Garbaus amžiaus rašytojas Vytautas Ažušilis per metus skaitytojams padovanoja keletą naujų savo kūrinių. "Nėra ko laukti", – juokėsi jis. Gal todėl, kad pradėjo rašyti nugyvenęs beveik pusę amžiaus.
Kūrybą dovanoja šeimai
Beveik dvidešimt knygų, tarp kurių – fantastiniai romanai, trileriai, eilėraščiai, apsakymai ar net knygos vaikams. Rašytojo V.Ažušilio kūrybos sąrašas gana solidus, nors pirmą knygą parašė tik sulaukęs 46-erių.
"Aš – beveik kaip Žemaitė", – juokėsi šiemet aštuoniasdešimtmetį švęsiantis rašytojas.
"Rašysiu, kol galėsiu", – tvirtino jis ir apgailestavo, kad sveikata jau nebe ta. Dar neseniai kasdien ketvirtą ryto atsikėlęs jis pusantros valandos eidavo pasivaikščioti, o grįžęs iškart sėsdavo rašyti. Dabar dienotvarkė susijaukusi: žiemą pasivaikščioti sąlygos pernelyg sudėtingos, kojos nebe tokios tvirtos ir rašyti jis vis dažniau prisėda tik vakare.
"Tačiau vis tiek kasdien bent po truputį parašau. Kartais visą mėnesį sunkiai sekasi, o paskui per savaitę imu ir atsigriebiu", – šypsojosi jis.
Tarp naujausių jo knygų – ne tik romanai, bet ir vaikiškos knygutės "Adomėlis ir Austutė", "Atukas". "Tai – mano proanūkių vardai", – išdavė paslaptį rašytojas, šiuo metu sprendžiantis klausimą, ką daryti su dar viena proanūke Beata.
"Anūkui sakiau: Beata – gražus vardas, bet man su juo niekas nesirimuoja, todėl nieko eiliuoto negaliu parašyti", – juokėsi jau penkis proanūkius turintis V.Ažušilis. Rašytojui jo šeima labai svarbi: brangiausias eilėraštis skirtas žmonai. Parašė jį vienu įkvėpimu autobuse grįždamas namo iš sanatorijos ir iki šiol džiaugiasi, kad žmonėms jis labai patinka.
Karjeros pradžia – ligoninėje
Pirmoji rašytojo išleista knyga – fantastinis romanas "Roneta". Galbūt V.Ažušilis visai nebūtų pradėjęs rašytojo kelio, jei tris mėnesius nebūtų tekę gydytis opos.
Kai perskaitė visas bibliotekoje buvusias fantastines knygas, nusprendė, kad ir pats gali parašyti. Laikraštyje pamatė mažą žinutę apie žvaigždę, aplink kurią sukasi dvi planetos, o mokslininkai spėja, jog jose gali būti gyvybės. To užteko, kad per šešias savaites mažomis raidelėmis pripildytų didžiulį, daugiau nei dviejų šimtų lapų sąsiuvinį.
Tačiau tik praėjus penkeriems metams V.Ažušilis pirmą kartą nunešė savo kūrinį į leidyklą. Daug ką taisė, redagavo, o laiko vis pritrūkdavo – juk duonai užsidirbti reikėdavo, nebuvo kada kurti.
"Be to, augau sunkiomis sąlygomis, mokykloje teko mokytis eksternu, todėl net lietuvių kalba sunkiai sekėsi. Rašyti mėgau, bet gramatika, o tuo labiau sintaksė – iki šiol man tai sunku, kompiuteris padeda mokytis, ir be redaktorės neapsieinu", – šypsojosi rašytojas.
Rizika pasiteisino su kaupu
Nors leidykloje V.Ažušilis turėjo pažįstamų, jo knygos leisti niekas nesiskubino – po metų įsidrąsinęs užėjo paklausti, ar gali ko nors tikėtis, ir pamatė, kad rankraščio niekas net iš stalčiaus nebuvo ištraukęs.
