Išvažiavę, o po to sugrįžę kauniečiai. „O tokių būna?“ – sulaukiau ne vieno klausimo, ieškodama šiam rašiniui pašnekovų. Vis dėlto – kauniečiai tikrai grįžta ir tokių daugėja.

Priprato tik po aštuonerių metų

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime pasidžiaugė, kad namo iš emigracijos vien pernai grįžo daugiau 17 tūkst. lietuvių. Kaunietė Vaiva Ragauskaitė – viena tokių reemigrančių. Iš JAV ji grįžo, ten praleidusi 12 metų. Grįžo nepaisant to, kad teko mesti darbą, palikti daug draugų. „JAV lietuviai niūriai juokauja, kad iš Amerikos kaip iš kapinių – negrįžtama. Džiaugiuosi, kad pavyko tai paneigti, bet nekabinu sau baisios patriotės, didvyrės etiketės“, – sakė 37-erių moteris.

Ji buvo atvira: JAV jai patiko, tačiau nebuvo lengva priprasti. „Gyvenimas ten buvo labai įdomus. Nesigailiu nė vienos JAV praleistos dienos, bet labai norėjosi grįžti namo. Draugai buvo sakę, kad visiškai adaptacijai turėtų užtekti trejų metų, tačiau aš turbūt tik maždaug po aštuonerių pajutau, kad, reikalui esant, galėčiau čia gyventi“, – pasakojo šių metų sausį į gimtąjį Kauną sugrįžusi V.Ragauskaitė.

Įsidarbino pagal specialybę

Į JAV V.Ragauskaitė išvyko vos baigusi studijas. Emigracijos iniciatorius buvo jos vyras. 2001-aisiais užatlantė buvo vadinama emigrantų rojumi.

Kaunietė sakė nė nesitikėjusi, kad ją JAV nuo pat pradžių taip lydės sėkmė. Jau po mėnesio ji dirbo pagal specialybę – tuo metu neseniai pradėtame leisti pirmajame naujųjų emigrantų savaitraštyje „Amerikos lietuvis“.

Pradėjo nuo reporterės darbo, vėliau kelerius metus dirbo redaktore ir vadovavo nedideliam, bet, kaip pasakojo, labai draugiškam laikraščio kolektyvui.

Kaunietė svečioje šalyje išbandė ir kitokių darbų: auklės, vertėjos, dėstytojos. Kelerius metus prekiavo nekilnojamuoju turtu. Tuo verčiasi ir grįžusi gyventi į Lietuvą.

Trūko vaikščiojimo pėsčiomis

Ko taip trūko JAV, kad V.Ragauskaitė ryžosi grįžti tėvynėn?

„Kalbos barjero ten nepajutau – mano anglų kalbos žinių pakako. Sunkiau buvo įveikti namų ir artimųjų ilgesį. Tiksliau to ilgesio įveikti taip ir nepavyko. Ir ne todėl, kad būtų trūkę lietuvių draugijos – įsikūrėme netoli Čikagos. Apskritai JAV sutikti žmonės man patiko, bet reikėjo artimųjų“, – apie pagrindinę persikraustymo į Kauną priežastį prabilo V.Ragauskaitė.

Dar vienu gyvenimo JAV trūkumu ji įvardijo tai, kad ten labai mažai progų vaikščioti pėsčiomis. Atstumai, palyginti su gyvenimo Lietuvoje masteliais, yra didžiuliai, tad nori nenori tekdavo naudotis automobiliu.

Daug kam kliūva JAV kultūrai būdingos dirbtinės šypsenos. „Daug šypsenų ten yra nuoširdžių, bet kita vertus – jau maži vaikai mokomi visur šypsotis. Pavyzdžiui, jeigu nuotraukoje nematyti dantų, manoma, kad ji nėra pavykusi. Bet geriau dirbtinė šypsena, nei natūraliai ir nuoširdžiai surauktas veidas“, – įsitikinusi moteris.

Grįžimą paspartino skyrybos

V.Ragauskaitė apie atsisveikinimą su svečia šalimi vis dažniau ėmė mąstyti gimus sūnui. „Su vyru buvome sutarę, kad į Lietuvą grįšime ne vėliau, kaip vaikui sukaks penkeri metai“, – pasakojo moteris. Bet skyrybos šį sprendimą pagreitino – Kaune ji vėl apsigyveno, kai sūnui dar nebuvo sukakę dveji.

