Nuoširdžios, atviros, paprastos ir labai mielos Adolfo Meko žmonos Polos Chapelle akyse suspindi ašaros, o nuo lūpų nedingsta šypsena, kai ji kalba apie savo amžinatilsį vyrą. Vilniuje viešėjusi garsaus išeivijos režsieriaus našlė davė išskirtinį interviu „Vilniaus dienai“.

Šią savaitę avangardinio kino krikštatėviu tituluojamo Jono Meko vizualiųjų menų centre buvo pristatyta jo brolio Adolfo fotografijų paroda „Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba“. Parodą, kurioje – A.Meko šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų, atskirai pristatomi 1996–2003 m. Bardo koledže skaitytų paskaitų, kolegų ir mokinių atsiminimų vaizdo įrašai, į sostinę atvežė A.Meko žmona P.Chapelle ir sūnus Seanas Mekas.

Drauge nugyvenę keturiasdešimt šešerius nuostabius metus, pernai Adolfas ir Pola buvo gyvenimo išskirti. „Man jo trūksta kiekvieną dieną“, – prisiminimų taku žvelgdama į praeitį sakė P.Chapelle, prieš pusantrų metų palaidojusi mylimą vyrą.

Jei nors kiek domėjotės J.Meko istorija, žinote, kad juodu su broliu drauge nuėjo ilgą gyvenimo kelią. Jame netrūko liūdesio, išsiskyrimų, džiugių ir pašėlusių akimirkų. Įdomus buvo ir pačios P.Chapelle gyvenimas, tačiau, kaip teigė moteris, daugelio dalykų ji būtų nepamačiusi ir nesužinojusi, jei ne A.Mekas.

– Pola, prieš pradedant kalbėti apie gyvenimą, kai sutikote A.Meką, norėtųsi daugiau sužinoti apie jūsiškį. Papasakokite, kaip pradėjote dainininkės karjerą.

– Mano tėvai, jie abu turėjo itališkų šaknų, gyveno Niujorke. Tėvas kūrė moteriškus batelius ir čia juos pardavinėjo, o už dizainą net medalių yra gavęs. Trečiajame dešimtmetyje tėvai labai daug uždirbo. Tačiau mama sunkiai susirgo ir jai grėsė neturėti vaikų. Būdama prietaringa, ji atsisakė darytis operaciją. Tuomet tėvas pradėjo siųsti ją į kurortus ir sanatorijas.

1929 m. prasidėjo Didžioji depresija. Tėvai turėjo investicijų, bet laiku nepaklausė patarimo viską parduoti ir prarado labai daug pinigų. Galiausiai kažkas motinai paaiškino, kad jos ligą pagydyti galima tik atlikus operaciją. Sukrapštę likusius pinigus jie kreipėsi į chirurgą ir mamai buvo atlikta operacija. Vėliau gimiau aš, beje, Italijoje, nes tuo metu tėvai ten viešėjo verslo reikalais. Buvau vienintelis vaikas šeimoje.

Kalbant apie muziką, ją studijavau visuomet. Būdama maždaug keturiolikos pirmą kartą išgirdau dainuojančią Édith Piaf. Tuomet pagalvojau: „Aš tai padarysiu. Itališkai.“ Sakiau sau tai manydama, kad nesvarbu, kokia kalba dainuosiu, klausytojai supras. Štai taip ir pradėjau. Išvykau į Italiją, kurį laiką studijavau dramaturgiją Nacionalinėje akademijoje, vėliau pradėjau dirbti – dainuoti klubuose Romoje. Pinigai nebuvo dideli, todėl papildomai uždarbiaudavau dubliuodama filmus, serialus televizijai į anglų kalbą. To meto itališkuose filmuose visuomet būdavo vyras, žmona ir kita moteris. Aš visada dubliuodavau žmoną, nes turėjau minkštesnį balsą (juokiasi). Darbo buvo daug – vienas filmas po kito, gerai uždirbdavau. Taip penketą metų pragyvenau Italijoje.

