Pasauline sensacija 1920 m. gegužės 15-ąją tapo Steigiamojo Seimo prezidiumo pradinė sudėtis – joje buvo vien moterys.

Pasipiktinę surengė mitingą

Pirmosios į viešumą XIX a. pabaigoje pradėjo eiti lietuvės bajoraitės, baigusios mokslus užsienyje. Netrukus lietuvės moterys įkūrė pirmąją labdaros organizaciją "Žiburėlis", įsijungė į tautinį judėjimą (buvo daraktorės, knygnešės, steigė slaptas lietuviškas mokyklas).

Lietuvos moterų susivienijimo (1905 m.) ir po poros metų įvykusio Lietuvos moterų suvažiavimo priimtų programų pagrindinis tikslas – lygios vyrų ir moterų teisės. Šis klausimas tapo ypač aktualus 1917 m., kai į Vilniaus konferenciją, kaip ir į Lietuvos Tarybą, nebuvo pakviesta nė viena moteris.

Reaguodamos į tai moterys 1918 m. Kaune surengė mitingą ir parengė peticiją, kuria reikalavo įtraukti į Lietuvos Tarybą ne tik moterų, bet ir tautinių mažumų atstovų. Mitingo įgaliotinės nuvyko į Vilnių ir įteikė Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkui Antanui Smetonai peticiją su 20 tūkst. parašų, įkūrė Lietuvos moterų tarybą, kuri pradėjo rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams.

Daugiausia pedagogės

1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, užtikrinantį gyventojams teisę ir laisvę siūlyti bei rinkti vyrus ir moteris į Steigiamąjį Seimą. Istorikės Virginijos Jurėnienės vertinimu, besikurianti Lietuvos valstybė savo rinkimų demokratiškumu pralenkė senas parlamentinės santvarkos valstybes, pavyzdžiui, Prancūzijoje moterims rinkimų teisė buvo suteikta tik 1945 m.

Visos partijos, dalyvavusios rinkimų kampanijoje į Steigiamąjį Seimą, į savo kandidatų sąrašus įtraukė ir moteris. Iš 30 kandidačių į Seimą pateko septynios: M.Galdikienė, E.Gvildienė, M.Lukošytė, V.Mackevičaitė, O.Muraškaitė, S.Stauskaitė (krikščionių demokratų partija) ir Socialistų liaudininkų demokratų bei Valstiečių sąjungos atstovė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

"Į Steigiamąjį Seimą išrinktos moterys buvo visuomenės veikėjos, mokytojos, gimnazijų ir pradžios mokyklų vedėjos. Gal jų į Seimą būtų patekę ir daugiau, tačiau provincijoje žmonės moterų dar nebuvo pratę matyti viešumoje", – priminė istorikė Virginija Jurėnienė, parašiusi monografiją "Lietuvių moterų judėjimas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje".

Steigiamasis Seimas lygiai prieš 90 metų gegužės 15 d. iškilmingu posėdžiu pradėjo darbą Kaune, Miesto teatre (dabar Muzikinis teatras).

Teisę jautėsi užsidirbę

Pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio laikinasis prezidiumas buvo moteriškas. Jam, kol buvo sudarytas nuolatinis prezidiumas, vadovavo rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė, o sekretoriavo Ona Muraškaitė-Račiukaitienė.

"Tai buvo didelis Lietuvos moterų judėjimo laimėjimas, bylojęs, kad jų indėlis atkuriant valstybę vertinamas, – teigė V.Jurėnienė. – K.Grinius savo atsiminimuose rašė, kad ano meto žurnalistams tokia Atkuriamojo Seimo posėdžio prezidiumo pradinė sudėtis atrodė kaip pasaulinė sensacija."

Kaip ir dera, pirmajam posėdžiui pirmininkavo vyriausia Seimo narė G.Petkevičaitė-Bitė, tačiau sekretoriavo ne jauniausias karininkas Antanas Matukaitis, o Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Tokią Steigiamojo Seimo laikinojo prezidiumo sudėtį greičiausiai nulėmė prezidento A.Smetonos požiūris į moterų indėlį atkuriant valstybę.

G.Petkevičaitė-Bitė savo sveikinimo kalboje pabrėžė, kad moterys teisę dirbti šiame Seime ne gavo, o ją uždirbo, dalyvaudamos valstybės atkūrimo veikloje.

Prekybos alkoholio neįveikė

Krikščionių demokratų šešių moterų grupei Steigiamajame Seime vadovavo aktyviausia jos narė M.Galdikienė. Šios grupės narės dalyvavo įvairiose (Darbo ir socialinės apsaugos, Sveikatos, Bibliotekų) komisijose, o Valstiečių sąjungos frakcijos atstovė G.Petkevičaitė-Bitė – Konstitucijos komisijoje.

Anot V.Jurėnienės, moterims labiausiai rūpėjo, kad rengiant Lietuvos Konstituciją (iki tol galiojo laikinoji Konstitucija) nebūtų susiaurintos jų teisės, kad jos būtų konkretizuotos. Moterys siekė, kad šeimoje būtų remiamasi abiejų lyčių lygybe, kad už lygų darbą vyrams ir moterims būtų atlyginama vienodai, kad namų ruoša ir vaikų auklėjimas būtų vertinamas taip, kaip vyro darbas įstaigoje.

