Lietuvoje seniai nebėra luominės santvarkos, o žodis „bajoras“ dažnam skamba greičiau kaip istorinės praeities atgarsis nei realybė. Tačiau daugiametės bajorų veiklos pėdsakai Vilniuje ryškūs ir šiandien.

Įžvelgia prasmingą turinį

Pasivaikščioti sostinės bajorų takais šįsyk patraukėme su Jonu Ragausku, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos Vilniaus krašto bajorų vadovu. Ir šio pasivaikščiojimo negali pavadinti tradicine ekskursija, nes, nori nenori, pokalbis sukosi apie Lietuvos ir didžių jos žmonių istoriją.

Pradedame kiek netikėtai: J.Ragauskui valstybės simbolis – ne Gedimino pilies bokštas su trispalve, o Valdovų rūmai su plevėsuojančia istorine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vėliava – Vyčiu raudoname fone. Tad ir savo bajoriškos tapatybės paieškas jis linkęs pradėti nuo čia.

„Visur mūsų gyvenimą lydi tam tikri simboliai. Valdovų rūmų pastatas yra realus LDK simbolis. Galbūt jo forma nėra tiksliai tokia, kokia buvo. Gal architektūra nėra autentiška, kaip supranta istorikai. Tačiau kaip simbolis ši vieta mūsų šaliai labai svarbi: čia mūsų valdovų rezidencija, iš čia buvo valdomas didžiulis kraštas. Dabar aš stoviu šioje vietoje prie atgimusių rūmų ir žinau, kad protėvių keliai čia kirtosi“, – savo kelionę pradėjo bajorų vadas.

J.Ragauskas neabejoja: bajorai nuolat lankėsi rūmuose, tarėsi su valdovais, tvarkė reikalus su kancleriais. Valdovų rūmai buvo ta vieta, kur buvo sprendžiamas valstybės likimas. Bajorai turėjo teisę balsuoti, o už tai turėjo prievolę ginti tėvynę. Gal todėl šiandien Lietuvos bajorai nusprendė prisidėti atkuriant Valdovų rūmus.

„Mes esame šilkinio gobeleno “Drakonas, ryjantis kiaušinius„ restauravimo rėmėjai, nes, mūsų nuomone, šis gobelenas labai panašus į tai, kas galėjo būti mūsų valdovų reprezentaciniuose rūmuose“, – pasakojo J.Ragauskas.

Regi vengrišką pėdsaką

2009 m. švenčiant Lietuvos vardo tūkstantmetį vienas svarbių, tačiau vilniečiams nelabai akcentuotų dalykų buvo Bekešo kalno papėdėje vengrišku stiliumi pastatytas ąžuolinis paminklas karvedžiui Kasparui Bekešui – jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro pasikviestas vengrų karvedys. Simboliška, kad paminklą garsiam kariui teko garbė atidengti būtent J.Ragauskui.

„K.Bekešo ir mano protėvių keliai neabejotinai kirtosi. Visuomet vaikščiodamas žvilgteliu į Bekešo kalną, tą skulptūrą, kurią sukūrė tautodailininkas Rimantas Zinkevičius. Manau, tai svarbus vengriškas akcentas mūsų istorijoje“, – kalbėjo J.Ragauskas.

Anot jo, dažnai, kalbant apie Vilniaus istoriją, jos daugialypiškumas akcentuojamas baltarusių, ukrainiečių, rusų, lenkų, lietuvių ar žemaičių veikla. Tačiau, be jų, Vilnių formavo vengrai, italai, prancūzai. Vengriškas akcentas J.Ragauskui visuomet yra ypač malonus ir geras.

„Visuomet džiaugiuosi galėdamas pasakyti: štai, vengras K.Bekešas, jis buvo karvedys, jo vardu Vilniuje pavadintas kalnas ir čia pat jo kapas. K.Bekešas buvo arijonų tikėjimo, tad, nors ir labai nusipelnęs Lietuvai, negalėjo būti laidojamas katalikų kapinėse“, – istorijos vingiais vedė bajoras K.Ragauskas. Beje, K.Bekešo antkapinis paminklas, aštuoniakampis bokštas su ateistine epitafija, nugarmėjo į Vilnią, potvynio vandeniui paplovus kalno šlaitą.

Didžiuojasi giminystės ryšiais

J.Ragausko giminės ryšys su LDK ir Lenkijos karalystės valdovu Steponu Batoru – ypatingas. S.Batorui valdant LDK laimėjo visus savo karus su Rusija, o šiuose karuose dalyvavo ir J.Ragausko protėviai. Dalyvaujant kare Stanislavas Ragauskas pasižymėjo per Turovlės tvirtovės, esančios netoli Smolensko, šturmą. Paskui jis ėjo aukštas pareigas – tapo S.Batoro rūmų komendantu.

