Sutinkantys, kad žmogus gali būti nemadingas, bet niekad jo nesmerkiantys, mieli, šilti, paprasti ir beprotiškai atsidavę savo darbui. Tokie yra vilniečiai dizaineriai Lilija Larionova ir Egidijus Rainys, šiandien Verkių rūmuose pristatysiantys savo ateinančio rudens-žiemos sezono kolekcijas.

Išgirdęs klausimą, kada pradėjo dirbti kartu, E.Rainys juokėsi: „Prieš šimtą penkiasdešimt metų.“ Jųdviejų draugystė užsimezgė dar studijų Vilniaus dailės akademijoje laikais. Prieš dešimtmetį pirmą kartą juodu kartu pristatė savo kolekcijas.

„Tai įvyko “Barbakan palace„. Susirinko apie šimtą žmonių. Pristatėme gal po dešimt modelių. Kai dabar pažiūrime tas nuotraukas, atrodo taip juokinga, bet labai faina“, – šypsodamasi pasakojo L. Larionova.

Nors kuria po vienu stogu, skirtinga jų drabužių stilistika, siluetai, nuotaika, tad panašumų sunkiai įžvelgsi. Pasak E. Rainio, šįkart panašumas nebent tas, kad abiejų kolekcijos bus labai spalvingos.

„Tai, kad šįkart savo kolekcijoje neturiu nė vieno pilko daikto, yra nerealu“, – sakė L. Larionova. Jos kolekcijoje vyrauja švelniai rožinė, auksinė, juoda, ryški žalia spalvos, paltai ir ilgos šilkinės vakarinės suknelės.

E. Rainys savąją suskirstė į tris grupes: dienai, kokteilių vakarėliui ir vakarui. Praėjusioje kolekcijoje dominavo suknelės, šįkart bus visko: kelnių, sijonų, suknelių, palaidinių, švarkų, paltų, ryškių, juodų drabužių ir daug rankų darbo detalių.

„Man periodiškai visada norisi padaryti ką nors, ko nebuvo prieš tai. Apskritai tai nebus kas nors labai nauja, bet norisi naujoviškumo savo kūryboje“, – teigė dizaineris. Beje, kolekcijų pristatymo svečiai jį išvys su ramentais ir tai tikrai ne šou dalis. Pakliuvęs į sunkiai vietą pavasariui užleidžiančios žiemos spąstus, prieš porą savaičių dizaineris susilaužė koją.

Pabūgę monotonijos pristatyti kolekcijas toje pačioje vietoje, šį pavasarį jie persikėlė į subtilesnę, kamerinę, dvaro aplinką – Verkių rūmus, kurie tapo kertiniu L. Larionovos kolekcijos pamatu.

„Dvaras, girgždantis parketas, aura. Rytas dvare, – jei ten gyventum, vaikščiotum koridoriais, kaip atrodytum, – buvo viena pradinių minčių, kaip turėtų atrodyti tos suknelės. Prabangios ilgos šilkinės suknelės man yra kaip iššūkis. Visada norėjau padaryti tokią kolekciją, nes dažniausiai manosios labai žemiškos. Norėjau, kad ji būtų lengva, tokia tarsi lengva ranka pasiūta, be jokių sudėtingų kirpimų, užsegimų“, – įkvėpimo šaltinį atskleidė dizainerė.

– Tiek metų kartu pristatote savo kolekcijas, papasakokit, kaip gimė jūsų duetas? Kas jus suvedė?

E.R.: – Draugystė ir interesai.

L.L.: – Nebuvo taip, kad susibėgome ir pradėjome kurti. Ne, mes buvome draugai.

E.R.: – Buvome pakankamai vienas kitą pažinę.

L.L.: – Visi pasitikėjimo klausimai, kuriuos turėjai pereiti, ir pan. Man reikėjo apsispręsti, ką toliau darysiu.

E.R.: – Ir man reikėjo, tad tos gyvenimo kryžkelės ir suvedė. Pradžia buvo kaip ir visų kitų.

L.L.: – Juodas darbas. Jei ką nors nuosekliai darai, iš dūšios...

E.R.: – Mes abu esam savo darbo entuziastai.

