„Nenustumkite nuo Guggenheimo – leiskite mums dalyvauti! Ir gali rastis idėjų, jį nustelbiančių“, – drąsiai pareiškė menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Gediminas Urbonas.
„Vilniaus dienos“ kalbintas G.Urbonas prisipažįsta suabejojęs Ermitažo ir Guggenheimo muziejaus Vilniuje projekto sėkme ir ambicingumu. Ar įstengsime pakelti finansinę muziejaus naštą, kai jos net nedrįso prisiimti tokios šalys kaip Meksika,
Brazilija ir Lenkija? Kokią muziejaus programą pristatysime pasauliui, irgi nežinia. Kol kas kalbama tik apie pastato statybas. Kas slypės gražios pakuotės viduje, nemąstoma. Klausimų daugiau nei atsakymų. Visuomenės nuomone nesidomima. Kultūros veikėjų pastabų nepaisoma.
G.Urbonas inicijavo Guggenheimo matomumo tyrimų grupę. Nuo šiol muziejaus vizija – po didinamuoju stiklu.
– Jaučiate, kad Ermitažo ir Guggenheimo projektas tampa grupės suinteresuotų asmenų įtakos sfera, o menininkai nustumiami į šalį?
– Pasigendu pokalbio su vietos kultūros žmonėmis, intelektualais ir tais, kurie yra keliavę, matę ir galėtų labai prie projekto prisidėti net būdami nusiteikę kritiškai.
Diskusijos su visuomene kol kas nebuvo. Yra tik pasirodę keletas straipsnių spaudoje. Iki šiol neaišku, už kieno pinigus šis projektas bus įgyvendinamas – už privačias ar mokesčių mokėtojų lėšas. Ar jo likimas nebus toks kaip nacionalinio stadiono?
Šiuo metu Vilniuje yra įsibėgėję du reikšmingi projektai: atstatomi Valdovų rūmai ir rekonstruojama Nacionalinė galerija. Tikimasi, kad jie pritrauks didelius lankytojų srautus. Esant tokiam kontekstui kyla klausimas, ar mums reikalingas trečias ambicingas muziejus? Galbūt užtektų, tarkime, Žemutinėje pilyje įsteigti Geggenheimo vardo salę?
– Matyt, viliamasi, kad užmojai Vilniuje pastatyti Ermitažo ir Guggenheimo muziejų paskleis Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdį.
– Norėdami būti drąsūs turėtume eiti kitu keliu. Nusipirkti tai, kas šiuo metu brangiausia ir garsiausia, nėra ambicinga. Ar verta mesti milžiniškus pinigus tam, kad skurde pademonstruotume prabangą? Tai blogas skonis.
– Visuomenė susipažino su architektūrine Ermitažo ir Guggenheimo muziejaus vizija, sukurta architektės Zahos Hadid. Ar teko ką nors girdėti apie programą ir koncepciją?
– Vyriausybė lėšas projektui įgyvendinti skiria beatodairiškai, nesuprasdama muziejaus esmės. Tai tas pats, kas pirkti kompiuterį negalvojant, kokia programine įranga dirbsite.
Valdžia prognozuoja, kad projektui įgyvendinti prireiks 260 mln. litų. Tačiau ar apskaičiuota, kiek reikėtų pinigų infrastruktūrai išplėtoti, kokia muziejaus programos sąmata?
Ar politikai įsivaizduoja, kiek kainuos muziejaus programa, jį išlaikyti? Tokiam muziejui pirmiausia reikia komandos: ekspertų, kuratorių, inžinierių, garso ir vaizdo technikos specialistų, žmonių, išmanančių logistiką, meno vertybių transportavimą. Ekspertus greičiausiai tektų kviestis iš užsienio ir mokėti jiems didelius atlyginimus.
Jei norime rengti stulbinamas parodas, į kurias atvyktų užsieniečiai, reikia atsigabenti ypatingų meno kūrinių. Kad nuolat išlaikytume turistų dėmesį, tokių parodų reikėtų bent kelių per metus. Gali būti, kad projekto kaina šoktelės keliasdešimt kartų.
– Dėl to ir subūrėte Guggenheimo matomumo tyrimų grupę?
– Tikimės būti tarpininkai tarp liaudies balso ir tų, kurie skirsto pinigus. Subūrėme grupę žmonių, susirūpinusių dėl Ermitažo ir Guggenheimo projekto. Kviesime diskutuoti skirtingų nuomonių, ideologinių pažiūrų, skirtingas kultūras puoselėjančių visuomenės grupių atstovus.
Matomumo grupė apie Ermitažo ir Guggenheimo programą kalbėti negali, nes jos tiesiog nėra. Gvildensime urbanistinius ir architektūrinius aspektus, susijusius su miesto planavimu ir vizija. Analizuosime, ar šis projektas pakankamai ambicingas, kad padarytų Vilnių matomą pasaulyje.
Dabar, kai atliekama Ermitažo ir Guggenheimo projekto galimybių studija, lygiagrečiai rengiame jo matomumo tyrimą. Jis bus pristatytas visuomenei iškart po galimybių studijos.
– Vadinasi, Jūsų studija gali prieštarauti valstybės sudarytos darbo grupės studijos rezultatams?
– Gal dar galima šį projektą pakeisti ambicingesniu? Pripažįstame: Ermitažo ir Guggenheimo projektas yra iššūkis, gali prikaustyti tarptautinį dėmesį, tačiau neužmirškime savęs. Projektas negali būti daromas vien dėl turistų. Pirmiausia jis turi būti artimas ir priimtinas mums patiems, nes mes į jį investuosime, jis taps mūsų aplinkos dalimi. Ar jis padės mums gyventi geriau? O gal verčiau susimąstyti apie socialinio būsto idėją? Įsivaizduokite Vilniuje rajoną, kuriame būtų pritaikytos moderniausios technologijos: vandens, energijos taupymo technologijos, naujo tipo saulės baterijos, mechanizmai, išnaudojantys natūralius energijos šaltinius, tarkime, vėją. Šiam kvartalui kurti būtų pakviesti architektai, turintys originaliausių idėjų. Ne brangiausi ar garsiausi, bet novatoriški. Ar tai ne drąsiau nei Ermitažo ir Guggengeimo muziejai?
Muziejus – miesto pajamų šaltinis
Per Vyriausybės strateginio planavimo komiteto posėdį prieš porą savaičių buvo pritarta Ermitažo ir Guggenheimo muziejaus Vilniuje projekto įgyvendinimui. Komiteto sprendimu, iš įvairių institucijų atstovų sudaryta darbo grupė iki rugsėjo turės parengti detalųjį projekto finansavimo pagrindimą ir finansavimo planą. Prognozuojama, kad projektui įgyvendinti prireiks 260 mln. litų, o muziejus lankytojams duris simboliškai galės atverti jau 2013 m. viduryje, kai Lietuva pirmininkaus ES.
Planuojama, kad maždaug 13–14 tūkst. kv. metrų pastate šalia Baltojo tilto turėtų būti pagrindinės kolekcijos galerijos, žiniasklaidos centras, dvi kino salės, Valstybinio Ermitažo muziejaus ir specialiųjų parodų galerijos, litvakų meno ir informacinis centrai.
Jei projektas būtų įgyvendintas, tikimasi, kad muziejus padidintų turistų trauką, neštų pajamas ne tik Vilniaus miestui, bet ir visai Lietuvai. Planuojama, kad per metus muziejų aplankytų apie 400 tūkst. lankytojų, pusę jų sudarytų užsieniečiai. Tikimasi, kad projektui skirtos investicijos turėtų atsipirkti per 7 metus.
Naujausi komentarai