Olimpinės plaukimo čempionės Rūtos Meilutytės tėvo Sauliaus Meilučio kantrybė trūko. Jis nė už ką nesutiktų, kad bent litas iš 200 tūkst. litų brito trenerio Jonathano Ruddo premijos atitektų pirmajam Rūtos treneriui Giedriui Martinioniui.

Nesantaika tarp S.Meilučio ir jo dukros pirmojo trenerio G.Martinionio plykstelėjo seniai. Šiuo metu šaltasis karas pasiekė kulminaciją. Į „Kauno dienos“ redakciją atėjęs S.Meilutis, jo mama Aldona Meilutienė ir gyvenimo draugė Rasa Švenčionienė kalbėjo apie paskutinį lašą, perpildžiusį kantrybės taurę. Tuo lašu tapo vieši pirmojo Rūtos trenerio G.Martinionio pasisakymai apie olimpinės čempionės šeimą, britą trenerį J.Ruddą ir samprotavimai apie tai, kad didžioji dalis 200 tūkst. litų britui skirtos premijos ir medalis priklauso jam, treneriui, mokiusiam plaukti R.Meilutytę Šilainių baseine.

Pasisakymai įpylė žibalo

„Giedrius Martinionis – žmogus, sustojęs kažkur pusiaukelėje, ir bus geras iki tam tikro lygio. Bet jis nebus taurus, iškilus, doras žmogus, nebus asmenybė“, – tarė S.Meilutis.

Didžiojoje Britanijoje, Plimute, su dukra Rūta ir sūnumi Mindaugu gyvenantis vyras ir šiandien pamena 2010 m. sausį G.Martinionio jam pasakytus žodžius: „Londono olimpiada yra nerealus siekinys, nes olimpiada – ne varlynykas. Rūtai reikia subręsti, todėl tik Rio de Žaneiro olimpiada gali būti reali Rūtos perspektyva.“

Tai – tik viena smulki detalė iš seniai prasidėjusios nesantaikos karo tarp R.Meilutytės tėvo ir plaukimo trenerio G.Martinionio. Tikras šaltasis karas įsiliepsnojo po dabartinių G.Martinionio pasisakymų spaudoje ir televizijoje.

Penkiolikametei čempionei atvykus į Lietuvą, atidūs žmonės pastebėjo, kad Rūta gan šaltai ir šiek tiek sutrikusi priėmė pirmojo savo trenerio sveikinimus, o per šventinius renginius Vilniuje, Kaune, taip pat prezidentūroje Šilainių plaukimo baseino treneris taip ir nepriėjo prie R.Meilutytės tėvo ir jo šeimos.

Tarsi asocialioje šeimoje

„Labai ilgai kentėjome, dėl Rūtos nenorėjome to kelti viešumon, bet kai Martinionis visuose pasisakymuose ėmė aukštinti save, menkinti Rūtos trenerį britą, mane, šeimą, neišlaikėme“, – atsiduso olimpinės čempionės tėvas S.Meilutis.

„Iš jo kalbų susidaro įspūdis, kad Rūta augo vos ne asocialioje šeimoje, jausdama nepriteklių, tarsi pamestinukė, jos gyvenimas buvo pilnas kančios, o Giedrius buvo lyg antrasis tėvas, gelbėtojas, jai nutiesęs kelią iki aukso medalio Londone“, – pyko S.Meilutis.

„Ketverių metų neteko motinos, tėvo šalia nebuvo, į gyvenimą teko kabintis rankomis ir kojomis... Ji verkė naktimis, kai tėtis neleido plaukti... Teko įrodinėti tėvui, kad ji turi plaukti, kad yra tam sutverta. Turėjau įdėti labai daug savo energijos ir pastangų, kad jis patikėtų... Rūta laimėjo 1000 litų premiją, kurią pasislėpė malkinėje, o tėtis priekaištavo, kad mažam vaikui duoti tokie pinigai ir teiravosi, ar jų neištaškė... Pirmasis treneris virdavo arbatą, nemokamai maitindavo, auklėdavo ir rūpinosi kaip tėvas“, – G.Martinionio pasisakymus kartojo Rūtos tėtis.