L.L.: – Fanatikai. Daug kas prie smilkinio pasukinėja pirštą ir klausia, kam jums to reikia, ar jums tai apsimoka.

E.R.: – Mes tokių klausimų sau nekeliame.

L.L.: – Kartais išvis neapsimoka.

E.R.: – Tai kaip tapytojui – ar jam apsimoka tapyti paveikslą arba skulptoriui skulptūrą lipdyti? Salvadorą Dalí irgi pripažino ne iš karto, kas nors irgi manė, kad jis yra durnius, beprotis. Bet yra palaikančių ir norinčių padėti.

L.L.: – Jei niekam to nereikėtų, matyt, atšoktų fantazija (juokiasi). Jei išsilaikome, sugebame ką nors sukurti, vadinasi, kam nors to reikia. Kartais išsisemi, bet pasikrauni kokiais nors kitais dalykais.

– Kalbant apie pasikrovimą, Vilnius – įkvepiantis miestas?

E.R.: – Man – taip.

L.L.: – Man irgi.

E.R.: – Nors negimiau čia, myliu Vilnių. Jaučiu, kad čia mano namai.

L.L.: – Mano namai ten, kur esu. Greičiausiai galėčiau daug kur gyventi. Bet Vilnius kaip miestas man patinka.

– Dizaineriai kasmet pristato savo kolekcijas – kaip naujų tendencijų, vėjų ženklą mados pasaulyje. Šiandien žmonės rengiasi, kaip tik jiems šauna į galvą, pasirinkimo labai daug ir nebūtinai tam reikia daug pinigų. Ar gali šiandien žmogus atrodyti nemadingai?

Abu: – Gali.

– Kada jis taip atrodo?

L.L.: – Labai platus klausimas, čia galima daug apie tai kalbėti. Manau, jaunimas, kadangi yra labai imlus, daug keliauja, naudojasi internetu, skaito tinklaraščius, tą informaciją siurbia. Kiti žmonės iš prigimties turi stiliaus pojūtį. Kiti jo neturi. Manau, tai arba duota, arba neduota. Vieni domisi, o kitiems išvis dzin, kaip jie atrodo. Ir visiškai nesmerkiu tų žmonių.

E.R.: – Aš irgi. Nereikia prie žmonių kabinėtis.

L.L.: – Jeigu jiems nereikia, tai ir nereikia. Tegu jie gyvena savo gyvenimą.

– Kaip vertinate vilniečių aprangą?

L.L.: – Sutinku, kad kiekvienas miestas – Klaipėda, Kaunas, Vilnius – skirtingas. Tam turi įtakos socialiniai dalykai, miesto, tarpusavio mados ir pan.

E.R.: – Ir nereikia norėti, kad Vilnius kada nors atrodytų kaip Paryžius ar Milanas. Niekada taip nebus. Ir klimatas kitas, ir socialiniai, kultūriniai dalykai, mentalitetas. Turim savo braižą ir nereikia verstis per galvą.

L.L.: – Vilnius turi savo veidą. Nereikia iš žmogaus reikalauti. Jeigu jis neturi pinigų, nekalbu apie didelius pinigus, bet jeigu jis išvis jų neturi.

E.R.: – Jis tikrai neturi kada galvoti, kaip atrodyti gražiai.

L.L.: – Ir tokių žmonių labai daug. Daugelis nori gerai atrodyti, bet ne visi gali. Yra kaip yra, ir tai geriausia, kas gali būti.

E.R.: – Bet kokiu atveju situacija per dvidešimt nepriklausomybės metų yra smarkiai pasikeitusi.

– O jums neatrodo, kad mieste trūksta spalvų, kad žmonės vaikšto pajuodę, pilki?

L.L.: – Mūsų aprangos kodas – juoda maža suknelė (juokiasi). Ne, man taip neatrodo. Yra tam tikrų dalykų, kurie nepatinka, svarbu atrodyti nevulgariai.

– Ko palinkėtumėt vilniečiams pagaliau jau grįžusio pavasario proga?

E.R.: – Nesušalti (juokiasi). Neliūdėti dėl blogo oro.

L.L.: – Iš tikrųjų – neliūdėti.