Mus skiria tūkstančiai kilometrų, mūsų mentalitetas skirtingas, bet mes vieningi ir pasiruošę visada ištiesti ranką vieni kitiems. Pastarosiomis savaitėmis sužydėjusi gruzinų ir lietuvių draugystė – kas tai?
Prasidėjusi Rusijos agresija prieš Gruziją tarsi sugrąžino Lietuvą į Sąjūdžio laikus. Spontaniški protestai prie Rusijos ambasados, mitingai, koncertai, skirti gruzinams paremti, nuvilnijo per Vilnių ir kitus miestus.
Bendra istorinė atmintis, visuotinė Maskvos baimė, seni draugystės sentimentai ir dar kažkas sieja dvi tautas. Lietuviai myli Gruziją, gruzinai – Lietuvą. "Lietuvių parama gruzinams stebina ir verčia susimąstyti. Matyt, vis dėlto mūsų tautos charakteris yra kitoks, nei pastaruoju metu piešia sociologai. Nesame abejingi, savanaudžiai ar materialistai. Bent šiomis dienomis žmonėse kaip niekada dega pilietiškumo dvasia", – rodydama į lubas siekiančią vilniečių labdarą džiaugėsi Rytų Europos studijų centro direktorė Kristina Vaičiūnaitė.
Gruziją nusiaubus karui lietuvių demonstruojami žmogiškumo ženklai tiesiog verčia iš koto nevyriausybinių organizacijų atstovus ir savanorius. Jiems sunku patikėti, kad nuo karo nukentėjusiems gruzinams žmonės savo namuose puolė kloti lovas. Jei gruzinų moterys ir vaikai nuspręstų evakuotis į Lietuvą, jiems nereikėtų galvoti, kur apsistoti.
Gruzijos ambasadą užtvindė lietuvių skambučiai, siūlantys pagalbą. Profesionaliausi šalies medikai bet kurią akimirką pasiruošę krautis lagaminus ir vykti gelbėti sužeistų gruzinų.
Susitelkę populiariausi Lietuvos muzikos atlikėjai aikštėse organizavo Gruzijos palaikymo koncertus. Į juos suplūdę žmonės tikino atėję ne dėl garsių dainininkų, bet iš idėjos.
Šalia Lietuvos trispalvės prie automobilių vairuotojai pritvirtino ir Gruzijos vėliavėles.
Tarpvalstybinius santykius analizuojantys apžvalgininkai sako, kad įtakos lietuvių požiūriui į Gruziją turi bendros patirties jausmas. Girdi, ir mes, ir jie esame mažos valstybės, gyvenančios geopolitiškai prakeiktose erdvėse. Ir mums, ir jiems nereikia pasakoti, ką reiškia būti Dovydu kovoje prieš Galijotą.
Be to, išlikusios dar nuo tarybinių laikų užsimezgusios asmeninės draugystės ir simpatijos. Gruzinai taip pat išgelbėjo ne vieną lietuvį blokados laikais.
Kokie dar dvišalių ir dvitaučių ryšių motyvai? Atsakymų bando ieškoti kunigas Ričardas Doveika ir istorikas Česlovas Laurinavičius.
Ričardas Doveika, kunigas
Artimą ryšį su gruzinais jaučiame pirmiausia dėl to, kad tiek mes, tiek jie yra krikščionys. Tikintis žmogus visada kovoja prieš melą, neteisybę ir smurtą. Save gerbiantis žmogus visada kovoja už taiką ir atjaučia savo artimą. Jei Gruzijos vietoje būtų kita tauta, brandi Lietuvos visuomenė ir jai ištiestų solidarumo ir bendrystės ranką.
Manęs lietuvių palaikymas nenustebino. Tiesa, širdyje vyliausi, kad tokios akcijos kaip šv. Mišios už gruzinų žmones ar taikos eitynės išves į gatves šimtus tūkstančių lietuvių. Nors jų buvo mažiau, kiekvienas viešas palaikymas yra labai svarbus. Juk ir mes kadaise džiaugėmės sulaukę paramos ženklų žengdami į laisvę. Žinia, kad kažkuriam krašte kas nors iškėlė mūsų trispalvę ar išreiškė Lietuvą palaikančią nuomonę, mus dar labiau įkvėpdavo ir skatindavo nepasiduoti.
Krikščioniškas solidarumas, savos istorijos atminimo gyvastingumas ir atsakomybė už šalia esantį žmogų lietuvius skatina būti aktyvius ir elgtis pilietiškai.
Česlovas Laurinavičius, istorikas
Draugystė su Gruzija užsimezgė dar XX a. pradžioje, kai mūsų rašytojai Antanas Vienuolis-Žukauskas ir Vincas Krėvė-Mickevičius kurį laiką gyveno Užkaukazėje, taip pat ir Gruzijoje. Jų kūryboje justi gana stiprus emocinis ryšys su šia šalimi.
Gruzinai lietuviams artimi jau vien tuo, kad jie – krikščionys. Be to, jų socialinė struktūra turi panašumų su Lietuvos – sieja smulkios bajorystės tradicijos.
Be abejo, kaimynų agresijos grėsmė irgi lemia glaudesnius santykius. Visada buvo ir sportiniai ryšiai.
Sovietmečiu tiek mes, tiek gruzinai gyvenome bene geriausiai iš visų Tarybų Sąjungos respublikų. Visada sakėme, kad pas mus gerai, bet Tbilisyje dar geriau. Sovietinės sistemos sąlygomis buvome apsukrūs, bet gruzinai kai kuriais atžvilgiais mus aplenkdavo. Paralelių galima rasti ir daugiau.
Vis dėlto tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, vadinčiau spontanišku emocijų pakilimu. Deja, tomis emocijos kartais netgi žaidžiama: politinis šios situacijos kontekstas yra daug sudėtingesnis, nei įmanoma aprėpti emocijomis. Dvišalių ryšių irgi negalima vertinti vienpusiškai. Tarkime, šioks toks lakmuso popierėlis gali būti ir "Eurovizijos" dainų konkursas. Mes gruzinams skyrėme taškų, o jie mums – ne. Taigi draugystę reikia stiprinti.
Naujausi komentarai