Kau­nas šven­čia 600 me­tų sa­vi­val­dos su­kak­tį. Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius is­to­ri­kas Egi­di­jus Alek­sand­ra­vi­čius tei­gia, kad miestas ieš­ko nau­jų sim­bo­lių, su ku­riais ga­lė­tų ta­pa­tin­tis.

- Kiek da­bar­ti­nis Kau­no iden­ti­te­tas su­si­jęs su praei­ti­mi?

- Ver­ti­nant Eu­ro­pos mas­te­liais, Kau­nas yra vi­du­ti­nio dy­džio pa­si­tu­rin­tis mies­tas, su stip­riais se­nos bur­žua­zi­jos sko­nio ir elg­se­nos pa­ma­tais, bet pra­ra­dęs da­lį sa­vo ta­pa­ty­bės. Ir kaip daž­nai at­si­tin­ka su da­lį ta­pa­ty­bės pra­ra­du­siu in­di­vi­du, jis neiš­pa­sa­ky­tai rū­pi­na­si, kaip at­ro­do.

- Pra­ras­to­ji iden­ti­te­to da­lis tie­sio­giai su­si­ju­si su tar­pu­ka­riu tu­rė­tu lai­ki­no­sios sos­ti­nės sta­tu­su?

- So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis tar­pu­ka­rio ta­pa­tu­mas tę­sė­si. Kau­nas pra­tę­sė bend­ra­vi­mo ne­di­de­liuo­se sa­lo­nuo­se tra­di­ci­ją. To­liau nuo so­vie­ti­nės no­menk­la­tū­ros ir ko­la­bo­ran­tų Vil­niu­je, čia bu­vo ga­li­ma drąsiau elg­tis ir siek­ti pa­da­ry­ti žy­miai dau­giau, net jei uni­ver­si­te­tas bu­vo už­da­ry­tas, net jei mies­tas ta­po už­da­ras.

Vis tiek li­ko la­bai daug lais­vū­niš­kos, hi­piš­kos dva­sios. Iki 1972 me­tų čia gy­va­vo džia­zas, lie­tu­viš­ko­ji ro­ko mu­zi­ka. Po­ka­lan­ti­nės rep­re­si­jos ap­ri­bo­jo hi­piš­ką dva­sią.

- Tam tik­ra pra­sme so­viet­me­čiu Kau­nas iš­sau­go­jo lai­ki­no­sios sos­ti­nės sta­tu­są?

- So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tu Vil­nius ta­po ne­tik­ros vals­ty­bės ne­tik­ra sos­ti­ne. O tik­ro­ji, lais­vės Lie­tu­va, li­ko at­min­ty­je, ir Kau­nas bu­vo tos lais­vės sim­bo­lis. Su sa­vo na­cio­na­li­niu už­tai­su, lais­vės sau­go­ji­mu. Tas mies­to už­da­ru­mas, ku­riuo so­vie­tų re­ži­mas la­bai rū­pi­no­si, kon­ser­va­vo to­kias lai­ky­se­nas.

O išo­rė­je Kau­no įvaiz­dis bu­vo toks: čia dau­giau­sia au­to­mo­bi­lių, kau­nie­čių san­tau­pos di­džiau­sios, na­mus jie ren­čia di­džiau­sius, vaikš­čio­ja bran­giau­siais dra­bu­žiais ap­si­ren­gę.
Ten, kur kau­nie­čiai lai­mė­jo, ne­bū­ti­nai lai­mė­jo Kau­nas kaip vie­ša erd­vė, kaip bend­ruo­me­nė. EBSW va­do­vai, Ar­vy­das Sta­šai­tis ir ki­ti daug­maž be­raš­čiai nau­ja­tur­čiai vi­sai Lie­tu­vai de­monst­ra­vo, kaip kur­ti vers­lą. Jie kū­rė Kau­no vei­dą. Ir te­be­ku­ria.

To­kių žmo­nių pil­na vi­sur, ir Vil­niu­je. Tik kau­nie­čiai bu­vo pir­mi ir di­die­ji. Juk ar yra di­des­nis fi­nan­si­nis skan­da­las Lie­tu­vo­je per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų, kaip EBSW mi­li­jo­nų iš­švais­ty­mo by­la? Ir tai vi­sa­da bus aso­ci­juo­ja­ma su Kau­nu.

- Kas už­pil­dė pra­ras­tą­ją ta­pa­tu­mo da­lį?