Vėliau grįžau į JAV, kurį laiką praleidau Kalifornijoje. Grįžusi iš ten sutikau rašytoją Anaïs Nin, o ji Niujorke supažindino mane su poete, kuri sukūrė filmą Romoje ir jai reikėjo dainininkės garso takeliui. Atlikau keletą dainų. O tuo metu prie filmo dirbo ir jos bičiulis Adolfas. Mudu susitikome per filmo premjerą ir tą dieną visas mano gyvenimas pasikeitė.

– Kuo jis jus sužavėjo?

– Jis visuomet mane prajuokindavo. Žinot, É.Piaf buvo tragiška asmenybė, tokia stengiausi būti ir aš: rengdavausi juodai, dainavau, dėvėdavau tokius pat drabužius... (juokiasi). Vyriškis, kuris mus supažindino, o vėliau tapo vienu geriausių draugų, tada pasakė: „Esate graži moteris, turėtumėte susipažinti su garsiu režisieriumi A.Meku.“

Žinojau apie J.Meką, tuo laiku kiekvienas skaitė jo skiltį žurnale „The Village Voice“. Maniau, Adolfas dėl savo vardo, kaip jis skamba, bus didesnis. Bet ne, jis buvo normalus (juokiasi).

Jis man pasakė: „Girdėjau, kad esate aktorė ir dainininkė? Norėčiau pakviesti jus nusifilmuoti filme.“ Ir išsitraukęs bloknotą pridūrė: „Ar galėčiau sužinoti jūsų duomenis?“ Pradėjau juoktis: „Jūs turbūt juokaujate?“ Bet jis atsakė: „Bet mes Holivude taip ir dirbame – rašomės duomenis.“ Paskui dar ilgai juokėmės.

Beje, tą vakarą filmo premjeroje aš buvau su kitu vyru ir mama. Grįžusi pas juos pasakiau: „Jis garsus režisierius, noriu su juo pabendrauti.“ Taigi jie išėjo namo, o mes likome.

– Papasakokite, koks buvo tas vakaras, kaip jį praleidote?

– Tą vakarą jis vilkėjo ilgą senamadišką paltą. Pasiūlė kartu nueiti į filmo peržiūrą, nes turėjo žiniasklaidai skirtus leidimus. Atėjome pavėlavę, vietų žiniasklaidai jau nebebuvo. Jis paprašė manęs palūkėti, o pats nuėjo aiškintis. Girdėjau, kaip jis ten šaukė – esą kaip drįstate kviesti žiniasklaidą, jei nėra laisvų vietų. Pamaniau: „Oho, šitas vyras šio to vertas!“ (juokiasi).

Nuėjome į labai seną vokišką restoraną Taims skvere ir maloniai pavakarieniavome. Jis parvežė mane namo taksi. Vėliau sužinojau, kad jie turėjo labai mažai pinigų, o jis paėmė taksi. Važiuodama sėdėjau šalia jo ir pasakiau: „Žinote, nemačiau tokių skrybėlių nuo savo tėvo laikų.“ Jis net neleidęs man užbaigti sakinio paklausė: „Jums nepatinka mano skrybėlė?“ Man net nespėjus atsakyti jis atidarė langą ir švystelėjo ją lauk. Tąkart mintyse tariau: „Nieko sau, koks vyras!“ (šypsosi). Štai taip viskas ir prasidėjo.

– O jis buvo žavus. Prisimenate tai, tarsi viskas būtų įvykę vakar, o jūsų akys išduoda, kad labai jo ilgitės...

– Taip, labai jo ilgiuosi. Jis priversdavo mane juoktis. Jis sugebėdavo ne tai kad viską paversti juokais, bet pasukti kitaip, paironizuoti, ir bet kokios problemos tapdavo nesvarbios.

Susimąstydavau, kodėl studentai taip jį mylėjo. Skaičiau keletą jų laiškų. O mylėjo už tai, kad jam filmas buvo neatsiejamas nuo gyvenimo. Jis paprasčiausiai atiduodavo save. Jis neversdavo jų, neliepdavo eiti namo ir skaityti. Bet jie eidavo ir skaitydavo.