Moteris svarstė, kad jei vietoj JAV būtų išsirinkusi kokią Europos šalį, galbūt iki šiol tebebūtų emigrantų sąrašuose.

„Gyvendama arčiau Lietuvos, būčiau galėjusi dažniau grįžti aplankyti čia likusių artimųjų. Gal tada ir nostalgija būtų buvusi mažesnė?“ – spėliojo kaunietė.

Trikdo kelio ženklai

Kaune V.Ragauskaitė apsigyveno tėvų namuose. Tad jai nereikėjo rūpintis stogo virš galvos paieškomis, be to, turi, kas padeda auginti atžalą. „Esu labai dėkinga savo tėvams. Be jų sunkiai išsiversčiau. Juk grįžau viena su mažu vaiku“, – pabrėžė pašnekovė.

Gimtajame mieste ji sakė apsipratusi per vieną dieną. „Čia man viskas patinka. Tik sunku vairuoti, tiksliau, priprasti prie lietuviškų kelio ženklų, šviesoforų. Gal pasirodysiu kaip blondinė, bet JAV viskas buvo daug aiškiau“, – nedrąsiai lygino moteris.

Daug sudėtingesni nei užatlantėje jai atrodo ir vizitai į lietuviškas valdžios įstaigas. Kodėl nesiorientuojama į vartotojo patogumą?

V.Ragauskaitė džiaugėsi, kad nereikėjo vargti ieškant pragyvenimo šaltinio. Darbo pasiūlymai plaukė patys. Šiuo metu pagrindinė jos darbovietė – Vytauto Didžiojo universitetas, kur kuruoja projektus, susijusius su išeivijos lietuviais.

Vienišam užsienyje – ne vieta

Dvejus metus JAV, Niujorke, praleidusi kaunietė pedagogė Gražina Lukošienė sakė, kad laikas, praleistas už Lietuvos ribų, išgrynino gyvenimo vertybes, ji ėmė dar labiau vertinti šeimą, draugus ir laiką, bet daugiau tokiam ilgam laikui išvažiuoti nenorėtų.

Užsienyje G.Lukošienė atsidūrė vedama noro pakeliauti ir tokią progą suteikti dukrai. Tuo metu jos darbovietėje vyko reforma ir tai buvo tinkamas laikas permainoms: išvykti dabar arba niekada.

47 metų ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialistė JAV pritaikė savo profesines žinias: daugiausia dirbo aukle. „Tai suteikė galimybę pažinti amerikietišką gyvenimo būdą iš arčiau, kitų tautų tradicijas“, – įspūdžiais džiaugėsi kaunietė.

G.Lukošienė atgal į Kauną grįžti paskatino nostalgija. „Iš toli Lietuva atrodo labai žavingai, atsiranda nenumaldomas ilgesys. Kodėl lietuviai užsienyje buriasi į bendruomenes? Susirinkę dainuoja lietuviškas dainas, nors jų moka tik po vieną kitą posmelį. Visa tai – iš begalinės nostalgijos. Ją gali kiek numalšinti, jei užsienyje gyveni su šeima, bet vieną ten išvykusį žmogų tėvynės ilgesys galų gale tikrai nugalės“, – iš savo patirties žino moteris.

Ji pasakojo, kad, parsiradusi į Kauną, įžvelgė iki tol net nepastebėtą šio miesto ir visos Lietuvos privalumą – kompaktiškumą. Palyginti su būtinais įveikti atstumais JAV, čia viskas beveik ranka pasiekiama ir tai sutaupo daug laiko.

Sugrįžusiai iš emigracijos G.Lukošienei neteko sukti galvos dėl darbo – tuo pasirūpino draugai. Ji pagal savo specialybę dirba vienoje Kauno ugdymo įstaigoje.

Neatsidžiaugia sugrįžusi

Prieš pusmetį iš mažo Danijos miestelio į Kauną persikėlusi 26 metų Agnė Urbonavičiūtė neslėpė, kad dėl šio savo sprendimo labai džiaugiasi.

