Vakare po darbo neturite ką veikti? Galite rašyti knygą. Juk taip daro visi. Dainininkai, dizaineriai ar net prokuratūros darbuotojai. Rašytojui reikalingas talentas? Galbūt. Arba užtenka geros reklamos.

Rašytojo profesijos neliko?

Kai buvau vaikas, rašytojai man atrodė lyg ne šio pasaulio gyventojai. Įsivaizduodavau juos keliaujančius po pasaulį ir po dieną patirtų nuotykių aprašančius juos savo kuprinėse sugrūstuose užrašuose ar bent jau atsitvėrusius nuo pasaulio senų namų palėpėse ir ten mėnesiais ar net metais kuriančius istorijas, vėliau užburiančias jų skaitytojus.

Mano vaizduotėje rašytojas dieną neidavo rašyti pranešimų spaudai, nekurdavo rinkodaros strategijų, padėsiančių žmonėms išgirsti apie jo šedevrą ir apskritai, viskas, ką jis darydavo, – rašydavo. Gyvendavo savo knyga. Kiti darbai buvo nebent laikini – tik norint prasimaitinti arba įspūdžių naujam kūriniui pasisemti.

Laikai pasikeitė. Knygynuose tų, kuriems rašymas – visas gyvenimas, kūrinius į šalį vis dažniau nustumia tokios knygos, kurių išliekamoji vertė abejotina. Dainininko Radži biografija. Prokuratūros atstovės spaudai erotinis romanas. Už širdies griebianti kito dainininko Stano sukurta meilės istorija. Japonijoje skaitomiausia knyga tapo jaunuolio parašytas romanas mobiliuoju telefonu. Ar rašyti dabar gali bet kas ir bet kaip?

Knygynus – vartotojų teisėms

"Mano nuomone, knygynus reikėtų atiduoti vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Žmonės yra nuodijami sugedusiais, kenksmingais, žalingais produktais, kuriuose viršijami visi galimi grafomanijos kiekiai. O pardavinėjami jie šalia gerų produktų ir įpakuota taip, kad neatskirsi. Skaitytojas, atėjęs į knygyną, mano, kad viskas, ką jis čia randa, būtinai turi būti knyga. To paties jis tikisi ir pamatęs gražų viršelį – kad ten ras knygą. Nebūtinai. Juk knygą sudaro tekstas ir turinys. Rašyti savo malonumui – nieko bloga. Galite savo kūrybą skaityti draugams ar šeimos nariams – puiki veikla. Bet kam ją brukti kitiems žmonėms?" – kritikos vaizdui knygynuose negailėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas.

Ne paslaptis, kad knygynuose daugumą parduodamiausių knygų sudaro tokios, kurių po dešimtmečio ar net kitais metais jau niekas neatsimins. J.Liniausko tai nestebina.

"Taip atsitinka dėl reklamos ir rinkodaros. Sudaromos iliuzijos, sukuriami mitai, kad ši knyga bus kažkas stebuklingo. O tikrai geram kūriniui reklamos kartais pritrūksta. Galima palyginti, pavyzdžiui, su maistu. Kodėl žmonės nevalgo vien ekologiškų produktų, o perka bulvių traškučius?

Kitas dalykas – kai kuriems žmonėms literatūra yra per sudėtinga. Skaitymas irgi yra darbas. Reikia susikaupti, įsigilinti į kūrinį. Daugeliui paprasčiau serialai, detektyvai ar meilės istorijos, kur nereikia jokių pastangų, pamąstymų. Gauni greito vartojimo produktą, paskaitai, viskas gerai baigėsi ir eini laimingas miegoti", – kalbėjo J.Liniauskas.

Ar tokių knygų visai nereikėtų leisti? "Jos gali būti, tačiau ne knygynuose, kažkur kitur. Galbūt galima būtų jas siūlyti parduotuvėse iš antrų rankų, pardavinėti kokioje "Humanoje". Juk jos nieko naujo neduoda, nesukuria, tai tik pinigų siurbimas iš skaitytojų", – sakė Rašytojų sąjungos pirmininkas.