Taip pat jis elgėsi su manimi ir mūsų sūnumi. Kartą buvome pakviesti į Šiuolaikinio meno muziejų. Ten vykdavo nuostabūs vakarėliai, maistas buvo pasakiškas, ne toks kaip šiandien. Nuėję išgirdome vyrus šnekant, kad Adolfo filmas buvo nuobodus. Aš nieko nesakiau, Adolfas irgi. Pavalgėme ir pajudėjome durų link. Žingsniavome ilgu kilimu ir staiga Adolfas puolė ant kelių ir pradėjo tą kilimą vynioti. Salės gale stovėjo apsaugininkai, bet jie nesureagavo. Galbūt pamanė, kad esame aptarnaujantis personalas (šypsosi). Jis suvyniojo kilimą, užsimetė jį ant peties ir išėjome pro pagrindinį išėjimą.

Tada jam pasakiau: „Adolfai, neturėtume jo imti, reikėtų jį grąžinti.“ Jis atidavė kilimą apsaugininkams ir daugiau apie tai niekada nešnekėjome. Bet dabar, paskaičiusi, ką rašė studentai, suprantu, ką jis tuo metu galvojo. Jis niekada nekritikuotų kurio nors prie kitų studentų. Bet jei matytų, kad žmogus turi talentą, prie jo prisėstų ir pasakytų ką nors apie filmą.

– Kai susipažinote ir pradėjote bendrą gyvenimą, nenutraukėte dainininkės karjeros?

– Iš pradžių dainavau, bet paskui nustojau, nes reikėjo daug keliauti. Tuomet neturėdavom grupių, tai buvo vienišiaus gyvenimo būdas. Be to, aš perdainuodavau žinomas amerikietiškas dainas itališkai, o tai ne visiems patikdavo, ne visi suprato. Tuomet pasakiau: „Leiskite man išeiti.“

– Ar jums patiko tai, kuo užsiėmė jūsų vyras, ar jums tai buvo įdomu?

– O taip. Filmą „Hallelujah the Hills“ mačiau tris kartus dar prieš pažintį su juo. Apskritai jis labai mėgo būti tarp jaunų žmonių, nors ir pats tuomet nebuvo senas.

– Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Prieš tai čia buvote su ponu Adolfu. Koks buvo įspūdis, kai savo akimis pamatėte šią šalį?

– Jis užaugo ūkyje – Semeniškiuose, juos pirma ir pamačiau, kai atvažiavome. O Vilniuje pabuvau vos keletą dienų. Paskui vykome į Kauną, jis man labai patiko. Toks gyvybingas miestas. Buvo 1971-ieji, tada jis buvo visai kitoks nei šiandien. Žmonės buvo nuostabūs, dovanų gavau daug gintaro. Gaila, kad lietuvių kalba man lengvai neįkandama, nes neturi jokių panašumų į romanų kalbas.

– Ar kalbėdavotės su vyru apie Lietuvą?

– Kai susipažinome, nekalbėjome nei apie Lietuvą, nei apie Italiją ir panašius dalykus. Aš žinojau, kad Lietuva yra nedidelė Baltijos šalis, valdoma Sovietų Sąjungos. Vėliau sužinojau, kad giliai širdyje Adolfas krimtosi dėl Franklino D.Roosevelto (32-ojo JAV prezidento – red. past.), kuris atidavė tris Baltijos šalis Stalinui.

Prie manęs lietuviškai jis nekalbėdavo. Turėjo lietuvių draugų, tarp jų buvo toks save vadinęs Leo Adamsu, nors iš tikrųjų buvo Leonas Adamkevičius, ir Algis Landsbergis. Juodu dalyvavo mūsų vestuvėse.

Jonas gaudavo kvietimų į Sovietų Sąjungą, bet jie nelabai norėjo grįžti, nebent savo sąlygomis. Pavyzdžiui, atsivežti savo kameras. Sovietai jiems siūlė savo operatorių komandą, bet Jonas atsisakė. Jie šiek tiek nerimavo, kad jų grįžusių neišleis atgal į JAV. O aš nieko nebijojau. Amerikiečiai tuomet išvis nieko nebijojo, skirtingai nei šiais laikais, kai egzistuoja terorizmas.