Ilgainiui ne itin komfortiškos gyvenimo ir darbo sąlygos svetimoje šalyje pradėjo erzinti. „Be to, buvau labai pasiilgusi draugų, giminių, žmonių, kurie galėtų palaikyti morališkai. Ten nebuvau laiminga. Ir pasakiau sau – gana. Grįžtu ir daugiau jokių užsienių“, – teigė pašnekovė.

Danijoje jauna moteris atsidūrė, nes troško pakeisti darbą, troško permainų gyvenime. Vis dėlto ten teištvėrė dvejus metus.

A.Urbonavičiūtė dirbo šiltnamyje Odenso miestelyje. Keltis tekdavo 5 val. ryto, darbas – sunkus, fizinis. Sezono metu – jokių išeiginių. Gyveno kartu su dar keturiais žmonėmis keturių kambarių bute, nes nuomos kainos – didžiulės, asmeninis būstas buvo neįkandamas. Po darbo dar skubėdavo į nemokamus danų kalbos kursus, nes jos nemokant gyventi, anot pašnekovės, buvo labai sunku.

Svarbu, kad gerai jautiesi

Iki tol A.Urbonavičiūtė beveik penkerius metus Kaune mokė specialiųjų poreikių vaikus. Tiksliau, buvo mokytojo padėjėja. Darbas labai patiko, buvo įdomus, bet, deja, menkai apmokamas. Kartu ir dirbo, ir studijavo. Išvyko vos atsiėmusi vadybos ir verslo administravimo studijų baigimo diplomą.

Kaunietė išsitarė, kad buvo nesmagu, jog užsidirbo nelabai daug pinigų, bet namo išvyko nedvejodama. Ir ne veltui.

Kaune ji per porą mėnesių susirado labai jai patinkantį darbą anglų įmonėje „Call Credit“, įsikūrusioje „Žalgirio“ arenoje. „Ir kol kas labai laimingai gyvenu“, – tris kartus nusispjovė jauna moteris.

A.Urbonavičiūtė sakė nesigailinti dvejų Danijoje praleistų metų – patirtis praturtina žmogų. Ji ne tik pažino kitą kultūrą, bet ir pramoko naujos kalbos.

Pašnekovė aiškino savo kailiu įsitikinusi, kad nereikia bijoti aplinkinių reakcijos, kas ką gali pagalvoti: „Jeigu užsienyje jautiesi blogai, grįšk namo. Svarbu, kad tau pačiam būtų gerai.“

Tvarkė privačius namus

Su visai kitokiais įspūdžiais pernai iš Danijos grįžo Inga Murauskaitė. Kviečiama draugės, ji į šią šalį nuvažiavo vos kelioms savaitėms, bet liko ketveriems metams. „Labai patiko ir žmonės, ir gamta“, – kalbėjo 27 metų kaunietė.

Iš pradžių pragyvenimui ji užsidirbdavo tvarkydama vienos danų šeimos namus. „Šeimininkams labai patikau, nes buvau labai kruopšti, patikima, matė, kad dirbu nuoširdžiai. Jie mane rekomendavo savo pažįstamiems“, – pasakojo I.Murauskaitė.

Netrukus darbo pasiūlymų srautas taip išaugo, kad Inga nusprendė ieškoti, kas jai galėtų padėti dirbti. „Taip pradėjau nedidelį savo verslą“, – prisiminė kaunietė.

Tuomet ji susidūrė su netikėta kliūtimi – buvo labai sunku rasti žmonių, kurie nuoširdžiai ir atsakingai dirbtų. „Dauguma dirbo atmestinai, jiems buvo svarbu tik pasiimti pinigus“, – apgailestavo I.Murauskaitė, iki tol savo ateitį įsivaizdavusi tik Danijoje.

Gyvendama ten, ji ne tik dirbo, bet ir mokėsi – nuotoliniu būdu baigė studijas Kaune ir įgijo viešojo administravimo diplomą.

Planai – nuosavas grožio saloną

Į Kauną I.Murauskaitę parginė noras pasiekti kai ko daugiau – to, ko, nemokant danų kalbos, Danijoje pasiekti būtų labai sunku. Be to, vis labiau ėmė trūkti artimųjų.

Grįžusi ji atidėjo į šalį turimą diplomą ir pradėjo mokytis kirpėjos-stilistės amato, turėdama viltį ateityje atidaryti nuosavą grožio saloną.

