Mažame miestelyje šalia Vilniaus susikirto dideli verslo interesai. Dėl to prasidėjo karas, miestą padalijęs į dvi nesutaikomas armijas.

Prieš porą šimtų metų Jašiūnai garsėjo kaip Vilniaus pašonėje esantis kultūros centras. XIX a. pirmojoje pusėje Jašiūnų dvare dažnai lankydavosi filosofas ir botanikas Stanislovas Jundzilas, poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis.

Pastaraisiais metais paminėjus Jašiūnų pavadinimą prieš akis iškyla visiškai kitoks, daug proziškesnis vaizdas – vyksta karas. Karas, kurio trimitai griaudžia ne tik Jašiūnuose, bet ir sostinės valdininkų kabinetuose, o dabar – dar ir teisme. Kovos žūtbūtinės, nuo kurių baigties priklauso, būti ar nebūti Jašiūnuose plastiko atliekų perdirbimo gamyklai „Polivektris“, kuri, vietos gyventojų teigimu, lėtai nuodija juos ir jų vaikus.
Įmonė Jašiūnuose įsikūrė dar 1999 m., tačiau ypatingos vietos gyventojų nemalonės sulaukė tik pernai, kai nusprendė padidinti gamybą kelis kartus – iki 14 tūkst. tonų plastmasės per metus. Tam „Polivektris“ nusipirko dar vieną liniją, perdirbančią plastiko atliekas į granules ir gaminančią pakavimo juostą.

Ligų – triskart daugiau

Jašiūnų kaimo bendruomenė žiniasklaidoje ne kartą gavo galimybę išsakyti savo poziciją. Bendruomenės aktyvistai piktinasi plastmasės perdirbimo gamyklos kaimynyste, kaltina valdininkus, prižiūrinčius gamyklos veiklą, korupcija ir siekia „Polivektrio“ iškeldinimo iš Jašiūnų.
„Įmonė veikia, nors nėra detalaus ir specialaus jos teritorijos plano, nenustatyta ir nepatvirtinta įmonės sanitarinės apsaugos zona, Jašiūnų gyvenvietės visuomenė nebuvo informuota apie gamybos didinimą, taršos leidimas nebuvo suderintas su Šalčininkų rajono savivaldybės administracija“, – vardija kaltinimus vienas bendruomenės iniciatyvinės grupės narių Petras Jonėnas.
Bendruomenės aktyvistai tvirtina, kad dėl įmonės veiklos, tiksliau – gaminant išskiriamų kenksmingų medžiagų, gyvenvietėje nuolat jaučiamas stiprus dvokas ir kelis kartus padidėjo sergamumas kvėpavimo takų ligomis. Šiam kaltinimui iliustruoti P.Jonėnas žurnalistams perdavė Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro išduotą pažymą, kurioje teigiama, kad 1999 m. Jašiūnuose buvo registruoti tik 797 plaučių ligų atvejai, tačiau pastaraisiais metais šių ligų pagausėjo tris kartus.

Teršti leidžiama

Įmonės direktorė Anastasija Bezborodych ginasi, kad poliklinikos pažyma nieko neįrodo, bendruomenė ja paprasčiausiai spekuliuoja interpretuodama duomenis sau naudinga linkme.
„Jeigu įmonė gamindama išskiria tiek nuodingų medžiagų, kad susirgo visi Jašiūnai, kodėl neserga įmonės darbuotojai? Aš irgi nesergu, nors visą dieną praleidžiu įmonėje. Neserga nei mano vyras, nei du sūnūs, kurie irgi čia dirba. Kodėl nutylima, kad Jašiūnuose veikia ir daugiau įmonių, kurios taip pat daro vienokį ar kitokį poveikį aplinkai?“, – klausė „Polivektrio“ vadovė.
Teisybės dėlei derėtų pasakyti, kad „Polivektris“ išties teršia aplinką arba bent jau gali tai daryti pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. 12,863 tonos per metus – tiek teršalų į orą gali išleisti bendrovė pagal aplinkosaugininkų nustatytus normatyvus. Didžioji teršalų dalis – anglies monoksidas, dar vadinamas smalkėmis, ir acto rūgštis.
Vis dėlto, nors ne viena institucija ir net kelios ekspertų grupės tyrė oro, grunto ir vandens užterštumą Jašiūnuose, tiesiogiai nebuvo patvirtinta, kad „Polivektris“ aplinką terštų labiau, nei tai leidžiama įstatymais ir kitais norminiais aktais.

Prokuratūra neapsisprendusi

Būtent dėl šio leidimo mūšiai persikėlė į teismą. Jašiūniškiai tikina, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius išduodamas minėtą leidimą pažeidė net kelis įstatymus ir aplinkos ministro įsakymus. Generalinė prokuratūra stojo Jašiūnų bendruomenės pusėn ir, vykdydama viešojo intereso gynybos prievolę, dėl leidimo panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Kol buvo rengiamasi teismo procesui, R.Masilevičius „Polivektriui“ gruodį išdavė naują leidimą, tiksliau – pakoregavo senąjį. Jašiūniškiai šiuose valdininko veiksmuose vėl įžvelgė daugybę pažeidimų, norą sumėtyti pėdas ir dar kartą pasiskundė prokuratūrai.
Teisman vaikščiojanti prokurorė Silva Mickutė „Vilniaus dienai“ sakė, kad pakoreguoto leidimo dar neanalizavo ir negalinti vienareikšmiškai teigti, kad jis, kaip ir pirmasis, taip pat yra galbūt neteisėtas ir naikintinas. Kitas teismo posėdis vyks tik kovo 17 d. – iki to laiko prokurorė pažadėjo susipažinti su visomis naujomis aplinkybėmis ir pateikti savo poziciją, ar bus prašoma naikinti ir naująjį leidimą.