Ne į visus jų siūlymus buvo atsižvelgta. Pavyzdžiui, prostitucijos reglamentavimas panaikintas tik 1938 m. Nepasisekė moterims ne tik uždrausti prostitucijos, bet ir apriboti prekybos alkoholiu, pailginti motinystės atostogų nuo keturių iki aštuonių savaičių.

Įdomu, kad parlamentarės reikalavo į Konstituciją įrašyti punktą, kad ir vyrai, ir moterys, privalo ginti valstybę – moterys jau turėjo patirties šioje veikloje, dalyvaudamos nepriklausomybės karuose.

Per dvejus metus – svarbiausi įstatymai

Pakitusį požiūrį į moteris Lietuvoje pirmosios ryškiai paliudijo Sofija Smetonienė ir jos sesuo Jadvyga Chodakauskaitė. Pastaroji Lietuvos Tarybos pavedimu Šveicarijos sostinėje Berne prie Lietuvos atstovybės 1918 m. įkūrė Informacijos biurą, kurį už patikimas žinias labai vertino pasaulinės naujienų agentūros. Biuro vedėjai sėkmingai talkino sesuo.

Partijos, dalyvavusios rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, moteris įrašė į antruosius penketukus ar antruosius dešimtukus, tik Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP) G.Petkevičaitę įrašė pirmąja. Beje, LSLDP su Lietuvos valstiečių sąjunga iškėlė daugiausiai moterų kandidačių – 13.

Į Steigiamąjį Seimą kandidatavo 869 vyrai ir 30 moterų, išrinkta 112 narių, tačiau per dvejus darbo metus jų dirbo 150. Moterys sudarė 5,3 proc. visų Seimo narių (kaimyninėje Lenkijoje – 1,13 proc.). Rinkimuose dalyvavo 85 proc. rinkėjų.

Steigiamasis Seimas po iškilmingo posėdžio Miesto teatre kitą dieną perėjo dirbti į dabartinės Maironio gimnazijos pastatą, kur posėdžiavo iki 1922 m. rudens.

Mažajam Seimui (1920 m. spalio 22 d. – 1921 m. sausio 15 d.) vadovavo A.Stulginskis, kartu ėjęs ir prezidento pareigas. Šio Seimo nariai buvo M.Krupavičius, A.Tumėnas, M.Sleževičius, V.Lašas, K.Venclauskas, N.Fridmanas. Kiti Seimo nariai tuo metu gynė Tėvynę kovose su lenkais.

Steigiamasis Seimas baigė darbą 1922-ųjų spalį, priėmęs svarbiausius valstybės kūrimo įstatymus.

Komentaras:

Vilma Akmenytė

Istorikė, dr.

Steigiamojo Seimo susirinkimo diena – gegužės 15-oji – tarpukario Lietuvoje buvo didelė šventė, vos ne svarbesnė nei Vasario 16-oji. Laikinojoje sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose tą dieną vykdavo šventiniai renginiai, iškilmingos eisenos, kariuomenės paradai, kuriuos stebėdavo Respublikos prezidentas, aukščiausi valstybės pareigūnai, diplomatai, minios žmonių. Atrodė, kad šią datą iškilmingai minės ir ateities kartos. Deja, realybė kitokia. Šiandien ši šventė visai pamiršta.

Pirmosios Steigiamojo Seimo susirinkimo metinės pažymėtos kukliai, tačiau kasmet šią dieną imta švęsti vis iškilmingiau, kol tradicija virtusiam minėjimui 1925-aisiais buvo suteiktas valstybinės šventės statusas (tais metais sukako penkeri metai nuo Steigiamojo Seimo susirinkimo). Tačiau situacija pasikeitė po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai prezidentu tapo Antanas Smetona, o ypač padėtis pablogėjo po 1927 m. balandžio 12 d., kai buvo paleistas Seimas.

Pasikeitus politinėms aplinkybėms, Gegužės 15-osios eliminavimas iš minėtinų dienų sąrašo iliustravo prezidento ir Seimo institucijų priešpriešą. Gegužės 15-ąją pradėta švęsti siauruose bendraminčių rateliuose ir opozicinių organizacijų salėse, nors įstatyme tebebuvo užfiksuota kaip valstybinė šventė. 1930-aisiais paskelbus naują Švenčių ir poilsio dienų įstatymo redakciją, šventė buvo išbraukta iš atmintinų dienų sąrašo. Nebeliko ir Rugpjūčio 1-osios – Valstybės Konstitucijos priėmimo dienos. Mat Steigiamojo Seimo susirinkimo ir Konstitucijos dienos minėjimas autoritariniam A.Smetonos režimui buvo tapę gyvu priekaištu dėl pažeistos Konstitucijos (neberenkamas Seimas), nevykdomų kitų svarbių įsipareigojimų.

Anot konstitucinės teisės žinovo Mykolo Romerio, Konstitucinis perversmas šalyje įvyko būtent 1927 m. balandžio 12 d. – paleidus Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų. Nepaisant to, visuomenėje liko įprotis prisiminti Gegužės 15-ąją, o opozicija nepraleisdavo progos tą dieną pabaksnoti į Konstitucijos pažeidimo faktą ir valdantiesiems priminti apie būtinybę sušaukti demokratiškai išrinktą Seimą. Neatsitiktinai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje gegužės viduryje imta švęsti Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventę, kuri kai kuriais metais lyg tarp kitko sutapdavo su gegužės 15-ąja.