Močiutė verksmo negirdėjo

„Koks įspūdis susidaro apie mūsų šeimą?!“ – emocingai klausė S.Meilutis.

„Rūtos gyvenimas buvo gražus, pilnas džiaugsmo ir meilės. Ja buvo rūpinamasi, jai buvo diegiamos svarbiausios vertybės, – tikino S.Meilutis. – Šeima, artimieji, draugai žino, kokius rašydavau laiškus, kiek bendraudavome su vaikais, kaip dėl jų sunkiai dirbdavau ir siųsdavau dovanų, pinigų.“

„Naktimis ji neverkdavo, mes juk miegodavome kartu, – stebėjosi Rūtos močiutė A.Meilutienė. – O kai ji laimėjo premiją, patariau nusipirkti batus, o kitus pinigėlius atsidėti.“

„Aš buvau ir tebesu įsitikinęs, kad 12 metų vaikui nederėtų turėti daug pinigų, juos turėtų valdyti tėvai, kurie turi gyvenimo patirties, o vaikui užtenka pinigų smulkioms išlaidoms – ledams, tušinukams“, – savo nuomonę sakė S.Meilutis.

Pas gydytoją – savavališkai

Būtent Rūtos močiutė A.Meilutienė, pasitarusi su sūnumi, nuvedė anūkę lankyti plaukimo į Šilainius pas G.Martinionį. Vis dėlto krepšinis Lietuvoje turi senas garbingas tradicijas, puikias sąlygas, tad vėliau tėvas Rūtą išleido lankyti krepšinio treniruočių A.Sabonio mokykloje pas trenerę Liną Dambrauskaitę.

Su broliais po medžius besikarsčiusiai, futbolą žaidusiai tvirtai, energingai Rūtai nepatiko žaisti su mergaitėmis, o žaisti krepšinį su berniukais buvo ne išeitis. Galutinį tašką padėjo Rūtos kojos trauma – R.Meilutytės šeimai gydytojai pasakė, kad jai nepatartina šokinėti.

„Nuvedėme vėl į plaukimą, nes supratome, kad vaikas tikrai save ten atrado. Nenorėdami psichologiškai traumuoti Rūtos, leidome pasirinkti, kas išties jai patiko“, – aiškino S.Meilutis.

Jo gyvenimo draugė R.Švenčionienė pamena vieną iš smulkių konfliktų su G.Martinioniu, kai šis, net neperspėjęs jos ir močiutės, nusprendė Rūtą vesti pas gydytoją.

„Mes jau buvome apsilankę Klinikose ir susitarę dėl anginos operacijos, kai staiga vakare močiutė sužinojo, kad pats treneris, nieko neperspėjęs, kitą rytą Rūtą norėjo vesti pas medikus“, – stebėjosi R.Švenčionienė. Būtent ji turėjo oficialų tuomet JAV dirbusio S.Meilučio leidimą rūpintis dukra ir vesti pas medikus.

Santykiai pašlijo prieš festivalį

Šaltasis G.Martinionio ir S.Meilučio karas įsiliepsnojo, kai tėvas nusprendė Rūtą atsivežti į Didžiąją Britaniją, kur jai parinko bene geriausią plaukimo mokyklą šioje šalyje – „Plymouth Leander Swimming Club“.

„Jonathanas Ruddas – puikus psichologas, pedagogas ir labai kvalifikuotas treneris, išugdęs ne vieną Didžiosios Britanijos čempionatų medalininką“, – šeimai patikusį patyrusį anglą trenerį gyrė S.Meilutis.

Jo ir pirmojo Rūtos trenerio G.Martinionio santykiai pašlijo prieš 2011 m. Turkijos Trabzono mieste vykusį Europos jaunimo olimpinį festivalį.

