Pavardžių rašymas ar dvikalbės lentelės su gatvių pavadinimais nėra aktualiausios problemos, sako vienas Lenkų diskusijų klubo iniciatorių Aleksandras Radčenko. „Baikime kalbėti apie simbolines problemas ir kalbėkime apie rimtus dalykus, pavyzdžiui, apie tai, kad vyksta antrinė Lietuvos lenkų rusifikacija. [...] Kita didelė problema ta, kad nyksta lenkų švietimas“, – pabrėžia jis.
Kad įtampos eskalavimas – viso labo ne ten nukreiptas dėmesys, pirmiausia – politikų, o paskui – žiniasklaidos, mano daugelis Pietryčių Lietuvoje gyvenančių žmonių. Tokiam požiūriui pritaria ir Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos Šalčininkuose direktorius Vidmantas Žilius. Jis įsitikinęs, kad skirtingos kalbos bendruomenėje įtampos nekelia, o tariami konfliktai tėra politikų bandymas susikrauti sau politinį kapitalą. Pietryčių Lietuvos kalbos problemomis ir įvairove domėjosi LRT radijas.
Pavardės ir gatvių pavadinimai – ne didžiausios problemos
Turgeliai – gyvenvietė Šalčininkų rajone, apie 30 km nuo Vilniaus. Čia – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, dvi mokyklos, o dauguma gyventojų, kaip įprasta šio rajono miesteliuose, – lenkai. Tai apskritai gausiausia grupė Pietryčių Lietuvoje. Čia užsukus negali neatkreipti dėmesio į gatvių pavadinimus. Daugeliu atveju likęs lietuviškas, o vietoj žemiau buvusio lenkiško – užkalta lentelė.
Turgelių seniūnas Voicechas Jurgelevičius prieš kelerius metus pakabino lenteles ne tik su lietuviškais, bet ir lenkiškais pavadinimais, tačiau vėliau jas teko nukabinti. „Pakabinome lenteles dviem kalbomis, nes tai – informacija žmonėms. Mūsų kraštas specifinis, kur dauguma nelietuvių, ne visi, ypač senesni, žmonės nesupranta lietuviškai. Baudų negavome, bet buvo teismo sprendimas jas nukabinti. Iki 2010 m., kol buvo Tautinių mažumų įstatymas, lentelės kabėjo legaliai“, – pasakoja jis.
Tačiau, seniūno teigimu, įtampos dėl lentelių apskritai nebuvo: „Noriu pabrėžti, kad mes – lietuviai, lenkai, rusai – čia taikiai gyvename ir tokias smulkmenas nekreipiame dėmesio. Kažkam kitam naudinga, kad taip būtų.“
V. Jurgelevičius pasakoja, kad lenkai ir lietuviai Turgeliuose sutaria puikiai, tik viena lenkų bendruomenės problema ta, kad viešojoje erdvėje, valstybinėse įstaigose negalima vartoti gimtosios lenkų kalbos. „Kai žmogus ateina į seniūniją, mes jį aptarnaujame jam suprantama kalba. Bet visus oficialius dokumentus iš seniūnijos jis gauna tik valstybine kalba, kaip ir reikalauja įstatymai. Tai normalu. Mes susitariame ar nebus kokių priekaištų dėl kalbos, o kalbame taip, kaip susitariame“, – tikina Turgelių seniūnas.
Pasak vieno Lenkų diskusijų klubo iniciatorių Aleksandro Radčenko, pavardžių rašymas ar dvikalbės lentelės nėra aktualiausios problemos. „Baikime kalbėti apie simbolines problemas ir kalbėkime apie rimtus dalykus, pavyzdžiui, apie tai, kad vyksta antrinė Lietuvos lenkų rusifikacija, kad gilėja įtaka rusakalbių televizijos kanalų, žiniasklaidos“, – pabrėžia jis.
