Kauno rajono savivaldybė pagaliau ryžosi sutvarkyti Kačiūniškės dvarelį, bet susidūrė su jame gyvenančių žmonių pasipriešinimu, kurie dėl savivaldybės neveiklumo čia nežinioje gyvena ne vieną dešimtmetį.

Butų parūpinti nespėta

Babtų keliu važiuojančiųjų akį traukia kitapus Nevėžio stovintis Kačiūniškės dvarelis. Raudondvario seniūnijoje esantis išvaizdus statinys ne vieną vilioja paieškoti kelio prie jo, tačiau atvykėliams tenka nusivilti. Nustabiai atrodančiame dvarelyje gyvena žmonės, tačiau dvaras, tarnų namas ir svirnas gana apleisti.

"Ne kartą ėjau į savivaldybę ir seniūniją, sakiau, kad reikia tvarkyti. O jie man sako: pats tvarkykis, tu ten gyveni. Kaip aš tvarkysiu, jei nežinau, kiek čia gyvensiu", – rankomis skėsčiojo 25 metus dvarelyje gyvenantis Vitalijus Čiapas.

Čiapų ir Mickevičių šeimos į dvarelio patalpas atsikraustė sovietmečiu. Jas jiems suteikė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos tyrimo institutas, leisdavęs čia gyventi savo darbuotojams. Paprastai darbininkai čia apsistodavo metams kitiems ir susirasdavo kitą būstą, tačiau Čiapų ir Mickevičių šeimos dvarelyje sulaukė sovietmečio galo, todėl naujų, geresnių butų jiems parūpinti niekas nespėjo.

Nepasirašo nuomos sutarties

Dvarelis buvo pastatytas vienuolėms benediktinėms, kurios ir pretendavo jį atgauti po nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau seserys ilgai svarstė, ką pasirinkti: dvarelį ar kompensaciją. Visą tą laiką Čiapai ir Mickevičiai ten gyveno, tačiau savivaldybė su jais nepasirašė jokios nuomos sutarties. Galų gale maždaug prieš penkerius metus vienuolės nusprendė dvarelio neimti. Todėl kai kurie jo gyventojai patys pradėjo rūpintis aplinka: apsitvarkė patalpas, susidėjo naujus langus, įsivedė vandentiekį, susitvarkė šildymo sistemą. Tačiau savivaldybė ir toliau su gyventojais nepasirašė jokios sutarties, o praėjusiais metais įkūrė viešąją įstaigą "Kačiūniškės dvaras", kurios tikslas – privačiomis ir ES lėšomis dvarą pritaikyti visuomenės poreikiams. Žinoma, gyventojai dvarelyje tapo nebepageidaujami.

"Čia gi nieko nebuvo. Ir dokumentuose parašyta, kad butai be patogumų. O kai tik pradėjau tvarkytis, iškart prisistatė, kad atlaisvintume patalpas", – skundėsi buvusiame tarnų name trijų kambarių butą turintis V.Čiapas.

V.Čiapas pasakojo, kad apie savivaldybės įkurtą viešąją įstaigą ir jos planus sužinojo atsitiktinai. Viešąją įstaigą įkūrusi savivaldybė dėl dvarelio gyventojų pradėjo galvą sukti tik šiems sujudus.

Tai papiktino ne tik pačius gyventojus, bet ir Raudondvario seniūną Tomą Gaidamonį.

"Kiek galima tuos žmones kankinti? Seniai reikėjo juos arba iškeldinti, arba leisti gyventi, o ne palikti tiek metų gyventi nežinioje", – širdo seniūnas.

T.Gaidamonis pasakojo pats beveik prieš dešimtmetį siūlęs gyventojus iškeldinti. Buvo atsiradę verslininkų, norėjusių dvarelį pritaikyti visuomenės poreikiams. Jie būtų sutikę gyventojams nupirkti butus, tačiau savivaldybė vis delsė.

"Žmonės investavo pinigus, pradėjo tvarkytis, galų gale ir vaikai jau užaugo. Jei anksčiau šeimai būtų užtekę vieno buto, tai dabar reikia po butą ir mamai, ir vaikui, ir dar anūkui", – aiškino seniūnas.

Nuo sovietmečio dvarelyje gyvenančios šeimos susigiminiavo, plėtėsi. Dabar čia jau galima suskaičiuoti dvi dešimtis gyventojų, kurių pusė – vaikai.