„Traukia grįžti į Daniją. Bet viena ten gyventi nenorėčiau“, – sakė kaunietė, lig šiol sulaukianti buvusių darbdavių klausimų, kada sugrįš, ir prašymų ką nors parekomenduoti, kas galėtų tęsti jos darbus Danijoje.

Edmundas Atkočiūnas

Visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“, skatinančios lietuvius iš užsienio sugrįžti į Lietuvą, padedančios grįžusiems integruotis į visuomenę, vadovas

Iš užsienio norintys grįžti lietuviai skambina ir teiraujasi apie atlyginimus Lietuvoje, mokyklas ir politinę situaciją. Dažnas klausimas, ar mokyklose nediskriminuojami vaikai. Švietimo įstaigų veikla yra itin svarbi, nes ne vieni, grįžę ir patyrę, kad mokytojai čia nemoka elgtis su mokiniais, vėl išvyksta. Mes su šeima gyvenome JAV, ten gimė visos trys mūsų dukros. Po Amerikos demokratijos, pagarbos žmogui, mūsų vaikai mokykloje Vilniuje patyrė nemalonių dalykų. Visus pedagogus reikėtų išvežti į užsienį, kad ten metus padirbėtų mokyklose. Grįžusiems lietuviams kyla daug klausimų ir dėl teisių, pilietybės, bankų. Kai su šeima prieš penkerius metus grįžome po 13 metų emigracijos, nieko nežinojome, nes viskas buvo pasikeitę. Pradėjome nuo nulio. Į Lietuvą žmones pargena įvairiausios priežastys. Grįžta, nes tėvai serga, patys suserga ir neišgali susimokėti už gydymą užsienyje. Gauna gerų darbo pasiūlymų Lietuvoje, arba, kaip atsitiko mums, kamuoja tėvynės ilgesys. Mes grįžome ir dėl dukrų – norėjome, kad jos augtų lietuviškoje kultūroje. Bet jos planuoja bėgti iš čia vos sulaukusios pilnametystės. Čia nepritampa. Pasiilgsta elgesio su jomis kaip su asmenybėmis. Aš tikrai nesigailiu, kad grįžau. Pasaulis juda kapitalistine kryptimi, bet Lietuva dar laikosi: dar yra humanizmo, žmogiškumo. Dar čia gyvas šiltumas, dvasingumas. Tėvynėje viskas lengva, nors ekonominė situacija pablogėjusi, viskas daug brangiau nei JAV. Žmona Gerimanta Amerikoje viename geriausių universitetų baigė verslo administravimo studijas, vėliau ėjo aukštas pareigas bendrovėse „Paramount Pictures“, „20th Century Fox“. Darbdaviai ten ją graibstė, o Vilniuje darbo teko ieškoti pusmetį. Susidaro įspūdis, kad į kolektyvą bijoma įsileisti geresnius už save specialistus.

Dažniausiai grįžta nesulaukusieji 30-ies

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai į Lietuvą grįžo 17,3 tūkst. Lietuvos piliečių – tai ketvirtadaliu (3,3 tūkst.) daugiau negu 2011 m.

Pastaruosius dvejus metus (2011–2012 m.) beveik kas antras grįžęs Lietuvos pilietis atvyko iš Jungtinės Karalystės, kas aštuntas – iš Airijos, kas dvyliktas – iš Norvegijos.

Pernai ketvirtadalį (26 proc.) visų grįžusių (reemigravusių) Lietuvos piliečių sudarė 25–29 metų gyventojai, 22 proc. – 20–24 metų ir 14 proc. – 30–34 metų.

2012 m. iš Lietuvos emigravo 41,1 tūkst. gyventojų. Pagal populiarumą tarp emigravusių iš Lietuvos gyventojų pirmoji buvo Jungtinė Karalystė (48 proc. visų emigrantų), antroji – Airija (9 proc.). Lietuvos gyventojai emigravo ir į Vokietiją, Norvegiją (po 8 proc.), Jungtines Amerikos Valstijas (4 proc.), Ispaniją (3 proc.), Švediją, Rusiją, Daniją (po 2 proc.).

Pernai 41 proc. visų emigrantų sudarė 20–29 metų gyventojai, 12 proc. – 30–34 metų. Emigravę vaikai iki 15 metų sudarė 13 proc., pagyvenę (65 metų ir vyresni) gyventojai – vos vieną procentą visų emigrantų.