Iš Čečėnijos pabėgusi Iman Jusupova dirba restorane ir džiugina bendradarbius darbštumu ir humoro jausmu. Afrikietis Plazi Haratou ruošiasi Lietuvoje išleisti pirmą muzikos albumą. Jie save jau vadina
vilniečiais.
Iš pažiūros gerokai vyresnei čečėnei I.Jusupovai dabar penkiasdešimt treji. Tėvynėje ji buvo geriausia kontrolierė inspektorė mieste, turėjo didžiulę šeimą, tačiau karas privertė bėgti ieškoti laimės
svetur. „Viskas dėl sūnaus, jis mano vienintelis, nenorėjau, kad eitų į karą.
Pas mus kas neina kariauti, iškart įtaria, kad padeda rusams“, – prisipažino moteris.
Su sūnumi ir dviem dukterimis ji prieš trejus metus atvyko į Lietuvą, šalį, apie kurią nieko nežinojo, tačiau buvo girdėjusi, kad čia jau yra ir daugiau čečėnų.
„Dabar pati negaliu patikėti, kad buvome tokie drąsūs“, – stebisi Iman, per miškus atkeliavusi iki nepažįstamo Lietuvos kaimelio ir šeštą valandą ryto paprašiusi pirmo sutikto žmogaus pagalbos. Taip šeima atsidūrė Pabradėje, vėliau – Rukloje.
„Mumis tikrai gerai rūpinosi, ten labai draugiški žmonės. Tik toks Denisas, jis ten buvo kažkoks viršininkas, nuolat mums aiškindavo, kad visi čečėnai blogi ir mums čia nėra ko veikti“, – vis dar su nuoskauda kalbėjo dabar jau Lietuvos gyventoja.
„Jis vienintelis blogas žmogus, sutiktas Lietuvoje“, – sakė I.Jusupova. Jos manymu, būtent dėl priešiškumo čečėnams jis „pasistengė“, kad šeimos noras būti apgyvendintai Vilniuje arba Kaune nebuvo išpildytas.
Dar dabar Alytuje stovi tuščias butas, skirtas glaustis jų šeimai, tačiau darbo šiame mieste nėra. Patys susiradę darbus ir išsinuomoję butą Vilniuje mama, sūnus ir duk-ra gyvena vieno kambario butelyje, čia priglaudė dar vieną neseniai į Lietuvą atvykusį čečėną. „Visi žino, kad čečėnai – svetinga tauta“, – didžiuojasi moteris.
Darbe susirado draugų
Darbštūs žmonės darbus sostinėje gavo gana nesunkiai.
„Mūsų restoranas labai didelis, jame dirbu ne tik aš, čečėnė, bet ir daug lenkų, žinoma, ir lietuviai. Niekas man nieko neprikiša dėl tautybės, – džiaugėsi moteris, jau metus dirbanti pagalbine virtuvės darbininke restorane „Čili kaimas“.
Su bendradarbiais puikiai sutarianti Iman greitai įsitvirtino kolektyve: „Susiradau ten draugų, ir pajuokaujame, ir rimtai pasikalbame. Tikrai nenorėčiau keisti darbo.“
Kaip pavyzdinga darbuotoja buvo vertinama ir Iman dukra. Parduotuvėje įsidarbinusi salės darbuotoja ji netrukus pramoko pagrindinių lietuviškų žodžių, ir bendradarbiai pasiūlė dirbti kasoje.
„Jai taip patiko, kasdien džiaugėsi puikiu darbu“, – apie dukrą pasakojo Iman. Dėl silpnos tėvo sveikatos jai teko grįžti į Čečėniją, tačiau darbdaviai išlydėdami žadėjo sugrįžusią bet kada vėl priimti.
Sūnui nebuvo lengva
Už sąžiningumą deramai atsilygina ne visi. I.Jusupovos sūnui teko savo kailiu patirti, kad ne visi lietuviai darbdaviai yra nusiteikę geranoriškai.
Susiradęs darbą statybose vyriškis tikėjosi, kad dirbs legaliai, tvarkėsi visus dokumentus, tačiau darbdavys jį apgavo ir formaliai neįdarbinęs nesumokėjo jam viso atlyginimo. „Kai sūnus pasakė, kad paskųs juos policijai, darbdavys padavė jam telefoną, pasakė numerį ir juokdamasis liepė skambinti. Pasirodo, darbdavio sūnus dirbo policijoje“, – dėl neteisybės išgyveno vieninteliu sūnumi itin besirūpinanti moteris.
Darbą kitoje statybų bendrovėje vaikinas metė neiškentęs nuolatinių patyčių. „Šaipėsi, kad jis čečėnas ir kad negėrė su visais. O mano sūnus apskritai beveik negeria, tik paragauja per šventes. Jis labai geras, labiausiai mėgsta namie būti“, – gyrė sūnų mama.
Dabar jis pradėjo darbą trečioje vietoje. Jei viskas bus gerai, gal šeimai pavyks į didesnį butą persikraustyti ir didžiausia problema bus išspręsta.
Dukras saugo, kad nepagrobtų
Mamai su sūnumi nuolat stengiantis, kad šeima pragyventų, jiems tenka rūpintis, kaip apsaugoti jaunesniąją, devyniolikmetę dukrą nuo Lietuvoje gyvenančių kitų čečėnų.
