Australijos lietuvis Gintaras Radzivanas iš visų jėgų plūkiasi dėl teisės gyventi Lietuvoje, tačiau po čia patirtų smūgių beveik pasidavė. Jis čia nereikalingas.
„Visi lietuviai laiko mane savu, tik ne Migracijos departamentas“, – karčią tiesą pripažino Australijos lietuvis G.Radzivanas. Nuo Joninių sostinėje gyvenantis 31 metų vaikinas savo kailiu patyrė, kad tvarkyti dokumentus mūsų šalyje – Sizifo darbas.
Patirtį bendraujant su biurokratais G.Radzivanas iliustruoja dar vaizdžiau. Sako esantis kaip toji pasakos herojė, kuriai sudėvėjus kurpes pakišamas linų kuodelis, o paskui dar ir kiauras rėtis miltams sijoti.
„Kasdien po 4–5 valandas sugaištu popierizmui, tačiau jau tris mėnesius gyvenu taip, tarsi kiekviena diena Lietuvoje man būtų paskutinė“, – liūdesio neslėpė G.Radzivanas.
Jis prisipažino nesuprantąs Lietuvos politikos: kai šimtai žmonių išvyksta ieškoti laimės svetur, valstybė stato sunkiai įveikiamus užkardus tiems, kurie nori čia gyventi. Informacinių technologijų specialistu Londone dirbęs G.Radzivanas yra pasiryžęs savo patirtį ir išsilavinimą panaudoti Lietuvos gerovei.
„Tačiau manęs čia nereikia. Kol kas matau tik vieną perspektyvą: laisvu nuo popierizmo metu galėčiau konsultuoti, kaip pagerinti biurokratinę sistemą“, – ironizavo jaunas vyras.
Dėl rūpesčių pašlijo sveikata
Kad paprastai besišypsantis ir pakilios nuotaikos nestokojantis G.Radzivanas kurį laiką atrodo išsikvėpęs, pirmiausia pastebėjo jo šokių kolektyvo nariai. Vaikinas šalinosi vakaronių, atsisakė repetuoti naujus ansamblio šokius.
Priremtas prie sienos jis prasitarė, negalintis visiškai atsiduoti šokiams, nes nežino, kiek laiko gyvens Lietuvoje. „Galbūt pastatysime naują šokį, o aš turėsiu palikti kolektyvą. Tik sukelsiu jums papildomų rūpesčių. Šiuo metu nieko neplanuoju daugiau nei dienai į priekį“, – teisinosi G.Radzivanas.
Jis neslėpė: šiuo metu jaučiasi prislėgtas nežinomybės, nerimauja dėl ateities. Be to, iki tol sveiką vaikiną ėmė kamuoti padidėjęs kraujospūdis.
„Supraskite, nematau išeities iš susidariusios padėties – esu skriaudžiamas. Atrodo, Lietuva nebrangina žmonių, kurie nori čia būti. Sistema tokiems nepalanki. Visada svajojau atvykti į Lietuvą, čia apsigyventi, dirbti, bet man neleidžia“, – aiškino Australijos lietuvis.
Varinėja po kabinetus
Migracijos departamentas tapo G.Radzivano košmaru. „Kai daugiau pasidomi, su migracijos klausimais susiję įstatymai atrodo logiški. Kita vertus, ta logika protu labai sunkiai suvokiama ir paaiškinama, – kalbėjo vaikinas. – Blogiausia, kad nėra aiškių būdų spręsti precedento neturintiems atvejams. Tarkime, jei tavo prašymas atitinka nustatytą tvarką, viskas klojasi puikiai. Bet jei neatitinka – katastrofa, viskas komplikuojasi, stringa.“
Visą pasaulį išmaišęs G.Radzivanas prisiminė savo patirtį, tvarkant dokumentus kitose šalyse. „Įsivaizduokite, aš, Australijos pilietis, nuėjau į britų konsulatą Kanadoje ir po trijų valandų rankose turėjau leidimą dirbti Anglijoje. Tam man užteko vos kelių dokumentų: paso, užpildytos deklaracijos, kiek lėšų turiu sukaupęs, anketos ir prašymo – viskas. Nereikėjo jokio banko patvirtinimo, parašų ar antspaudų“, – pasakojo Vilniuje norintis pasilikti vaikinas.