S.Meilutis pageidavo, kad į šį sporto renginį su jo dukra vyktų J.Ruddas – treneris, dirbęs su Rūta Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto jaunimo rinktinės treneriu buvo paskirtas G.Martinionis.

Atviras laiškas LPF ir LTOK

„Kauno dienai“ S.Meilutis parodė 2011 m. balandžio 21 d. LPF ir LTOK (iš viso 15 asmenų) išsiųsto laiško kopiją. Laiške buvo išvardyta daug detalių iš Rūtos vaikystės, argumentuojant, kodėl S.Meilutis pageidauja, kad Rūtos treneris Trabzone būtų ne G.Martinionis, o J.Ruddas.

„Siekdamas išvengti G.Martinionio žalingos įtakos Rūtai tąsos, rinksiuosi neleisti Rūtai vykti į EJOF Trabzone“ – atvirame laiške prieš metus savo sprendimą argumentavo S.Meilutis.

Į Trabzono Europos jaunimo olimpinį festivalį R.Meilutytė išvažiavo su britu treneriu J.Ruddu.

Vaiką nuteikė prieš tėvą?

S.Meilutis neslėpė: pirmasis pusmetis Anglijoje, kurioje jis jau gyveno su jam labai padėjusiu vyriausiu sūnumi Mindaugu, atvykus Rūtai buvo labai sunkus.

„G.Martinionis gudriai manipuliavo 11–13 metų vaiku, nuteikinėjo Rūtą prieš mane, visaip įkalbinėdamas nevykti į Angliją. Jis menkino Jonathaną, sakydamas, kad Rūta Didžiojoje Britanijoje nieko gero neras, sunkiai prisitaikys, o Lietuvoje praras daug dalykų ir jai bus uždaryti keliai“, – piktinosi S.Meilutis.

„Po to, kai Rūta pasiekė rezultatų Šefilde, Martinionis galutinai suprato, ką gali prarasti – keliones, lėšas, todėl bet kokia kaina bandė ją išlaikyti, nuteikdamas prieš mane. O ji labai geros širdies mergaitė, kuri tam pasidavė. Todėl pusmetį aš jai buvau tarsi kalėjimo prižiūrėtojas, o treneris Giedrius – tarsi gerasis gelbėtojas, antrasis tėvas.“

„Giedrius – žmogus, sustojęs kažkur pusiaukelėje, ir bus geras iki tam tikro lygio“, – mano R.Meilutytės tėvas.

S.Meilučio įsitikinimu, jo dukros medalis pirmajam treneriui G.Martinioniui tapo tam tikra ribine situacija, atskleidusia ne pačias geriausias jo charakterio puses.

Pamatai ir rūmai

Ne, S.Meilutis ir jo šeima jokiu būdu nenuvertina pirmojo Rūtos trenerio nuopelnų. Vis dėlto puikiai pamena G.Martinionio žodžius, kad „olimpiada – ne varlynykui“.

Lietuvio menkinamas britas treneris daugiau nei dvejus metus R.Meilutytę intensyviai rengė olimpiadai, kurioje ši iškovojo aukso medalį.

S.Meilutis kalbėjo, kad J.Ruddą su G.Martinioniu galima lyginti kaip Arvydą Sabonį su Mindaugu Lekerausku: pirmasis buvo menininkas, o antrasis – piešimo mokytojas.

„Pikta, kad G.Martinionis visur aukština save, menkindamas kitus. Ir gviešiasi britui priklausančios premijos. Aš nieko prieš, tegul plaukimo federacija ar LTOK skiria Giedriui premiją. Bet Martinionis padarė darbą, kurį turėjo padaryti. Kaip ir aš, močiutė, Rūtos draugai. Visi verti dalies medalio. Nuo Šilainių baseino valytojos iki direktoriaus“, – sunkiai tramdė emocijas S.Meilutis.

„G.Martinionis išliejo pamatą, bet puikius rūmus su vainiku ant viršaus pastatė Jonathanas“, – trenerių nuopelnus įvertino R.Meilutytės tėvas.