- Ge­ro­kai po 1990-ųjų pra­si­dė­jo Kau­no ta­pa­ty­bės kri­zė. Anks­tes­nis ta­pa­tu­mas bu­vo grįs­tas tam tik­ra ypa­tin­gą­ja reikš­me - nuo lai­ki­no­sios sos­ti­nės iki na­cio­na­li­nės idė­jos šven­te­ny­bių sau­go­to­jo sta­tu­so. Ir šios ta­pa­ty­bės da­lies pra­ra­di­mas li­ko be­veik nie­kuo ne­kom­pen­suo­tas.

Nuos­to­liai ta­pa­ty­bė­je ir da­bar pa­si­reiš­kia ne­ga­lė­ji­mu bū­ti tie­siog ki­to­kiais žmo­nė­mis.
Šia pra­sme kau­nie­čiai pa­na­šūs į Vil­niaus ir vi­sos Lie­tu­vos gy­ven­to­jus. Vis dar svar­bu ta­ria­mo­je vi­suo­me­nės hie­rar­chi­jo­je jaus­tis reikš­min­gam ir stip­riam. Sa­vo ver­tei pa­tvir­tin­ti svar­bu ap­lenk­ti ki­tą ke­ly­je, par­duo­tu­vė­je ma­ty­ti, kad ta­vo krep­šys di­des­nis. Tuo tar­pu ci­vi­li­za­ci­nis stan­dar­tas ir mi­ni­mu­mas, ku­ris su­ku­ria tik­rai nor­ma­laus gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes, pas mus net neeg­zis­tuo­ja.

Ma­no mi­nė­ta­sis mąs­ty­mas pa­si­keis ta­da, kai at­si­ras kri­ti­nė lais­vų in­di­vi­dų ma­sė. To­kių, ku­rie sa­vo as­me­ni­nės ver­tės ne­ma­tuo­ja pa­gal vie­tą hie­rar­chi­jo­je, vir­ši­nin­kų gran­di­nė­je ar VIP lo­žė­je.

Lais­vas žmo­gus jau­čia­si vie­no­dai ge­rai, ar jis Vil­niu­je, ar Kau­ne gy­ve­na, ar mi­nis­te­ri­jo­je, ar kai­me dir­ba. Kol kas kri­ti­nės ma­sės lais­vų žmo­nių yra ne­daug.

Ta­čiau aš ne­no­riu pa­neig­ti, kad to­kia Kau­no sa­vi­jau­ta bu­vo mū­sų cent­ris­ti­nės biu­rok­ra­ti­nės val­džios po 1990-ųjų po­li­ti­kos pa­da­ri­nys. Tai nuo­la­ti­nis pi­lie­ti­nių tei­sių pa­žei­di­nė­ji­mas, kon­cent­ruo­jant vi­sų Lie­tu­vos mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus į Vil­nių. Šim­tai mi­li­jo­nų ati­duo­da­mi Vil­niui, o žmo­nės, gy­ve­nan­tys to­liau nuo „dva­ro", yra tie­siog nu­ste­ke­na­mi ir už­gau­lio­ja­mi sa­vų ir sve­ti­mų­jų vieš­pa­čių.

- Kuo da­bar Kau­nas iš­si­ski­ria iš ki­tų Lie­tu­vos mies­tų?

- Kau­nas įsta­bus tuo, kad iš es­mės jo gy­ve­ni­mo stan­dar­tas yra la­bai ge­ras, o sa­vi­jau­ta la­bai pra­sta. Pas­ku­ti­ny­sis Kau­no plėt­ros fo­ru­mo ty­ri­mas tai pa­ro­dė. Iš ty­ri­mo ma­ty­ti, kad ne­pa­si­ten­ki­ni­mas gy­ve­ni­mu pra­ktiš­kai ne­tu­ri jo­kio ry­šio su pi­ni­gi­nės sto­riu. Ir tai yra dės­nin­ga: la­biau­siai šaukia ir blo­gu gy­ve­ni­mu skun­džia­si ne pa­tys skur­džiau­si sluoks­niai. Skur­do kul­tū­ra su­ku­ria vi­siš­kai pa­sy­vų ele­men­tą - jie ne­be­šū­kau­ja. Daž­niau­siai šū­kau­ja pa­kan­ka­mai pa­si­tu­rin­tys.