Departamentas skyrė baudą

Pats R.Masilevičius paneigė įtarimus, kad leidimą pakoregavo dėl prasidėjusio teismo proceso: „Senasis leidimas, dėl kurio vyksta ginčai teisme, galiojo tik iki praėjusių metų pabaigos, tad įmonė, norinti tęsti veiklą, privalėjo gauti naują leidimą. Tai natūralus veiksmas, o ne koks nors sąmokslas. Tai niekaip nesusiję su tuo, kad ankstesnysis leidimas nagrinėjamas teisme.“
Departamento direktorius tvirtina nekantriai laukiąs teismo sprendimo: „Esu įsitikinęs, kad išduodamas leidimą nepadariau jokių nusižengimų, visų įstatymų buvo griežtai laikytasi. Tikiuosi, kad teisme tai paaiškės. Apskritai nesuprantu, kodėl žiniasklaidos esu pristatomas kaip itin neigiamas šios istorijos veikėjas. Juk mūsų departamentas – vienintelė institucija, kuri „Polivektriui“ yra taikiusi administracines poveikio priemones. Pavyzdžiui, esame skyrę baudą už leidimo normų pažeidimus – bendrovė buvo sukaupusi daugiau atliekų, nei leidžiama.“

Abipusių kaltinimų lavina

„Vilniaus dienai“ pradėjus nuodugniau domėtis Jašiūnų karu, abi konfliktuojančios šalys stengėsi redakcijai pateikti kuo daugiau dokumentų ir faktų, neva įrodančių, kad priešininkai tėra vilkai, apsigobę avių kailiais.
„Polivektrio“ vadovė pasakojo, kad bendruomenės iškaba tėra prisidengusi nedidelė grupelė suinteresuotų asmenų, kurie, mėgindami išguiti bendrovę iš Jašiūnų, siekia savo tikslų. Kiti jašiūniškiai, pasak jos, į konfliktą žvelgia iš šalies, o apie 80 Jašiūnų gyventojų patys dirba „Polivektryje“ ir palaiko bendrovės pozicijas.
Paklausta, kokių dar interesų, be noro negyventi plastmasės perdirbimo gamyklos pašonėje, gali turėti kai kurie jašiūniškiai, A.Bezborodych ėmė svarstyti, kad galbūt kažkas tikisi perimti senąjį Jašiūnų dvarą ir nenori, kad pro jo langus matytųsi gamyklos kompleksas. Galbūt ką nors piktina tai, kad dėl gamyklos kaimynystės jų žemės sklypai ant Merkio pakrantės kainuoja perpus mažiau.
Iniciatyvinės grupės narys P.Jonėnas nesugebėjo atsakyti, kiek iš poros tūkstančių Jašiūnuose gyvenančių žmonių priklauso bendruomenei, tačiau pripažino, kad nedaug. „Gyventojai nėra aktyvūs, – apgailestavo jis, – daugelis bijo, ne vienam buvo grasinta.“
Grasinimų patyręs skundžiasi ir „Polivektrio“ savininkas Anatolijus Bezborodychas, direktorės vyras. Jo teigimu, bendruomenės ir Šalčininkų savivaldybės narys Ježis Borkovskis savivaldybės patalpose jam net buvo įrėmęs į pilvą pistoletą. J.Borkovskis tai vadina įžūliu šmeižtu.

Laukuose – kraujo balos

Praėjusių metų pabaigoje rajoniniame Šalčininkų laikraštyje „Šalčios žinios“, leidžiamame rusų kalba, bandyta suduoti smūgį Jašiūnų bendruomenės aktyvistams ir klausta, kas „Polivektriui“ atlygins nuostolius, atsiradusius dėl trukdymo dirbti, jeigu teismas nuspręs, kad jo priešininkai nebuvo teisūs.
Straipsnyje teigta, kad gyvulių skerdienos atliekos iš Jašiūnuose esančios bendrovės „Olkusjana“, užuot išvežus jas į biologinių atliekų perdirbimo įmonę, tonomis verčiamos į laukus. Spalvotų nuotraukų, neva patvirtinančių šį faktą, „Vilniaus dienai“ pateikė ir direktorė A.Bezborodych. Spausdintuvu atspaustose fotografijose matyti didžiulis raudonas žemės plotas, kuriame išbarstyta kažkas panašaus į gyvulių subproduktus. Skerdykla priklauso jau minėtam J.Borkovskiui.
Teigiama, kad J.Borkovskio įmonė, stovinti ant Merkio kranto, neatitinka aplinkosaugos normatyvų. Šis savivaldybės narys rajoniniame laikraštyje taip pat kaltinamas nugriovęs senovinį Jašiūnų paštą, kuriame neva buvo apsistojęs iš Maskvos besitraukdamas imperatorius Napoleonas, o vietoj jo pastatęs degalinę. Rašinio autorius kelia klausimą: ar teisėtai?
Straipsnyje minima ir daugiau bendruomenės aktyvistų ir vardijamos jų būtos ar nebūtos nuodėmės – visko perrašinėti neverta. Aišku tai, kad šaudoma iš abiejų barikadų pusių, o visų karių mundurai mūšio lauke greitai susitepa.