Todėl kai tik buvo priimtas įstatymas, kad autoriai gali leisti kūrybą savo lėšomis, suskubo tai padaryti.
Rizika pasiteisino. Atvežęs 3 tūkst. romano "Roneta" egzempliorių į Centrinį Vilniaus knygyną rašytojas po savaitės sulaukė skambučio: visos knygos parduotos ir jis gali atvažiuoti pasiimti pinigų. "Dešimt tūkstančių rublių! Įsivaizduojate, ką tai reiškė? Volga!" – juokėsi V.Ažušilis.
Įkūrė net savo bendrovę
Pamatęs, kad viskas klostosi sėkmingai, rašytojas suskubo išleisti knygą didesniu tiražu.
"Buvo 1990 m., pats blokados įkarštis, teko gerokai pavargti. Klaipėdoje spaustuvėje sutiko padėti, jei pats gausiu popieriaus. Per didžiausius vargus iš Kauno keturias tonas popieriaus atsivežėme. Šiek tiek apgavo mane, išspausdino mažiau, nei galėjo, bet vis tiek labai džiaugiausi", – prisiminimais dalijosi rašytojas.
Tuomet romaną taip gerai pirko, kad jam net pavyko įsteigti savo bendrovę "Apskaita". Rašytojas – socialinių mokslų daktaras, ekonomistas. Iki šiol per šią bendrovę jis savo knygas leidžia.
"Kadaise iš už knygas gautų lėšų savo bendrovę pastatėme, veiklą pradėjome, dabar atvirkščiai, pragyventi sunkiai sekasi. Įmone anūkai rūpinasi, bet konkurentų labai daug – gali tekti ir užsidaryti", – liūdnai prisipažino jis.
Veikėjuose atpažįsta save
Žinomiausia V.Ažušilio knyga – keturių tomų romanas "Auksinis sakalas". Už jį rašytojas buvo apdovanotas Amerikos lietuvių literatūros fondo premija.
"Ši knyga man brangiausia. Ją žmonės labai vertina, nes pavyko neatitrūkti nuo istorinių faktų. Kiti net klausia, kodėl nepavadinau istoriniu romanu, bet man tai neatrodo teisinga – juk tiesiog rašiau, ką atsiminiau, kas buvo mano galvoje, archyvuose nesiknaisiojau ir jų nenagrinėjau."
Dar vaikystėje svajojęs parašyti romaną apie gimtąjį Pašaminės kaimą, V.Ažušilis šiuo romanu svajonę išpildė – iki šiol gimtosiose apylinkėse skaitydami žmonės mėgsta spėlioti, apie kurį gyventoją čia pasakojama. Nors vardai pakeisti, tačiau charakteriai ryškūs ir juos nesunku atpažinti.
Ketvirtas romano tomas turėjo būti paskutinis, tačiau skaitytojų laiškai ir skambučiai, kaip toliau klostėsi pagrindinio herojaus gyvenimas, nedavė rašytojui ramybės ir jis kaip istorijos tęsinį parašė dar tris knygas: "Apskaitininkas", "Buhalteris" ir "Mokslininkas". Su auksiniu sakalu pats autorius nesitapatina, tačiau pripažįsta, kad jų gyvenime – daug panašumų.
"Rašiau, ką gerai žinau, kur esu buvęs ir ką išgyvenęs. Negaliu rašyti apie kunigo gyvenimą, nes neįsivaizduoju, koks jis yra. Todėl daugelis įvykių, nors ir pagražinti, su šiek tiek fantazijos, yra iš tikrųjų išgyventi", – pasakojo V.Ažušilis.
Šiuo metu rašytojas dirba net prie kelių knygų. "Nežinau, tai bus po vieną knygą ar irgi serijomis. Kai jau pradedu rašyti, tai negaliu sustoti, vis išeina epopėjos", – juokėsi rašytojas.
Naujausi komentarai