Plika akimi matoma miesto istorija – tai tik ledkalnio viršūnė.
Dalį šimtmečius statyto miesto gatvių ir namų pamatų dabar slepia trinkelėmis grįsta žemė.
Didžioji požeminio pasaulio dalis dabar prieinama tik archeologams, kita yra įdomi tik šikšnosparniams, valkatoms ir romantikos ieškotojams.
Požeminiais sostinės takais, lenkų karių nutiestais dar XX a. pradžioje, šiandien rūpinasi tik benamiai. Keturiose miesto vietose įkurdintos ginklų požeminės saugyklos ilgai buvo nerakinamos, užverstos šiukšlėmis, buteliais. Žiemą saugyklose prieglobstį randa asocialūs asmenys.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė tikino, kad mažiausiai prieš dvejus metus paveldosaugininkai nagrinėjo ginklų saugyklų klausimą, tačiau snaudžiantis Kultūros paveldo centras (KPC) nepajėgia objektų įtraukti į valstybės saugomų statinių registrą.
„Žinote, kai nėra problemos – lengviau gyventi, – snaudulio priežastis įvardijo G.Drėmaitė. – Kai objektas saugomas, tada ir prasideda, kad toje vietoje namų negalima statyti. O žemė dabar aukso vertę turi. Pas mus dvarų, pilių neišsaugoja, tai kas čia dabar lįs į požeminius tunelius?“
Mena kovas su lenkais
Dvi iš saugyklų įrengtos įspūdingose sostinės vietose: šalia Šeškinės kalvų bei Pavilnių regioniniame parke. Istorinės ginklų saugyklos įraustos į kalvų šlaitus. Vienoje vietoje galima aptikti šešetą mažyčių, vos 50 metrų pasagos formos tuneliukų su dviem išėjimais. Palei išbetonuotą požeminį keliuką išdėstyti nedideli keturkampiai kambariai ginklams. Dalis tunelių įrengti per du aukštus.
Apie 1929–1937 m. ruošiantis karui statyti požeminiai ginklų sandėliai tuomet buvo įkurdinti gerokai toliau nuo gyvenamųjų kvartalų, kad sprogimo atveju miesto gyventojai nenukentėtų. Šiandien viena iš apleistų saugyklų pūpso šalia stiklinio „Hanner“ pastato, degalinės pašonėje. Visi jos įėjimai užaklinti, nors prieš metus kitus galėjai juose laisvai landžioti.
Pasak archeologo Kęstučio Katalyno, pirmiausia buvo uždaryti dviejų tunelių Pavilnių parke įėjimai. Tiesa, požemiais pasirūpinta ne dėl jų istorinės vertės, o dėl juose apsigyvenusių retos rūšies šikšnosparnių. Įdomiausia, kad Pavilnių parko direktorė, prieš kelerius metus besirūpindama unikaliu kraštovaizdžiu, buvo užsimojusi suardyti dalį požeminių ginklų slaptaviečių. Jai buvo užkliuvęs metalinis garažas, kurį skubiai reikėjo nuversti. Po tyrimų paaiškėjo, kad „garažas“ – saugyklos ventiliacijos dalis.
„Šitie lenkiški tuneliai dėl istorikų aplaidumo beveik netyrinėti, todėl ir į kultūros paminklų registrą neįtraukti. Šiokius tokius tyrimus apie tunelius Rasų gatvėje atliko tik architektas Evaldas Zilinskas gyventojų prašymu. Šalia buvo statomi kotedžai, o tunelius gyventojai norėjo panaudoti garažams ar sandėliams. Architektas parankiojo medžiagos, apytikriai datavimą nustatė, tai ir viskas. Iki tol Rasų tuneliai niekam nebuvo įdomūs“, – neslėpė nuoskaudos archeologas.
KPC direktorius Virgilijus Kačinskas „Vilniaus dienai“ tvirtino, kad centras nepajėgus pats vienas pasirūpinti tuneliais. Esą Lenkijos paveldosaugininkai atsisakė pateikti dokumentus, susijusius su saugyklomis, o KPC savarankiškai tyrimų atlikti dėl lėšų ir darbuotojų stokos negali. Vienintelė paguoda – Vilniaus miesto savivaldybė, kuri atsakinga už saugyklų priežiūrą.
Tunelis po Senamiesčiu
Be šių lenkiškųjų požemių, dar yra palei Naująją Vilnią ant skardžio vokiečių pastatytos artilerijos pozicijos su giliai įleista slėptuve. Jos gylis siekia 6 metrus, tačiau slėptuvė šiandien užpilta smėliu. Iš sovietmečio išlikusi atominė slėptuvė po Tauro kalnu, bet ir ji užaklinta.
„Yra daug pasakojimų apie tunelius, einančius skersai Vilnių. Pasakojimai šiokio tokio pagrindo turi. Daug kur Senamiestyje po namais esančius rūsius eimininkai sujungdavo. Kai mus studijų laikais vesdavo į talkas Vilniaus universiteto rūsių tvarkyti, nuo Centrinių rūmų galėjai kiaurai pereiti kone visą kvartalą“, – pasakojo K.Katalynas.
Vienas įdomiausių požeminių takų – XIX a. pabaigoje statytas drenažo kolektorius, kuriuo galima kiaurai Senamiestį pereiti. Tunelio aukštis siekia 1,80 m, o plotis – 1,20 m. Juo nesusilenkus galima nueiti nuo Mokslų akademijos iki Stiklių restorano. šiuo kolektoriumi bei senųjų namų rūsiais Antrojo pasaulinio karo metu naudojosi ˛ydai, norėdami pasprukti iš geto.
Senovinė miesto kanalizacija įtraukta į valstybės saugomų objektų registrą ir dabar priklauso Vilniaus savivaldybės įmonei „Vilniaus vandenys“, tačiau yra nenaudojama. K.Katalyno nuomone, ten būtų galima rengti ekskursijas, tačiau savininkai neleidžia tvirtindami, neva kolektoriuje kaupiasi nuodingos metano dujos. Prieš ketverius metus tuneliu vaikštinėjęs archeologas tikino nuo dujų nenukentėjęs.
Įkyrėjusios legendos
Archeologas tikino, kad sostinėje daugiau ne pačių požeminių takų, o legendų apie juos. Esą visi iš piršto laužti pasakojimai dažnai kliudo atlikti rimtą mokslinį darbą.
„Legendų apie tunelius, tarp jų ir apie tunelį iš Vilniaus į Trakus, aš prisiklausęs iki gyvo kaulo. Nuobodu iki susivėmimo. Vos tik pradedi kasinėti miestą – būtinai atlenda kokie nors žinovai ir pradeda pasakoti apie tris dalykus: auksą, žmonių kaulus, ypač kaukoles, ir apie tunelį į Trakus“, – tikino K.Katalynas.
Beje, iš vienos legendos šauniai pelnydavosi tarpukario studentija. Pasakojama, kad Bastėjos tunelyje kadaise gyveno slibinas, bet jis nudvėsė, kai kažkoks gudročius parodė jam veidrodį ir leido pažiūrėti į save. Prieš karą tame tunelyje Vilniaus universiteto studentai balandžio 1-ąją rengdavo slibino rodymus. Imdavo pinigus iš kvailių, kurie patikėdavo skelbimu apie neva rastus slibino palaikus. Kai kas nors įeidavo pažiūrėti to slibino – rasdavo iš šiaudų ir molio nulipdytą baidyklę.
Naujausi komentarai