Lietuvos biurokratijos karuselėje jis sukasi jau tris mėnesius. „Visą laiką esu varinėjamas. Tik ir girdžiu: „Jums dar trūksta to, dar turite gauti aną.“
Pavyzdžiui, iš banko turiu gauti pažymą apie savo lėšas. Be to, man reikia deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Tam turiu susisiekti su buto, kurį nuomojuosi, šeimininkais ir prašytis priregistruojamas.
Pastebėjau tokią proporciją: kai kiekvieną popierėlį reikia parirašyti, viskas užtrunka ne valandas, bet dienas“, – įspūdžiais dalijosi G.Radzivanas.
Sunkiai įveikiamos kliūtys
Perprasti Lietuvos įstatymų subtilybes užsieniečiui reikia nemažai laiko. Bėda ta, kad būtent jo G.Radzivanas ir neturi: bėgiojant po valdininkų kabinetus jo turistinės vizos laikas visai ištirpo.
Lietuvoje nenumatytas vizos pratęsimas dėl kultūrinių reikalų, nors G.Radzivanas aktyviai dalyvauja dviejų Vilniaus dainų ir šokių ansamblių veikloje.
„Nesergu, nesu kokios nors įmonės bendrasavinkis, todėl leidimą laikinai gyventi Lietuvoje galiu gauti tik pilietybės išsaugojimo teisės pagrindu“, – sakė G.Radzivanas.
Pilietybės išsaugojimo teisę jis gavo, bet dėl to irgi turėjo pasistengti iš paties: teko ilgai knistis archyvuose ir ieškoti iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusių senelių tapatybę įrodančių dokumentų. Tačiau nepakako patvirtinimo, kad seneliai gimė Lietuvoje, reikėjo įrodyti, kad jie buvo šalies piliečiai.
„Pasirodo, kilmė ir pilietybė Lietuvoje yra du skirtingi dalykai. Australijoje kitaip: arba esi pilietis, arba ne, – aiškino savo šaknis Migracijos departamentui pagaliau įrodęs vaikinas. – Procesas strigo dar ir dėl to, kad dauguma reikalingų dokumentų buvo pas tėvus Australijoje. Reikėjo parsisiųsti jų originalus. Be to, jie turėjo būti patvirtinti konsulo. Žodžiu – klampynė.“
Gavęs pilietybės išsaugojimo teisę G.Radzivanas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.
„Didžiausias stabdys yra tai, kad tuo pat metu negalima pateikti dviejų prašymų: ir dėl laikino gyvenimo, ir dėl vizos pratęsimo. Dabar turiu sulaukti atsakymo dėl laikino gyvenimo, tačiau per tą laiką vėl būsiu nei pakartas, nei paleistas, negalėsiu ieškoti darbo, nes ką pasakyčiau darbdaviui? Kad bet kada galiu būti išsiųstas?“ – piktinosi G.Radzivanas.
Vaikus auklės lietuviška dvasia
Kodėl kamuojamas tokių rūpesčių G.Radzivanas vis dar Lietuvoje? Juk galėjo seniai nusispjauti ir gyventi, kur panorėjęs: Amerikoje, Australijoje ar Anglijoje. „Lietuvybė – neatsiejama mano asmenybės dalis“, – ilgai negalvojęs išpyškina vyras.
Lietuvoje glūdi jo šaknys. Antrasis pasaulinis karas vienus jo senelius iš tėvynės nubloškė į Ameriką, kitus – į Australiją. G.Radzivano tėvai gimė ir augo skirtinguose žemynuose, bet po dviejų dešimčių metų susitiko Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Niujorke. Įsimylėjo.
G.Radzivanas gimė Amerikoje, bet nuo penkerių metų augo Australijoje, kur dalyvavo parapijos veikloje, lietuviškuose renginiuose. Šeimoje namiškiai kalbėjo lietuviškai, puoselėjo lietuviškas tradicijas.
„Lietuva visada buvo mano širdyje, todėl niekaip negaliu suprasti, kodėl žmonės iš čia bėga ir sako niekada negrįšiantys. Stengiuosi išsiaiškinti, kas čia blogai, nes man gera gyventi Lietuvoje. Vilniuje galiu daryti, ką tinkamas, gamta čia nuostabi. Radau draugų, naudojuosi galimybe tobulinti kalbą ir iš arčiau pažinti kultūrą.
Net jei nelikčiau Lietuvoje visą gyvenimą, savo vaikams galėčiau geriau perteikti, kas tai per šalis, būtų lengviau juos auklėti lietuviška dvasia“, – kalbėjo G.Radzivanas.
Naujausi komentarai