Rinktis yra iš ko

Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė į susidariusią padėtį žiūri atlaidžiau: "Man atrodo, reikia ir tokių, ir tokių knygų. O dabar lietuvių literatūra labai įvairi, kiekvienas gali rasti kažką savo skoniui. Tik negerai, jei žmonės galvoja, kad viskas, kas užrašyta raidėmis, jau yra literatūra. Taip tikrai nėra. Žmogus turi mokėti valdyti kalbą, turėti kalbos jausmą, kuris dažniausiai yra arba įgimtas arba išlavintas dar vaikystėje."

Kritikės nuomone, garsus autoriaus vardas negarantuoja knygos kokybės, tačiau taip pat nereiškia, kad ji būtinai turi būti bloga.

Antai keliautojų Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus knyga ji liko sužavėta. "Kai kurių dainininkų kūriniai gal ir prastesni, bet jie turi savo adresatą. Šiais laikais nieko negali drausti. Jeigu nori – tegu rašo. Aš nusiteikusi demokratiškai. Tik rašantieji turėtų susiprasti, susimąstyti, ar jie kuria lektūrą tai dienai ar literatūrą, ir nesakyti, kad esu rašytojas ir tokiu net nesijausti. Kitu atveju, jeigu yra, kas leidžia ir skaito, tegu rašo", – kalbėjo J.Sprindytė.

Edmundas Katanas, knygos "Moterys ir meilužiai" autorius

Dainininkų ar kitų profesijų žmonių parašytos knygos nėra pagrindinė literatūros problema. Jeigu žmonės sugeba sukurti gyvybingą kūrinį, kurį žmonės nori pirkti ir skaityti, kas čia bloga? Didesnė bėda – tipiškas akademinės lietuvių literatūros funkcionavimo modelis. Nusipelnę rašytojai, išleidę ne po vieną knygą, gauna stipendiją 1200 litų už tai, kad jie rašys kažkokią knygą. Per metus jie gauna apie 15 tūkst. litų, turi už ką gyventi, tačiau tuomet, kai jie tą knygą parašo, jokia lietuvių leidykla jos neleidžia.

Ką jie tada daro? Jie kreipiasi į kultūros ministeriją su prašymu skirti knygai dotaciją. Tada praeina metai, pusantrų, kultūros ministerija skiria lėšų, kokia nors leidykla imasi išleisti. Toliau dar įdomiau. Paprastai paraiškoje rašoma, kad ta knyga bus išleista 2 tūkst. tiražu, bent jau kad padoriau skambėtų. Bet leidykla puikiai supranta, kad 2 tūkst. niekas neišpirks, net 700 niekas neišpirks. Paprastai sako, mes išleisime 2 tūkst, nes žino, kad rašytojas nesukontroliuos, o iš tikrųjų išleidžia 600–700. Tos knygos pasirodo Vilniaus ir Kauno knygynuose ir tada keliauja arba iš viso į sandėlį, į makulatūrą, arba, duok Dieve, patenka į bibliotekas. Mano akimis žiūrint, toks kelias yra beviltiškas, tai pagrindinė problema. O šiaip tai lietuvių literatūros būklė apverktina, nesugebame konkuruoti su Vakarais. Pastaruosius trejus metus ilgai tarp populiariausių laikėsi tik trys autoriai: Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas ir mano knyga.

Agnė Jurčiukonytė, leidyklos "Baltos lankos" vyr. redaktorė

Iš tikrųjų šiandien labai daug knygų, kurios išleidžiamos, nors nėra to vertos. Į mūsų leidyklą kasdien plaukia rankraščių jūra, iš jų gal vienas ar du procentai yra verti pretenduoti į knygą. Labai daug žmonių, kurie galvoja, kad gali būti rašytojai. Peržiūrime visus rankraščius, tačiau pakanka paskaityti porą puslapių, pasižiūrėti į kalbą, stilių, žodyną, kad suprastum: atsiųstas darbas į meno kūrinį nepretenduoja.

Mūsų leidykla labai stengiasi išlaikyti savo vardą ir leisti aukštos meninės kokybės kūrinius. Užsakomieji dalykai yra kas kita. Būna žmonių, kurie nori susimokėti ir leisti savo knygą, jiems ta vertė nerūpi. Nežinau kodėl. Galbūt čia koks nors garbės troškimo tenkinimas. Tačiau mes nerizikuojame dėl trumpos sėkmės susigadinti vardo, todėl esame atmetę ir labai gerai visuomenėje žinomų žmonių darbus. Garsus vardas kūrinio kokybės toli gražu negarantuoja.