Vie­nas iš­skir­ti­nių Kau­no bruo­žų - jis neiš­pa­sa­ky­tai pri­va­tus. Pa­čios gra­žiau­sios Kau­no ap­lin­kos yra ne vie­šu­mo­je. Jos yra kaž­ko­kiuo­se už­da­ruo­se ra­te­liuo­se, ba­lan­suo­jan­čiuo­se ant pri­va­tu­mo ir vie­šu­mo ri­bos. Pu­siau pri­va­tūs sa­lo­nai, klu­bai. Po ke­le­to gy­ve­ni­mo me­tų Kau­ne, kai pa­te­kau į juos, aš su­pra­tau, koks yra Kau­nas. Vie­šu­mo­je to ne­si­ma­to, nė­ra tie­sio­gi­nio Kau­no vei­do rep­re­zen­ta­vi­mo.

Jei ne­gy­ve­ni mies­te, o tik praei­ni ret­kar­čiais gat­ve, tai dau­giau­siai ma­tai ka­vi­nių, ren­gi­nių kul­tū­rą. Ir ta­da ga­li aik­te­lė­ti Vil­niu­je: kiek ka­vi­nių, res­to­ra­nų, ren­gi­nių. O kad pa­jus­tum tai, kas už­da­ro­se erd­vė­se Kau­ne vyks­ta, rei­kia čia gy­ven­ti.

Kau­nie­čiai neau­ko­ja vie­šiems rei­ka­lams, la­bai sun­ku juos įtrauk­ti į vie­šas ak­ci­jas, su­si­da­ro įspū­dis, kad vie­šo­sios erd­vės Kau­ne deg­ra­duo­ja, trau­kia­si, o pri­va­čios au­ga. At­ro­do, kad kau­nie­čiai vi­du­ti­niš­kai ma­žiau iš­lei­džia pi­ni­gų ka­vi­nė­se, ba­ruo­se. O ba­rai, jei nea­tei­na klien­tai ir ne­pa­lie­ka sa­vo pi­ni­gų, bank­ru­tuo­ja. Ir ne­bė­ra kur ei­ti. Ta­da ku­ria­si ma­žo­sios mies­tie­čių bend­ruo­me­nės, ku­rios bent penk­ta­die­nio va­ka­rą ga­li kal­bė­ti apie pa­pras­tus da­ly­kus.

- Ko rei­kia, kad kau­nie­čiai tap­tų at­vi­res­ni, - ar už­tek­tų pi­lie­ti­nių ini­cia­ty­vų, ar tai yra kur kas su­dė­tin­ges­ni ir grei­tai ne­vyks­tan­tys pro­ce­sai?

- Užg­rie­bė­me gi­lu­mi­nes sa­vy­bes, ku­rios grei­tai ne­pa­si­keis. Ti­kiuo­si, vie­na są­ly­gų, ku­ri ga­lė­tų keis­ti, - tai mies­to at­vi­rė­ji­mas, di­des­ni tu­ris­tų srau­tai, di­des­nė įvai­ro­vė tu­ris­tų, ro­dan­čių, kad gy­ve­ni­mas - tai ne tik pi­ni­gų ka­li­mas.

Vieš­bu­čių šiek tiek gau­sė­ja, at­ran­di vie­ną ki­tą už­sie­nie­tį, ku­riems įdo­mus ši­tas mies­tas. Ir kai at­si­sė­di su ko­kiu nors įdo­miu žmo­gum iš Olan­di­jos ar Pran­cū­zi­jos, ir jis pra­de­da pa­sa­kot, kaip jam vie­nas ar ki­tas mies­to bruo­žas įdo­mus, ta­da pra­de­di jam iš pa­skos žiū­rė­ti, do­mė­tis. Kuo dau­giau čia ap­si­gy­vens va­ka­rie­čių, sa­kan­čių, kad čia man ge­riau nei Ro­ter­da­me, tuo ma­žiau bus ma­nan­čių­jų, kad Va­ka­ruo­se - dan­gus.

- Ko­kios atei­ties per­spek­ty­vos: Kau­nas taip ir liks ant­ruo­ju mies­tu, pro­vin­cia­lės ar su­si­kurs uni­ka­lų vei­dą?

- Ma­no gal­va, blo­gai yra ly­gin­ti „Vilnius-Kaunas". Tie­siog vi­si esa­me skir­tin­gi. Ir jei esam skir­tin­gi, ko­kia ga­li bū­ti ver­čių hie­rar­chi­ja? Va­ka­rie­tiš­ko­je vi­suo­me­nė­je vai­kas ug­do­mas, re­mian­tis po­sa­kiu: „Be dif­fe­rent" („Būk ki­toks"). Ug­dant ki­to­kį, skir­tin­gą, ne­ga­li su­sta­ty­ti vi­sų į vie­ną ei­lę, ir skai­čiuo­ti, ku­ris pir­mas, ku­ris ant­ras pa­gal ge­ru­mą, ir taip to­liau.
Vil­nius ir Kau­nas tie­siog skir­tin­gi. Kau­nie­čiams taip pat rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti to sa­vęs ma­ta­vi­mo: ar mes pir­mi, ar ant­ri.

