Kiekvienoje sostinės Senamiesčio grindinio plytoje įminta juo vaikščiojusių žmonių istorija, o šimtamečių pastatų sienose saugiai užrakinti žmonių gyvenimai.

Vargu ar įmanoma iššifruoti visą Vilniaus pastatų ir gatvių istoriją. Tačiau Vilniaus etninės veiklos centro vyriausiasis koordinatorius A.R.Čaplinskas apie Senamiesčio gatves gali pasakoti valandų valandas. Beveik keturiasdešimt metų Lietuvos ir užsienio archyvuose miesto istorijos ieškantis A.R.Čaplinskas jau yra išleidęs tris išsamias knygas apie Senamiesčio gatves.

– Kada susidomėjote Vilniaus ir vilniečių istorija?

– Pirmiausia mane sudomino Vilniaus gatvių pavadinimai ir jų kaita. Radau 1960 m. miesto vykdomojo komiteto žinyną, kur buvo surašytos gatvės, jų ribos ir sumesti senieji pavadinimai. Tada pradėjau domėtis senaisiais vietovardžiais. Dalis jų dabar atkurti.
– Kokia seniausia Vilniaus gatvė? – „Vilniaus diena“ paklausė A.R.Čaplinsko.

– Be abejonių – Pilies gatvė, atsiradusi jau XIV amžiuje. Apie ją rutuliojasi visa Vilniaus istorija. Tai visų svarbių įvykių centras.

– Kada sostinės gatvės gavo savo pavadinimus?

– Iki pat XIX amžiaus Vilniaus gatvės nebuvo oficialiai įvardytos. Be abejo, žmonės jas žinojo ir tarpusavyje vadino net keliais skirtingais pavadinimais. Kai kurios gatvės turėjo net keliolika vardų. Turint mintyje, kad nuo Žečpospolitos laikų Vilniuje vyravo lenkų kalba, visi pavadinimai buvo lenkiški. Pavyzdžiui, Pilies gatvė vadinta „Zamkowa“. Iki 1831 m. sukilimo net magistrato dokumentai buvo rašomi lenkų kalba.
Nuo XIX amžiaus carinė valdžia jau ėmė gatvėms oficialiai suteikti pavadinimus. Pirmasis bandymas buvo apie 1830-uosius, kai valdžia liaudyje įsitvirtinusius lenkiškus pavadinimus ėmė rusinti. Taip Didžioji gatvė tapo „Velikaja“, Pilies – „Zamkovaja“, Šv. Jono – „Ivanovskaja“.

– Kaip vėliau kito Senamiesčio gatvių pavadinimai?

– Po 1863 m. sukilimo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas vėl ėmėsi keisti gatvių pavadinimus, ir tada atsirado daug originalių rusiškų gatvių. Vilnius tapo tarsi Rusijos imperijos gubernijų centru – atsirado gatvės Saratovskaja, Tambovskaja, Tulskaja.

– Įdomu, kad savo knygose Jūs aprašote ne tiek Senamiesčio architektūrą, kiek tuose pastatuose gyvenusius žmones.

– Architektūra man yra antrinis elementas, svarbiausi yra joje ir šalia jos gyvenę žmonės. Pastatai – tai tarsi teatro dekoracijos. Prie kiekvieno namo aprašo dar stengiuosi surasti namo šeimininkų biografijas – ieškau informacijos apie žmones, kaip jie gyveno, kuo vertėsi. Aš labai įsijaučiu į tų namų gyvenimą. Kartais negaliu atsiminti savo pažįstamų, kolegų, su kuriais daugybę metų dirbau, vardų, bet viską detaliai žinau apie kokio nors XVII amžiuje gyvenusio miestiečio žmoną ir vaikus, taip pat – kas su kuo kada tuokėsi. Archyvuose randu vestuvių ir laidotuvių liudijimų, kuriuose būna nurodyta itin įdomių mirties priežasčių: tas mirė nuo melancholijos, o tas štai nuo kažkokios nesąmonės ir pan. Aš taip brendu per kiekvieną Senamiesčio gatvę ir bandau atsekti jos istoriją.

– Kaip atrandate visokių įdomybių, susijusių su kurio nors Vilniaus namo istorija?

– Kai kurių Senamiesčio namų istoriją galima atsekti jau nuo XVI amžiaus. Senuosiuose dokumentuose yra aprašytų labai įdomių istorijų. Pavyzdžiui, viename rašoma, kad girtas vežikas Pilies ir Švarco gatvių sankirtoje sužalojo moterį. Dokumente nurodoma, kad tai įvyko prie tokio ir tokio pono namo.

Namus žmonės buvo įpratę vadinti savininko pavarde. Kartais juos taip vadindavo daugiau kaip šimtą metų – ir po šeimininko, ir po jo vaikų mirties. Vilnius net 11 kartų degė ir buvo atstatomas. Būdavo taip, kad po gaisro naujasis savininkas namą atstatydavo dar gražesnį, ir tada pastatas būdavo vadinamas jo vardu.

– Senovinių namų pavadinimai rodo, kad absoliuti jų dauguma priklausė užsieniečiams, o ne lietuviams. Kokia tuo metu buvo tautinė Vilniaus sudėtis?

– Be abejo, dauguma vilniečių buvo užsieniečiai. Dar XVI amžiuje į Vilnių buvo kviečiami įvairūs amatininkai ir pirkliai. O jie juk visi buvo užsieniečiai: patys pirmieji atvyko iš garsiojo Vokietijos Hanzos miesto, po to ėmė keltis amatininkai iš Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos. Be to, Lietuvos sostinėje nuo seno gyveno daug žydų. Įdomu tai, kad kurį laiką Vilniuje pagyvenę užsienio pirkliai ar amatininkai greitai asimiliuodavosi ir sulenkėdavo. Tai išduoda ir jų pavardžių kaita – tarkime, vokietis Gerkė tapdavo Gerekevičiumi.

Tačiau Vilniaus gyventojų tautybė, išskyrus žydų, neturėjo jokios reikšmės, žmonės į tai nekreipė dėmesio. Sostinės gyventojai paprasčiausiai neturėjo tautybės.

– Vilnius kasmet vis labiau plečiasi, atsiranda vis daugiau naujų gatvių. Kokiais kriterijais vadovaudamiesi sostinės gatvių pavadinimus kuriate dabar?

– Nuo 1990-ųjų iki dabar sostinėje atsirado daugiau kaip 1000 naujų gatvių, dabar sostinėje yra 3636 gatvės. Vilniui iš viso grąžinome apie 400 istorinių vietovardžių – XVI-XVII amžiuose aplink miestą buvusių kaimelių pavadinimus dabar perkėlėme į gatvių pavadinimus. Pavyzdžiui, Smalinės gatvė Pilaitėje. Dabar naujiems mikrorajonams sugalvojame teminius pavadinimus. Štai pamatėme ,kad Pilaitėje suplanuota apie 60 gatvių, ir supratome, jog įklimpsime rinkdami pavienius pavadinimus. Nusprendėme pasirinkti vieną tematiką: Mažoji Lietuva ir su jos istorija susiję vardai bei įvykiai. Pavyzdžiui, Verkiai senovėje buvo kulto vieta, taigi čia esančioms gatvėms suteikėme dievų ir deivių vardus.