Pamenu, atskridome į Maskvą vėluodami penkias valandas. Mus pasitiko Lietuvos kino komiteto atstovai ir, kaip sužinojau vėliau, keletas KGB pareigūnų. Maskvoje vyko tarptautinis kino festivalis, jo tematika buvo susijusi su Jungtinėmis Valstijomis. Tuomet, 1971-aisiais, pajutau, kad visa jų socialistinio rojaus idėja byra. Prisimenu didžiulį viešbutį „Rosija“. Jie sakė, kad kavinė bus atidaryta iki vienuoliktos vakaro. Mes labai išalkę atėjome ten dešimtą, o moteriškė pareiškė, kad mūsų priimti nebegali. Maskvoje pajutau didelį žmonių nepasitenkinimą, jie buvo šiurkštūs ir nemėgo to, ką darė. Kitaip buvo Lietuvoje. Man atvykimas iš Maskvos iš Vilnių, o paskui – į Adolfo gimtąsias Semeniškes buvo lyg kelionė iš tamsos į šviesą.

– Kokia jums pasirodė Adolfo šeima?

– Jo mama buvo nepaprasta moteris. Labai tyli, kalbėdavo labai mažai. Bet kai ką nors pasakydavo, tai buvo svarbu.

Kai atvykome, pirmą naktį miegojome Adolfo kambaryje ant aukštų lovų. Atėjo jo motina ir gerą valandą kalbėjo lietuviškai apie tai, kas nutiko sūnums išvykus, kaip atėjo rusų kareiviai, iššaudė gyvulius.

Dabar skaitau jo dienoraščius, jie labai jaudinantys. Manau, šiandienos moksleiviams irgi reikėtų juos, kai bus publikuoti, paskaityti, nes jie net negali įsivaizduoti tokio gyvenimo. Kartą Jonas rodė filmą Vysbadene, o jie su broliu po Antrojo pasaulinio karo, rodos, septynis mėnesius čia išbuvo pabėgėlių stovykloje. Vietiniai net negalėjo patikėti, kad čia buvo tokia vieta. Tuos laikus menantys žmonės apie tai jau nekalba ir mano, kad taip daugiau nebenutiks. Bet tai gali nutikti, ir šiandien nutinka kitiems pabėgėliams.

– Sunku perbėgti visą gyvenimą nuosekliai per vieną interviu. Dar trumpam sugrįžkime į Ameriką. Kokį prisimenate Niujorko bohemos gyvenimą nuo tada, kai susipažinote su būsimu vyru?

– Kai sutikau Adolfą, prasidėjo nuostabūs, nepakartojami laikai. Jo brolis Jonas turėjo skiltį žurnale „The Village Voice“, kurioje rašė apie filmus. Visi skaitėme jo rašinius, taip pat muzikos kritikų. Tai suvedė mus visus kartu. Ypač kai atėjo „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“, septintojo dešimtmečio pradžioje. Visiems labai patiko jų muzika, ji buvo avangardiška ir labai populiari.

Nebuvau didelė tokios muzikos mėgėja, bet visi ėjome ir bandėme išgirsti, viską pamatyti ir sužinoti. Poetai ir muzikantai ėjo į filmų peržiūras, o filmų kūrėjai ėjo klausytis poetų į Judsono (angl. – Judson Memorial Church) bažnyčią. Kai prasidėjo Vietnamo karas, joje pradėti rengti įvairiausi renginiai, koncertai. Kartą Adolfas nusivedė mane ten į šokių koncertą. Pamačiau įdomių žmonių, būsimų mokytojų. Jų šokis buvo labai keistas, atrodė, kad jie ne šoka, o tik vaikščioja scenoje. Bet tai buvo šis tas nauja, pamačiau, kaip gimsta šiuolaikinė choreografija.

Daug buvo puikių akimirkų, įvykių. Ir visus šiuos dalykus man atvėrė Adolfas. Turėjau nuostabų gyvenimą ir neturiu ko gailėtis. Nebent tik to, kad priėmiau ne visus kvietimus, ir būčiau galėjusi pamatyti dar daugiau (šypsosi).

Ugdė jaunus kūrėjus

Adolfas Mekas (gimė 1925 m. rugsėjo 30 d. Semeniškiuose, Papilio valsčiuje, mirė 2011 m. birželio 1 d. Niujorke, JAV) labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu, kad Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie J.Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautoris, su broliu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“. Jis buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, vienas talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgstamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų A.Mekas ugdė būsimus kino kūrėjus ir darė jiems didelę įtaką.