

V.Martikonis bandė tvarką padaryti įvesdamas mokesčius, tačiau šiuo metu viskas ritasi atgal. Savivaldybė vis dažniau turtą viešosioms įstaigoms perduoda panaudai. O pasiteiravus dėl sąlygų, kuriomis būtų galima pretenduoti į lengvatinę patalpų nuomą, V.Grinius pasiūlė išstudijuoti 2004 m. Vilniaus tarybos sprendimą.

„Kriterijai, kuriais remiantis suteikiamos patalpos, yra nustatyti 2004 m. liepos 14 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu “Dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos bei panaudos", – teigė savivaldybės atstovas.

Patyrinėjus minėtąjį sprendimą tapo aišku, kad pretenduoti į patalpų nuomą be konkurso gali labai daug įvairių įstaigų – nuo politinių partijų iki labdaros fondų. Tačiau tame pat sprendime nieko nekalbama, kad visos šios organizacijos patalpas iš savivaldybės turėtų gauti nemokamai ar su didelėmis lengvatomis.

Galioja nerašytos taisyklės

V.Martikonis teigė, kad nors viešųjų įstaigų ir savivaldybės nekilnojamojo turto srityje yra daug netvarkos, kai kurioms organizacijoms sudarytos lengvatinės sąlygos, net jeigu jos užsiima komercine veikla, yra visiškai pagrįstos.

„Žinau, egzistuoja “Žinijos„ draugija ir savivaldybė niekada jos per daug nespaudė bei teikė jai patalpas panaudos teise, netgi nepaisydama to, kad jau kelerius metus draugija užsiima pusiau komercine veikla – rengia mokamus kursus ar panašiai. Juk būtų galima sakyti, kad ji iš to lobsta. Tačiau yra ir kita medalio pusė“, – kalbėjo V.Martikonis.

Pasak buvusio mero pavaduotojo, patalpos, kuriose įsikūrusi draugija, kadaise jai ir priklausė, tačiau prasidėjus privatizacijai „Žinija“ nespėjo jų perimti savo žinion. Todėl jas valdanti savivaldybė jaučia atsakomybę už šios draugijos išlikimą ir patalpas jai perdavė panaudos teise.

„Tokių draugijų, kurios susikūrė iki nepriklausomybės atkūrimo ir turėjo savo patalpas, bet vėliau neįgijo nuosavybės teisių į jas, buvo trys. Viena jų – ir “Žinijos„ draugija. Nors, žinoma, tokių atvejų kaip mano nupasakotas – mažuma“, – apibendrino pašnekovas.

Pretenduoti gali daug įstaigų

Savivaldybės ilgalaikis materialusis turtas ne konkurso būdu gali būti išnuomotas šiems subjektams:

įgyvendinantiems valstybės ar savivaldybės funkcijas;

viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų steigėjų yra valstybės ar savivaldybės institucija, arba viešosioms švietimo įstaigoms, turinčioms Švietimo ir mokslo ministerijos leidimus (licencijas) mokyti;

labdaros ir paramos organizacijoms bei fondams;

visuomeninėms organizacijoms, asociacijoms, asociacijų sąjungoms;

politinėms partijoms;

kitiems subjektams, jeigu tai nustatyta įstatymuose arba tarptautinėse sutartyse.