Namuose voras? Jis iš Pietų Amerikos, nuodingas? Tačiau Vaidui Baltakiui tai, rodos, visai nesvarbu. Jam šis mielas delno dydžio padarėlis tėra naminis gyvūnėlis.

Kaina – du eurai

Iš Vokietijos atvežtas voriukas Bugudukas, kaip jį vadina pats V.Baltakys, buvo vos didesnis už skruzdėlę. Tačiau dabar, po pusantrų metų, jis jau tikras milžinas – vaikino delno dydžio.

"Labai seniai norėjau egzotiško gyvūno. Vorai nelabai populiarūs naminiai padarėliai, todėl man tai buvo savotiškas iššūkis", – prisiminė studentas V.Baltakys.

Turėti namuose vorą buvo vaikino svajonė. Todėl pats susirado tokių netradicinių gyvūnėlių gerbėjų klubą, įsitraukė į pokalbius ir diskusijas, o vėliau, radęs tinkamą vorų veislyną Vokietijoje, nusprendė parsisiųsti ir sau tokį gražuolį. V.Baltakio manymu, nedaug kas Lietuvoje augina tokius gyvūnėlius, todėl jis jaučiasi šiek tiek ypatingas.

"Dar visai neseniai turėjau tris vorus, du iš jų buvo pirkti Lietuvoje. Tačiau padovanojau juos draugams, sau pasilikau patį mėgstamiausią – Buguduką", – paaiškino studentas.

Ypatinga priežiūra

Prižiūrint tokį padarėlį, pasak V.Baltakio, svarbiausia terariume palaikyti tinkamą drėgmę. Jos kiekis priklauso nuo voro veislės.

"Mano voriukas kilęs iš Pietų Amerikos, todėl terariume visada turi būti drėgna ir šilta. Optimali kambario temperatūra privalo būti apie 25 laipsnius šilumos", – patirtimi dalijosi studentas.

Jis teigė, kad šerti vorą nelabai sunku. Dažniausiai žvejybos prekių parduotuvėse vaikinas perka sliekus arba musių lervas, specialiai skirtas vorams. Jų, anot Buguduko šeimininko, galima įsigyti tik kai kuriose Vilniuje esančiose gyvūnų parduotuvėse.

Naujas "kailiukas"

V.Baltakys tikino, jog vorai turi dar vieną ypatingą savybę – jie neriasi, t. y. palieka seną išorinį skeletą. Jo auginamas Bugudukas kaip tik neseniai buvo išsinėręs iš senojo kiauto, todėl dabar yra gana piktas ir pažeidžiamas.

"Voras neturi kaulų, tik egzoskeletą, kuris jį apsaugo nuo išorės poveikio. Kadangi gyvūnas nuolat auga, skeletas nebeatlaiko ir vorui reikia iš jo išsinerti, kad galėtų susidaryti naujas jo kūno apsauginis sluoksnis", – rodydamas į Buguduko išnarą pasakojo V.Baltakys.

Vaikinas pripažino, jog augant vorui, nuolat reikia didinti ir terariumą, nes erdvė gyvūnui būtina.

"Padidinus erdvę, žinoma, ir kokoso drožlių durpių reikia daugiau", – paaiškino studentas.

O artėjančių Kalėdų proga vaikinas žadėjo sumeistrauti voriukui ir gražesnį bei jaukesnį terariumą.

Tėvai neleido

Kad sūnus nusipirko vorą, V.Baltakio tėvai sužinojo tik po savaitės. "Namiškiai nenorėjo, jog laikyčiau vorą, todėl nusipirkau jį be pritarimo. O kai parsinešiau vorą namo, buvo per vėlu ką nors keisti. Juk tai buvo mano svajonė. Mielai dabar dar kokį skorpioną įsigyčiau, nes mane žavi tokie padarėliai", – teigė vaikinas.

Jo manymu, tėvai labiausiai baiminosi, kad šis augintinis gali būti nuodingas. Studentas tvirtino, jog voras turi nuodų, tačiau žmogui jie nelabai pavojingi.

"Prisimenu, kai pirkau kitus du voriukus, gyvūnų parduotuvės šeimininkas juokavo, kad iškart pirkčiau ir batus į karstą, o jo žmona tvirtino: jei voras įkąs, reikia gerti pieno", – šmaikštavo V.Baltakys.

Jis prisiminė, kaip kartą buvo palikęs atidarytą voro namelį, tai gyvūnėlį tarp knygų rado tik po dienos.

"Žinoma, baisu buvo, kai jis pabėgo, bet kaltas buvau aš. Nereikėjo palikti narvelio atidaryto. Plikomis rankomis šio padarėlio geriau neimti, todėl turiu specialias pirštines, jeigu noriu jį palaikyti", – rodydamas juodas pirštines pasakojo vaikinas.

Apie vorus

Vorai (lot. Araneae) – bestuburių gyvūnų būrys, kurio atstovai sugeba gaminti voratinklių šilką, turi aštuonias kojas ir neturi sparnų. Šie nariuotakojai randami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš viso priskaičiuojama apie 38 tūkst. rūšių.

Vorai yra skirtalyčiai. Jų lytinę sistemą sudaro poriniai išvedamieji latakai, kurie jungiasi į vieną. Šis atsiveria į pirmąjį pilvelio segmentą. Kiekvienos rūšies poravimasis ir kopuliacija gana skirtingi ir tai susiję su vorų elgsenos ypatumais. Manoma, kad patinus privilioja patelių išskiriami feromonai, jų voratinklis ir iš dalies tik optiniai dirgikliai.

Komentaras

Robertas Jusel

Gyvūnų parduotuvės "Reriz Fauna" savininkas

Vis daugiau žmonių Lietuvoje įsigeidžia namie laikyti vorus. Iš praktikos galiu pasakyti, jog ypač daug vorus įsigyjančių žmonių dirba statybose.

Šie gyvūnėliai dažniausiai minta svirpliais, vabzdžiais, jų lervomis. Priklauso nuo vorų rūšies, kiek jie suėda. Vieniems reikia, kad terariume visada būtų pašaro, o kiti gali neėsti ištisą savaitę. Žinoma, svarbu neperšerti, nes šie gyvūnai neturi sotumo pojūčio, todėl padauginę nudvesia.

Oro temperatūra, kurioje voras turi būti laikomas, žinoma, priklauso nuo to, iš kokio regiono jis kilęs. Bet geriausia juos laikyti 20–28 laipsnių temperatūroje. Labai svarbu terariume palaikyti drėgmę.

Jis taip pat turi būti erdvus, nes vorui reikia judėti, megzti tinklus. Terariume augalus galima pasodinti, bet ne tiesiai į gruntą, o į tam tikrą vazonėlį – taip bus geriau pačiam gyvūnui. Kokoso durpių storis terariume turėtų būti apie 5–7 cm, kad voras esant reikalui galėtų įsirausti.

Šių padarų gyvenimo trukmė 5–15 metų. Viskas priklauso nuo mitybos ir gyvenimo sąlygų.

Lietuvoje parduodami vorai nenuodingi. Jų įkandimas ne baisesnis už bitės. Tad dėl to bijoti nevertėtų. Aišku, labiau turėtų pasisaugoti alergiški žmonės.

Bijantiems vorų taip pat nepatartina jų laikyti – tai nepadės atsikratyti šios fobijos.