- Ko­kie yra Kau­no bruo­žai ar sim­bo­liai, ku­riais ga­lė­tu­me di­džiuo­tis, ta­čiau iš tie­sų ne­pa­kan­ka­mai ver­ti­na­me ar pa­brė­žia­me?

- So­vie­tų lai­kais Kau­nas iš­sau­go­jo lais­vės sim­bo­lius - nuo Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čios (nors ir ki­tu pa­va­di­ni­mu), Čiur­lio­nio ga­le­ri­jos, is­to­ri­nių na­mų, ant ku­rių ne­bu­vo me­mo­ria­li­nių len­tų, bet ga­lė­jai at­va­žiuo­ti čia ir tarsi pa­si­vaikš­čio­ti praei­ty­je, nes tie sim­bo­liai bu­vo iš­li­kę.

Po 1990-ųjų me­tų, kai tik­ro­ji sos­ti­nė su­grį­žo į Vil­nių, se­nie­ji is­to­ri­niai sim­bo­liai už­go­žė nau­jes­niuo­sius. Tu­riu ome­ny­je Vil­niaus pi­lį, Val­do­vų rū­mus. Jie mū­sų są­mo­nė­je bu­vo ak­cen­tuo­ti žy­miai la­biau nei Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čia, ki­lu­si kaip vi­sos Lie­tu­vos pri­si­kė­li­mo sim­bo­lis, Lie­tu­vos Sei­mo rū­mai (da­bar­ti­nė Mai­ro­nio gim­na­zi­ja), Is­to­ri­nė Pre­zi­den­tū­ra ir daug ki­tų ob­jek­tų Kau­ne. Vi­si jie ga­lė­jo tap­ti Lietuvos sim­bo­liais. Da­bar jie yra mies­to sim­bo­liai, ir tai iki tam tik­ro laips­nio.

- Spor­to ha­lė, „Žal­gi­ris" - ir­gi mies­to sim­bo­liai.

- Ne­mu­no kran­ti­nės taip pat ga­lė­tų tap­ti Kau­no sim­bo­liais. Kol kas jos ap­leis­tos. Da­bar la­bai ma­žai šne­ka­ma apie tai, kad Kau­nas šimt­me­čiais bu­vo upių uos­ta­mies­tis. Dar sme­to­ni­niais lai­kais di­džiu­lės kran­ti­nės bu­vo sta­to­mos. Da­bar čia tuš­čia, kran­ti­nės įka­lin­tos greit­ke­lių. Dar vie­nas blo­gas Kau­no pokytis - ne­be­li­ko lai­vų. Ar­cheo­lo­gas, ke­liau­to­jas ir žur­na­lis­tas Zyg­mun­tas Glo­ge­ris, XIX a. lei­dę­sis lai­ve­liu nuo Gar­di­no iki Kau­no, sa­kė: „Nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad čia tiek daug lai­vų. Vaiz­das kaip Me­me­ly­je ar­ba Ka­ra­liau­čiu­je." Be galo liūdna - ši mies­to da­lis už­mirš­ta. Neuž­ten­ka nei vaiz­duo­tės, nei po­li­ti­nės va­lios, kad gy­ve­ni­mas čia bū­tų su­grą­žin­tas.

- Kas ga­lė­tų pre­ten­duo­ti į nau­jų Kau­no sim­bo­lių sta­tu­są?

- Nau­jų reikš­min­gų sim­bo­lių dar rei­kės lauk­ti. Spor­to rū­mai ga­lė­tų tap­ti vie­nu to­kių sim­bo­lių. Kai jie iš­kils, gal­būt žmo­nės at­gręš sa­vo žvilgs­nius į sa­lą, at­gis ir Ne­mu­no kran­ti­nės tarp sa­los ir san­ta­kos su plia­žais, po skė­čiais pa­si­slė­pu­sio­mis ka­vi­nu­kė­mis, pa­plū­di­mio tink­li­nio ar fut­bo­lo aikš­te­lė­mis, suo­le­liais, pa­si­puo­šu­siais mies­tie­čiais be alaus „bam­ba­lių" ran­ko­se. Gal vi­sa tai taps Kau­no sim­bo­liu?