Siūlo, bet nežinia ką

Praėjusiais metais viešąją įstaigą įkūrusi savivaldybė iš pradžių svarstė galimybę gyventojams paskirti socialinį būstą, tačiau paaiškėjo, kad tektų pažeisti socialinio būsto skyrimo tvarką.

"Buvome eilėje socialiniam būstui gauti, bet mus išbraukė, nes gyvenome čia, o dabar ir eilėje nestovime, ir čia gyventi nenori leisti", – guodėsi nuo 1979 m. – seniausiai iš dabartinių gyventojų – dvarelyje gyvenanti Magdalena Mickevičienė.

Be to, pagal dabar galiojančius įstatymus ant kojų tvirtai stovintiems žmonėms socialinis būstas nepriklauso. O ne vienas Kačiūniškės dvarelio gyventojas turi darbus.

Rajono savivaldybės mero pavaduotojos Nijolės Kliučienės teigimu, neatsisakyta minties dvarelio gyventojus iškeldinti. Bandoma surasti būstą, kuris tiktų gyventojams ir nebūtų pernelyg brangus, tačiau tam dar turėtų pritarti savivaldybės taryba.

Gyventojai sako kol kas jokio konkretaus pasiūlymo iš savivaldybės negavę. Jų tebuvo užklausta, kur norėtų gyventi, tačiau kalbos nei apie konkrečius pavyzdžius, nei apie sąlygas nebuvo.

Ginčą spręs teismas

Gyventojai į derybas nutarė nesivelti. Žmonės kreipėsi į teismą, kad šis įpareigotų rajono savivaldybę su gyventojais sudaryti ilgalaikę nuomos sutartį, uždėtų areštą ant dvarelio, kad savivaldybė negalėtų jo parduoti.

Gyventojų teisėms atstovaujanti advokatė Kristina Gontienė mano, kad jos klientai teisme turėtų laimėti. Nuo seno tarp savivaldybės ir gyventojų susidariusi faktinė nuoma: sovietmečiu gyventojai mokėjo nuomos mokesčius, atkurtos nepriklausomybės metais vieno jų vardu buvo įvesta elektra, jiems leista šalia dvarelio išsipirkti žemės sklypus.

"Nesuprantu, kodėl su jais nenorima sudaryti nuomos sutarties. Na ir kas, kad tai paveldo objektas? Juk galima laikytis paveldo apsaugos reikalavimų ir toliau gyventi. Kauno senamiestyje yra daug paveldo objektų, bet žmonės ten gyvena", – dėl to, kad savivaldybė nenori sudaryti nuomos sutarčių, stebėjosi advokatė.

Savivaldybės nenoras sudaryti nuomos sutartis prisidėjo prie aistras kurstančių kalbų, kad dvarelis parūpo turtingiems ponams. Visa Nevėžio pakrantė vilioja naujakurius. O kas nenorėtų dvaro, pro kurio langus matosi upės vingis?

Per dvidešimt metų nuo nepriklausomybės atkūrimo Kačiūniškės dvaro gyventojų problemų nesugebėjusi išspręsti rajono savivaldybė dėl pastatų tvarkymo jau šiemet ketino teikti paraiškas ES. Tačiau prasidėsiantis teismo procesas dvarelio sutvarkymą ir sprendimą dėl jame gyvenančių žmonių likimų, ko gero, nukels nežinia kuriam laikui.

Kačiūniškės dvaras

Nuo 1864 m. Kačiūniškės buvo Kauno seserų benediktinių žinioje. 1926–1929 m. Kačiūniškės žemės išnuomotos pusininkams, o nuo 1929 m. dvarą ir žemes vėl valdė vienuolės. 1929 m. pastatytuose pastatuose vienuoles įkurdino kanauninkas Juozas Meškauskas. Tada prie dvaro buvo 89 ha žemės. Kačiūniškių dvaro sodybą sudarė 2 kiemai, sodas, kapinės ir 10 trobelių: seserų gyvenamasis namas – rūmai, trijų aukštų pastatas, statytas 1929 m. Pirmame aukšte buvo virtuvė ir sandėliai, antrame – koplyčia, trečiame – kambariai ir vonios.

Pastatuose niekada negyveno jokie ponai, o dvaro pavadinimas prigijo bėgant laikui. Sovietmečiu pastatas atiduotas kolūkiui "Kelias į komunizmą", paskui Žemės ūkio elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto eksperimentiniam ūkiui. Čia veikė pieninė, rūsyje – skalbykla. Keliuose kambariuose gyveno kolūkiečiai. Šiuo metu yra išlikę rūmai, tarnų namas, svirnas.