Klube bandoma sukurti platformą diskusijai tarp pačių lenkų, nes tokios dėl dominuojančios vienos politinės jėgos, anot A. Radčenko, labai trūksta: „Dėl šios bendruomenės išlikimo yra daug rimtesnių problemų. Pirmiausia jos susijusios su lenkų kalbos vartojimu ne viešajame, o privačiame gyvenime, šeimoje. Šiuo metu, visuotinio surašymo duomenimis, privačiame gyvenime lenkų kalbą vartoja apie 70 proc. Lietuvos lenkų, bet šis procentas mažėja. Kita didelė problema ta, kad Lietuvoje nyksta lenkų švietimas. Nyksta ne tik dėl politinių dalykų, švietimo reformos, bet ir dėl natūralių demografinių priežasčių, dėl to, kad lietuviškos mokyklos tiesiog patrauklesnės.“
Konfliktai – dirbtinai išpūsti
Vidmantas Žilius vadovauja gimnazijai Šalčininkuose. Pagrindinė kalba čia – lietuvių, o absoliuti dauguma mokinių – iš tautinių mažumų šeimų. Tačiau, direktoriaus įsitikinimu, skirtingos kalbos bendruomenėje įtampos nekelia, vietiniai gyventojai puikiai sutaria. O tariami konfliktai – politikų bandymas susikrauti sau politinį kapitalą.
Taip pat Nepriklausomybės pradžioje atidarytos Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius sako, kad 1997 m. lietuviškų mokyklų buvo savotiškai bijoma, nes atrodė, kad tautinių mažumų vaikams bus per sudėtinga visus dalykus mokytis lietuviškai, o dabar nuostatos keičiasi.
Turgeliuose visai šalia viena kitos yra dvi vidurinės mokyklos – Turgelių valstybinė ir Povilo Ksavero Bžostovskio. Pirmąją prižiūri Švietimo ir mokslo ministerija, antrąją, kurioje pagrindinė kalba yra lenkų, – seniūnija.
Lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Tarasevičienė, kilusi Telšių rajono, čia dirba jau 18 metų. Anot jos, tautinių mažumų vaikai lietuvių kalbos mokosi itin noriai, o jos pačios vaikai, kad išmoktų daugiau kalbų, eina į lenkišką mokyklą.
J. Tarasevičienė it žirnius beria tekstą apie tai, kad nieko netrūksta, apie nesutarimus negirdėjo, vaikams sunkiausia išmokti nosines, o, kalbant apie švietimo sistemą ir egzaminus, svarbu būtų pagalvoti apie tuos lenkų bendruomenės narius, kurie neketina studijuoti aukštosiose mokyklose.
Mokyklos, kurioje mokoma lietuvių kalba, direktorė Aušra Voverienė pasakoja apie ikimokyklinę grupę, kurią tėvai finansuoja patys. Povilo Ksavero Bžostovskio vidurinėje mokykloje šias išlaidas dengia seniūnija. „Labiausiai norėtųsi, kad mums leistų ramiai dirbti – mokyti vaikus. Turbūt visi nesklandumai kyla dėl kažkokių dirbtinai išpūstų politinių dalykų. Iš tikrųjų krašte nėra taip baisu, kaip piešiama, tėvai turi galimybę rinktis, į kokią mokyklą leisti savo vaikus“, – pabrėžia A. Voverienė.
Pietryčių Lietuva – rojus sociolingvistmas
Yra teigiančių, kad Vilniaus krašte nepagrįstai keliamas lietuvių kalbos likimo čia klausimas ir apskritai religinė tapatybė čia visada buvo daug svarbesnė nei kalbinė, o religija – sfera, kurioje gyventojai pilietiškai bene aktyviausi.