„Pas mus tokie papročiai: jei mergina atsisako tekėti už ją įsimylėjusio vaikino, šis gali ją pagrobti. O į mano dukrą jau daug vyrų žiūri. Todėl apie jokius šokius ir kalbos negali būti, brolis jos net iki parduotuvės nenori išleisti“, – apie merginos norą pasilinksminti net nenorėjo girdėti Iman.
Kol buvo Lietuvoje, vyresniąją jos dukrą net du kartus buvo pagrobę. Tačiau šiai pavyko išsisukti šiek tiek apgavus įsimylėjėlį – pažadėjo, kad jei išleis namo, atsisveikins su namiškiais ir tekės už jo, tačiau pažado netesėjo.
Iman, kai dar buvo jauna ir gyveno Čečėnijoje, jos vyras taip pat pasigrobė. „Skandalo nekilo, niekas nepuolė manęs gelbėti, taip ir likau su juo“, – apie tėvynėje likusį vyrą abejingai kalbėjo Aiman.
Skųstis likimu moteris neketina – vyras geras, šeima rūpinasi ir, jei tik bus galimybė, pats į Lietuvą atvažiuos. „Mums čia patinka, jei tik leis pasilikti, taip ir padarysime“, – prisipažino I.Jusupova.
Juodaodis jaučiasi saugus
Iš Afrikos, Togo, prieš pustrečių metų atvykęs juodaodis P.Haratou tikina diskriminacijos Vilniuje nejaučiantis. Kai einant Pilies gatve paaugliai pavymui pradeda šaukti „amigo“, jis tik draugiškai nusišypso: „Pasitaiko taip reaguojančiųjų, tačiau jie juk nieko blogo nesako.“
Grupę „Afroband“ Lietuvoje sukūręs Plazi įsitikinęs: jei į žmones žiūri draugiškai, ir jie su tavimi elgiasi taip pat. Tik pirmas įspūdis apie lietuvius buvęs nekoks. „Atrodė labai šalti, uždari žmonės, į mane šnairomis žiūrėjo. O kai juos pažinau, supratau, kad iš tikrųjų lietuviai labai nuoširdūs“, – pagyrų negailėjo svetimšalis.
Kalboms, kad Lietuva kitataučiams nesvetinga, Plazi nepritaria – juk kiekvienoje šalyje yra ir gerų, ir blogų žmonių. Metus vienoje sostinės kavinėje barmenu dirbusiam vyrui jo kilmė buvo net pranašumas: laisvai angliškai ir prancūziškai kalbantis Plazi greitai rasdavo bendrą kalbą su užsieniečiais, o ir lietuviškai vos atvykęs suskubo mokytis. „Žmonėms įdomu, ką aš čia veikiu, kodėl atvykau“, – šypsojosi jis.
Kaip ir čečėnams, didžiausia problema Plazi iškilo ieškant būsto: nuomos kainos labai didelės, be to, ne visi nori nuomoti butą svetimšaliui. „Tačiau bėgdamas gyventi į kitą šalį turi susitaikyti, kad iškils įvairių sunkumų, ir galvoti, kaip juos įveikti, o ne pulti visais skųstis, – aplinkinių nekaltino muzikantas. – Turi sunkiai dirbti, kad parodytum, koks iš tikrųjų esi žmogus, ir kad tave imtų vertinti.“
Svajonė išsipildė Lietuvoje
Dabar atvykėlis iš Togo dirba tarptautinėje elektronikos kompanijoje, tačiau neslepia, kad didžiausias jo noras – pragyventi iš muzikos. Jo grupė jau yra sulaukusi dėmesio, netgi iš BBC žurnalistų. Deja, kitiems grupės nariams iš Nigerijos ir Liberijos teko išvykti iš Lietuvos, todėl dabar Plazi groja solo. „Jei viskas pavyks, kursiu grupę su Lietuvos muzikantais“, – atskleidė planus pašnekovas.
Tėvynėje bandęs groti muzikantas suprato, kad tai neįmanoma: „Jei taika būtų ilgesnį laiką, gal ir pragyvenčiau iš muzikos, tačiau dabar situacija pernelyg neprognozuojama.“
Lietuvoje kelius skintis paprasčiau – per džiazo koncertą Plazi susipažino su renginių organizatoriumi, ir šis nusprendė imtis grupės vadybos. Juk kas įprasta Afrikoje, lietuviams atrodo įdomu ir originalu, todėl grupė sulaukia vis daugiau susidomėjimo.
„Ruošiuosi pradėti dainuoti lietuviškai, – šypsojosi togietis, iki šiol dainavęs anglų ir gimtąja kalbomis. – Žinau, kad klausytojams gali būti juokingas mano akcentas, bet daug repetuosiu, kad jo būtų kuo mažiau.“
Lietuviškai Plazi supranta jau beveik viską, tik kalbėti sekasi sunkiau. Kai pramoks daugiau, eis laikyti lietuvių kalbos egzamino, kuris būtinas, jei nori likti gyventi Lietuvoje. „Jei pavyks, liksiu čia – nors ir šalta, bet gyventi Lietuvoje man patinka“, – maloniai atsisveikino Plazi.
Naujausi komentarai