Vakar per Lietuvą ėmė ristis įspėjamųjų mokytojų streikų lavina. Neapsikentę nevykdomų valdžios pažadų didinti varganus pedagogų atlyginimus bei mažinti milžiniškus darbo krūvius, mokytojai ėmėsi drastiškų priemonių – įspėjamųjų 2 valandų streikų.

Pirmieji į kovą dėl didesnių atlyginimų pakilo Telšių mokytojai, šiandien prie įspėjamojo streiko jungiasi Zarasų pedagogai, rytoj įspėjamosios akcijos žada pasiekti Klaipėdos ir Mažeikių mokyklas.
Vilniaus pedagogai dar susilaiko nuo kraštutinių priemonių, nors gyvena ne ką geriau nei vakarų Lietuvos mokytojai.
Apie tai, kas privertė pedagogus streikuoti, „Vilniaus diena“ kalbasi su Užupio gimnazijos istorijos mokytoju ekspertu Laimučiu Deveikiu.

Aisbergo viršūnė

–Kas šiomis dienomis dedasi Lietuvos mokyklose?

–Manau, kad per Lietuvą besiritantys įspėjamieji mokytojų streikai yra tik didžiulio ledkalnio viršūnė, kurią mato visuomenė. Problemų, su kuriomis šiandien susiduria mokykla, yra be galo daug. Mokytojų atlyginimų kėlimas ir krūvio mažinimas yra tik tam tikrų ydingų sisteminių dalykų sudedamoji dalis.

Mano nuomone, politikai tiesiog žaidžia. Negalima žadėti to, ko negalėsi ištesėti. Suaugę žmonės ne vaikai – pažadėjai saldainį ir jo neduodi. Vaikai tiesiog bejėgiškai pyksta, o suaugusieji imasi priemonių. Nemanau, kad šie streikai būtų kilę, jeigu būtų įvykdytas pažadas nuo rugsėjo mėnesio keliais ar keliasdešimt procentų padidinti mokytojams atlyginimus. Ši apgavystė ir buvo paskutinis lašas, kuris perpildė pedagogų kantrybės taurę.

–Tikite, kad ši akcija duos rezultatų?

–Neaišku, kaip tai baigsis. Mokytojai nėra vieningi. Įspėjamuosius streikus rengia Žemaitijos regiono pedagogai, vilniškių ar Aukštaitijos regionų mokytojų kol kas negirdėti. Tačiau ir mūsų mokykloje, ir kitose Lietuvos miestuose mokytojai dabar yra ypatingai nervingi. Labiausiai juos dirgina būtent mano minėta apgavystė.

Jeigu šiandien valdžia nežengs žingsnių, kurie paskatintų jaunus, perspektyvius, motyvuotus žmones rinktis pedagogo profesiją, po 5-10 metų Lietuvos mokyklose stigs ne pusantro tūkstančio mokytojų, kaip yra šiandien, o kelių ar keliolikos tūkstančių. Jau dabar katastrofiškai stinga informatikos, anglų, chemijos, fizikos ir kitų disciplinų mokytojų. Potencialūs mokyklų direktoriai neina vadovauti mokykloms, nes žino, kad neturės ką pasiūlyti vaikams – tiesiog nėra mokytojų.

Šią problemą jau mato ir besimokančių vaikų tėvai. Vilniuje gal kiek mažiau tai jaučiama, tačiau rajonuose, nedideliuose miesteliuose, mokytojų trūkumas akivaizdžiai matomas. Ir tai ne tik Švietimo ir mokslo ministerijos reikalas. Tai visos Vyriausybės prioritetų reikalas. Kas mums yra svarbiau? Ar geri keliai, ar mūsų vaikų ateitis? Tais gerais keliais po 10 metų tiesiog nebus kam važinėti.

Reformos krizė

–Švietimo reforma vyksta jau daugelį metų. Viskas eina tik blogyn ir blogyn?

–Taip, reforma vyksta nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės metų. Neteigčiau, kad viskas eina tik blogyn. Tiesiog šiuo metu turime krizę. Yra padaryta ir daug puikių dalykų – renovuojamos mokyklos, perkamos mokymo priemonės, leidžiami nauji vadovėliai, vykdomi ugdymo turinio pokyčiai. Tačiau mokytojų rengimas, jų atlyginimai bendrame šalies kontekste –didžiulė problema. Situacija išties neramina. Klausimas būtų toks – ar gali ubagas, vargšas, kuris neturi pinigų įsigyti knygą, nusipirkti kelnes ar suknelę, ugdyti laisvą žmogų?

Mokytojai bijo

–Kas pasikeistų, jei Vyriausybė staiga rastų pinigų gerokai padidinti pedagogų atlyginimus?

–Nenoriu būti blogas pranašas, bet nemanau, kad šie streikai ką nors pasieks. Jau dabar matyti, kad šios mokytojų akcijos gali būti pripažintos neteisėtomis. Mokytojai bus nubausti – negaus atlyginimo už tas valandas, kurios buvo skirtos įspėjamajam streikui. Juk streikų įstatyme yra numatytos sankcijos už neteisėtus streikus.

Pasakysiu dar griežčiau – mes, mokytojai, esam bailiai. Tegu kolegos ant manęs nepyksta, bet juk bijomasi dėl rytdienos, „dėl savo retežių”, kaip sakė lietuvių klasikas. Gyvenimas keičiasi, tačiau visuomenė per vėlai pamatys tą ledkalnio dalį, kuri iki šiol buvo po vandeniu. Juk paruošti gerą mokytoją reikia bene dešimtmečio. Išeitis? Galima kaltinti ministeriją, švietimo skyrius, tačiau ir jie jau seniai skambina varpais, tačiau to skambėjimo realiai niekas negirdi. Mokytojo profesija tapo neprestižinė.

Per vieną televizijos laidą šnekėjusi rašytoja Vanda Juknaitė su siaubu konstatavo, kad studentų, kurie renkasi pedagogo profesiją, kontingentas sulig kiekvienais metais vis prastėja. Nenoriu įžeisti tų studentų, bet ne paslaptis, kad iš 100 įstojusiųjų mokytis pedagogikos tik kokie 15-20 realiai galvoja dirbti mokytojais.

–Tai kas, Jūsų nuomone, po 10 metų mokys mūsų vaikus?

–Manau, kad ims sparčiau kurtis privačios mokyklos. Jos ir „išgraibys” dar likusius kvalifikuotus mokytojus. Pas mus jau yra dalis visuomenės, kuri turi pakankamai pinigų leisti vaiką mokytis privačiai. O kas teks tiems, kas neįstengs vaikų mokyti privačiai? Taigi, didės socialinė atskirtis. Ar šiandieninių švietimo problemų ignoravimas po kokio dešimtmečio nesukels maišto ar revoliucijos?