Kalbinė tapatybė Turgeliuose ir aplink sudėtinga sąvoka ir todėl, kad dažnai čia vartojama šnekta, kurios pagrindas – kelių slavų kalbų dialektai. Vilniaus universitete Filologijos fakultete Polonistikos centre dirbančios Kristinos Rutkovskos nuomone, terminu „po prostu“ vadinti ir gudiškai, ir lenkiškai kalbančius žmones netinka. „Labai aiškiai matyti, kad tas „po prostu“ turi labai gražius baltarusių tarmių pagrindus. O lenkų – turi lenkiškus pagrindus. Atskirti tikrai galima, tik reikia, kad baltarusistai imtųsi darbo, nes labai rimtų darbų apie gudiškas tarmes čia mes dar neturime“, – pastebi ji.
Lietuvos lenkų tarmė, Vilniaus krašto gyventojų lenkų kalba, čiabuvių (o ne čiabuvių) slavų tarmės, paribio šnektos – siūlymų, kaip apibrėžti arba pakeisti „tuteišių“, „po prostu“ terminus vis pasigirsta. Nors gero susisteminto skirstymo nėra, arčiau Vilniaus esančią lenkų šnektą įprasta vadinti „tuteišių“ (vietinių), arčiau Baltarusijos sienos – „po prostu“ (ten ryškesnė gudų kalbos įtaka).
„Tie žmonės tapatinasi su Lietuva, kaip su savo gimtąja šalimi, gimtuoju kraštu ir yra lojalūs Lietuvai. Tačiau nori išlaikyti savitumą, lenkiškumą“, – sako Meilutė Ramonienė Vilniaus universiteto Lituanistikos katedros profesorė, viena iš sociolingvistinio Lietuvos miestų ir miestelių žemėlapio sudarytoja.
Anot jos, Pietryčių Lietuvoje ne visi lenkai moka lenkiškai ir todėl, kad sovietmečiu buvo itin daug rusinimo, tačiau labiau nei rusams, kurie buvo ir tebėra linkę asimiliuotis, lenkams svarbu pabrėžti savo išskirtinumą, drauge ir kalbinį. Sociolingvistams, sako profesorė M. Ramonienė, Pietryčių Lietuvos regionas – rojus, nes čia yra tokių kalbos variacijų, kurių niekur kitur nerasi.
K. Rutkovska pastebi, kad Lietuvos lenkus labai išskiria melodingumas, taip pat – archaizmai. „Jei tyrinėsime, atsiras ir terminai, – kalba ji. – Kai buvome ekspedicijoje Pietryčių Lietuvoje, apie Deveniškes, mes aptikome net dvi gudų tarmės atmainas. Tai dvi labai gražios Lietuvoje funkcionuojančios atmainos. Bet reikia sėsti, padaryti transkripciją ir gal kitaip įvardinti. Manau, jas galima klasifikuoti ramiai, tik reikia atlikti tyrimus.“
Itin ryški kalbinė tolerancija
Adutiškis – pasienio miestelis Kamajos upelio slėnyje, buvęs krašto centras. 600 metų čia buvo turgus, yra išplėtota prekyba. Kaip pasakoja vietiniai, Adutiškis – miestelis, kurio neaplenkė nė vienas karas.
Būtent šis regionas, rytiniai Lietuvos pakraščiai, itin įdomus ir mažai tirtas kalbiškai. Kalbininkų terminais – čia maksimalūs kalbų kontaktai. Yra kaimų, kur gyvena vien lenkai, o kalbama vien lietuviškai. Kaimų, kur vyrauja lietuvių kalba arba po lygiai keturios skirtingos kalbos, taip pat kaimų, kur niekas nekalba lietuviškai.
Kackonys netoli Adutiškio priklauso daugiausia lietuviškam kaimui. Bet kažkada čia susikėlė ištisa gatvė gudų, taip ir vadinta „Belaruskaja“.
Šioje teritorijoje gyvenantys žmonės dažniausiai – dvikalbiai arba keliakalbiai. Gimusieji iki 1931 m. baigė kelias lenkų mokyklos klases, todėl skaito lenkiškai. Gimę vėliau – viešajame gyvenime vartojo rusų, o bendravo vilniškių tarme arba vietine lenkų kalba. Gimę po 1953 m. – gudų kalbos vengia, save laiko lietuviais arba rusais, nors pagal tėvus įregistruoti lenkais. O tarp gimusių po 1980 m. – vis didesnę svarbą įgyja lietuvių kalba ir vis labiau atsispindi noras mokytis lietuvių kalbos siekiant geresnių perspektyvų.
