Kaune pas dukrą gyvenanti Aldona Benesevičienė, šiomis dienomis priimdama sveikinimus savo 100-ojo gimtadienio proga, džiaugiasi, kad kartu prisimenamas ir jos tėvelis Jeronimas Dalbokas, kurio pavardė įamžinta Knygnešių sienelėje.
Lovelės paslaptis
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aleksotas vis dar buvo vadinamas Kauno posūniu. Vis dėlto sunkesnės nei kituose rajonuose gyvenimo sąlygos, kasdienis darbas prie namų išėjo aleksotiškiams tik į naudą: čia pernai gyveno net 11 šimtamečių – daugiau nei kituose miesto rajonuose.
100 metų jubiliejų švenčianti A.Benesevičienė – viena iš tų, kurios jaunystė ir brandžiausi gyvenimo metai prabėgo Aleksote. Ji – knygnešio J.Dalboko dukra.
Sklaidydama seno fotoalbumo puslapius, A.Dalbokaitė-Benesevičienė prisiminė: „Kai gyvenome Krakėse, kartą tėvelis, pro langą pamatęs ateinantį nepažįstamą vyriškį, liepė mums, vaikams, skubiai nusirengti ir lįsti į lovas, o pats pakišo mums po užpakaliukais nedidelius ryšulėlius su knygomis.“
„Padaręs kratą, net ir palovius apžiūrėjęs vyriškis išėjo, neradęs jokių lietuviškų knygų, – tęsė pasakojimą jubiliatė. – Beje, vėliau paaiškėjo, kad tėtį įskundė bjaurus kaimynas. Dabar, kai gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, man atrodo, kad lietuvybei, lietuviškam žodžiui ir vėl gresia pavojus – užtenka įsijungti televizorių, pažvelgti į reklamų užrašus.“
Ašarotos vestuvės
100 metų sulaukusi A.Benesevičienė dar pernai pati išeidavo kieman pasivaikščioti, o šią žiemą tyro oro įkvėpdavo tik balkone, nes bijojo paslysti kieme ant ledo. Gyvendama pas dukrą Lidą Oną Replevičienę šiltame bute, ilgą žiemą trumpindavo nerdama vąšeliu kilimėlius, patiesalus, kurių gausu ir ant grindų, ir ant sofos.
„Mano tėvai buvo siuvėjai, bet aš nemėgau šito darbo – mieliau kapsčiausi darže, nėriau vąšeliu – šis įprotis išliko visam gyvenimui“, – kalbėjo jubiliatė.
„Kai subrendau, – prisiminė ji, – tėvai išsiuntė mane į Kauną pas dėdę. Šitame mieste ir su savo vyru susipažinau per Šv.Roko atlaidus, ir ištekėjau. Dirbau “Pienocentre„ pardavėja. Beje, atsitiko taip, kad tuoktis turėjome 1933 m. liepos 17-ąją – būtent tą dieną pasklido žinia apie S.Dariaus ir S.Girėno žūtį. Kai tuokėmės Karmelitų bažnyčioje, ten buvę visi žmonės verkė. Grįžę iš bažnyčios prie šventinio stalo pirmiausia pasimeldėme už žuvusiuosius, o tik vėliau sėdome švęsti.“
Patiko gyventi
Jubiliatės vyrą tarybų valdžia išvežė į Sibirą, o jai su sūnumi ir trimis dukrelėmis teko slapstytis pas gerus žmones, padėjusius užauginti vaikus. Kai vyras grįžo iš Sibiro, šeima įsikūrė Aleksote.
„Neturiu jokių kaprizų dėl valgio ir niekam nepatariu jų turėti. Norint sulaukti 100 metų, reikia per visą gyvenimą žengti koja kojon su gera nuotaika ir nieko neimti į galvą. Manau, kad būtent šios dvi sąlygos yra ilgo gyvenimo receptas“, – tikino šimtametė, apsupta sveikintojų su gėlėmis.
Paraginusi svečius išgerti po taurę šampano, ponia Aldona prisipažino: „Niekada nemėgau šampano – geriau 25 gramai konjako ar trauktinės, tačiau dar geriau – jokio alkoholio. Juk ir be jo su artimais, mylinčiais žmonėmis lengva rasti bendrą kalbą.“
Šių metų „Sodros“ Kauno skyriaus duomenimis, šiam padaliniui priklausančiose vietovėse gyvena 48 šimtamečiai – 11 vyrų ir 37 moterys. Tai žmonės, kuriems, anot šimtametės A.Benesevičienės kaimyno Juozapo, patiko gyventi.
Naujausi komentarai