Pabūti kartu, kaip tada, prieš septyniolika metų. Prie simbolinių atminimo laužų Vilniuje susirinkę žmonės norėjo dar kartą pajusti tą su niekuo nepalyginamą vienybės dvasią.
Akimirkos, kai visi buvo kaip vienas. Kai niekas negalvojo apie karjerą, sveikatą ar net gyvybę.
„Kad ir kiek kartų žiūrėčiau nuotraukas ar filmuotą medžiagą apie šiuos įvykius, išgyvenu tai dar kartą, ir širdis ima virpėti iš jaudulio“, – kalbėjo prie Seimo rūmų pagerbti Laisvės gynėjų atėjusi pensininkė Vida. Ji čia buvo prieš septyniolika metų, dabar ateina kasmet. „Tai svarbiausia mūsų data, kurios nevalia neminėti“, – įsitikinusi vilnietė.
Tarp susirinkusiųjų daugiausia – garbaus amžiaus žmonės. Tie, kurių prisiminimai apie atmintin amžiams įsirėžusią kovą dar gyvi. Žiūrėdami ekrane prie Seimo rūmų rodomus dokumentinius filmus jie kiekvienas turi ką pasakyti, pridurti, ko nepastebėjo ar nespėjo užfiksuoti kameros.
Turbūt šias istorijas vienas kitam jie pasakoja jau kokį šimtąjį kartą, bet jos kaskart ne mažiau graudina. Jaunimui tai šiek tiek neįprasta. Dokumentika jiems dar atrodo kaip keistas, gal nelabai vykęs filmas, todėl ne vienas nekantraudamas trypčioja, kol tėvai leis eiti kur nors kitur.
Tačiau netgi patys nekantriausieji prie nuotraukų nurimsta. Seimo rūmų galerijoje prie jau išgarsėjusių Mariaus Baranausko, Vladimiro Gulevičiaus, Romo Jurgaičio, Mindaugo Kulbio, Gedimino Svitojaus darbų pirmą kartą buvo eksponuojami iki šiol nematyti nusipelniusio fotomenininko Rimanto Dichavičiaus darbai.
Paroda, pavadinta „Nelengvi atgimimo žingsniai“, pristatė paskutiniąsias valandas prieš įsiveržiant tankams, todėl ne vienas apžiūrinėdamas fotografijas svarstė: ar tikrai viskas galėjo taip būti?
Skirtingos kalbėtojų mintys
Laisvės gynėjų dienai paminėti prie Seimo rūmų atidarytas memorialas, kuriame šiuo metu eksponuojama paroda „Liudijimai“. Skambant Lietuvos radijo ir televizijos vaikų ir Utenos tremtinių chorų atliekamoms dainoms su ašaromis akyse žmonės apžiūrinėjo istorinę medžiagą.
Sveikinimo žodžius šia iškilminga proga tarė Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, visos Lietuvos tremtinių vardu kalbėjo uteniškis parlamento gynėjas Juozas Gečiūnas, lietuvius sveikino Latvijos parlamento pirmininkas Gundaras Daudzė.
Ne visų kalbos buvo priimtos vienodai šiltai. Štai J.Gečiūnas, pasinaudojęs proga pasveikinti lietuvius su didžia diena, kartu pasidžiaugė, kad po šių įvykių ir rusų tautai atėjo geresnės dienos. Tai, kad Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas nulenkė galvą prie žuvusiųjų kovoje kapų, gynėjas pavadino stebuklu. Minia pradėjo neramiai bruzdėti bei prieštarauti, ir savo minties baigti J.Gečiūnas jau nenorėjo.
„Dievo Motina Marija uždaryta memorialo prieangyje kaip kokia tarnaitė, o ne kaip tautos gelbėtoja“, – audringai kalbėjo uteniškis. Šie jo žodžiai palaikymo taip pat nesulaukė.
Daugiausia aplodismentų pelnė svečias iš Latvijos G.Daudzė – jis gana ilgą sveikinimo kalbą pasakė lietuviškai.
„Brangūs Lietuvos broliai ir seserys, esu labai sujaudintas, kad galiu būti su jumis šią akimirką, kai atidengiamas memorialas Laisvės kovoms atminti. Šiandien, kai esame nepriklausomi, svarbu nepamiršti tų dienų, kai nepriklausomybė buvo sunaikinta. Tuomet daug kas paaukojo viską: karjerą, sveikatą, gyvybę, nes Tėvynė buvo aukščiau už viską“, – kalbėjo svečias.
Prie laužo – su daina
Pasibaigus oficialioms sveikinimo kalboms žmonės skirstytis neskubėjo. Susirinkę prie didžiulio laužo jie klausėsi visų puikiai žinomų dainų.
Kaip ir daugelį metų, minėjime dalyvavo tautos numylėtinis Vytautas Kernagis. Nepaisydamas sveikatos problemų jis kartu su Povilu Meškėla, Neda Malūnavičiūte ir Olegu Ditkovskiu atliko legendinę dainą „Imk mano ranką, brolau“.
Atminimo laužai degė ir prie Televizijos bokšto bei Lietuvos televizijos pastato. Į kiekvieną šių svarbių visai Lietuvai vietų rinkosi žmonės pagerbti žuvusiųjų už tai, kad dabar esame laisvi.
Visiems giedant Lietuvos himną viena minioje stovinti moteris paskambino dukrai, gyvenančiai užsienyje. Leidusi jai paklausyti tepasakė: „O tu nenori parvažiuoti?"
Naujausi komentarai