Jolita Urbanavičienė sako, kad regionas dabar lietuviškėja, bet visada buvo tas, kuris nesunkiai keitė tapatybę. „Mane visada nustebina kalbinė tolerancija, kokios kituose regionuose tikriausiai nebūtų. Kai klausiu, kokia kalba žmonės kalba, jie visada manęs klausia – o kokia reikia. Arba sako, kad kalbės ta, kokia bus užkalbinti. Arba, žinodami, kad kaimynei sunku kalbėti lietuviškai, kalba su ja baltarusiškai“, – pastebi pašnekovė.
Čia, kaip ir arčiau Vilniaus, kalbos arba šnektos turi savas taisykles. Vietinė baltarusių vadinama gudų (arba paprastąja), o kalbininkas Zigmas Zinkevičius ją vadina centrinės baltarusių tarmės vakarinės dalies dialektu.
Per mažai dėmesio tikrosioms problemoms
Kaimas, kur pagrindinė kalba ne lietuvių, – Jurgeliškės, labai netoli Kackonių. Jis – įrodymas, kad šiame krašte buvo būdinga kurtis ir sentikiams, XVII a. pab.–XVIII a. bėgusiems nuo caro represijų. Šį kaimą greičiausiai galima pavadinti vietine rusų kalba kalbančiųjų centru. Čia – maždaug 100 gyventojų, bet tiksliai suskaičiuoti sunku, nes ypač žiemą jų sumažėja.
„Gyvename čia nuo senų laikų, niekada neskiriame lietuvių ir lenkų. Nežinau, kam ta įtampa, – sako sentikių bendruomenės pirmininkas Aleksandras Necvetnyj. – Į šitą kaimą atvažiuoja autobusiukas, veža į lietuvių mokyklą. Visi vaikai eina į lietuvių mokyklą, visi kalba lietuviškai. Seni žmonės – ne, bet vaikai visi.“
Bendrinė lenkų kalba šiame regione vartojama tik pamaldose. Kraštotyrininkė Teresė Pivoriūnaitė kalba, kad dabar panašių problemų nebėra, bet, kai Vilniaus kraštas prieš karą priklausė Lenkijai, kalbiniai nesutarimai labiausiai kildavo būtent bažnyčioje: „Giedoti reikia lietuviams – pradeda giedoti lenkai. Gieda lenkai – pradeda giedoti lietuviai. Būdavo, kad eina procesija, tyli lenkai ir tyli lietuviai. Buvo netgi toks priežodis – tvarka kaip Adutiškio bažnyčioj.“
Neretas Pietryčių Lietuvoje sutinka, kad įtampos eskalavimas – viso labo ne ten nukreiptas dėmesys. Pirmiausia – politikų, o paskui – žiniasklaidos. O Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos Šalčininkuose direktorius V. Žilius mano, kad tikrosioms Pietryčių Lietuvos kalbinėms ir nekalbinėms problemoms žiniasklaida skyrė per mažai dėmesio: „Jei žiniasklaida būtų daugiau kalbėjusi, nebūtų atsitikę taip, kaip šiandien yra. Kai manęs klausia, kas čia pasikeitė per 25 metus, sakau, pas mus kaip niekad stabilu.“
Šis pasakojimas yra pasakojimų ciklo „Pietryčių Lietuva“ dalis. Pasakojimų kviečiame klausytis antradieniais LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“ 9.30 val., „Lietuvos diena“ – 14.30 val. ir sekmadienį po 11 val. žinių. Taip pat juos galite perskaityti LRT.lt portalo rubrikoje „Kalba Vilnius“.
Naujausi komentarai