Tuo pat metu J.Ragausko giminė drauge su 16 kitų giminių gavo savo herbus. Mūsų gidas sostinės bajorų keliais ir šiandien didžiuodamasis rodo savo giminės herbą pavadinimu „Szaszor“ – erelį su šešiakampe Betliejaus žvaigžde.

„Visi heraldikos specialistai sako, kad jis yra vokiškos-vengriškos kilmės. Tikėtina, kad būtent S.Batoras Ragauskams, kaip ir kitoms 16-ai giminių, suteikė štai šį herbą. Aš iki šiol, kaip Ragauskų giminės atstovas, jį turiu ir jis man labai svarbus kaip istorijos bei kultūros palikimas“, – patikino pašnekovas.

Daugiausia kūrė bajorai

Pasak J.Ragausko, daugelyje Europos miestų pagrindiniais kūrėjais neretai tapdavo amatininkai, turtingieji miestiečiai. Vilniuje pagrindinis miesto statytojų vaidmuo teko bajorams. Būtent jie pradėjo statyti dabartinį Vilniaus senamiestį, jie, kaip dabar sakoma, investavo į bažnyčias, kelius. Bajorų dvarus ir rezidencijas projektavo garsūs italų architektai.

„Formaliai visi bajorai buvo lygūs, tai jiems, kaip minėjau, suteikė balsavimo teisė. Aišku, kai kurie jų, tokie kaip Radvilos, ar Sapiegos, buvo ypač įtakingi ir galingi. Todėl Vilniuje yra ne vienas šių giminių funduotas statinys“, – dėstė J.Ragauskas.

Taip Vilniuje radosi puikių baroko pavyzdžių, nors taip pat būta ir ne visai logiškų dalykų, kaip antai atviros Vilniaus universitetų kiemelių arkos. „Pastatai buvo kuriami Italijos, ne Lietuvos klimatui. Gal todėl ne visuomet galime pamatyti tikrąjį Vilniaus grožį. Jis atsiskleidžia tik šiltuoju metų laiku“, – pabrėžė pašnekovas.

Pelnė dvasininkų prielankumą

Kilmingos bajorų šeimos visuomet nemažai dėmesio skirdavo Bernardinų bažnyčiai. Ir šįkart, vos žurnalistų lydimas J.Ragauskas peržengė šventovės slenkstį, su juo tuoj pat pasilabino kunigas Algirdas.

„Gražu, kad šiandieniai bajorai prisimena protėvių nuveiktus gerus darbus ir noriai juos tęsia. Kreipėmės į bajorus su prašymu prisidėti prie langų remonto ir štai dabar turime puikius vitražus. Praėjusių amžių mecenatai ilsisi šventovės kriptose, o šiandienos bajorai tęsia jų gerus darbus“, – pagyrė bajorų pastangas dvasiškis.

Languose yra įdėti ir rėmėjų vardai, o bajorai gavo teisę įdėti tų giminių, kurios prisidėjo prie restauravimo, herbus. Šiuo metu bažnyčios lankytojai, be neseniai atidengtų freskų, gali grožėtis ir dvylika bajoriškų herbų.

„O štai ten ir mano herbas. Ateityje planuojame ir daugiau bažnyčių paremti. Nors šiandien bajorai jau nebe privilegijuoto luomo atstovai, o eiliniai Lietuvos piliečiai, gal tik turintys ilgesnę šeimos istoriją“, – pabrėžė J.Ragauskas.

Regi turistinį maršrutą

Kalbėdamas apie bajorų kelius sostinėje J.Ragauskas siūlo ištrūkti iš miesto ir savo kelionę pratęsti sostinę supančiuose grafų Tiškevičių įkurtuose ir prancūzų kraštovaizdžio architekto Édouardo André suformuotuose parkuose: Užutrakyje, Lentvaryje ir Trakų Vokėje.

Pašnekovo vizijoje – pažintinis maršrutas, jungiantis visus tris dvarus, jų parkus. Juos aplankyti norintys turistai tiesiog keliautų nuomojamais elektromobiliais.

„Ko gero, šiuo metu labiausiai sutvarkytas Užutrakio dvaro sodybos parkas. Lentvario parkas turi daugiausia perspektyvų artimiausiu metu atgimti, nes yra susibūrusi jį gaivinti pasiruošusi entuziastų komandą“, – dėstė J.Ragauskas.

Trakų Vokės parkas, kartu su Bajorų sąjungai panaudos teise priklausančiais centriniais rūmais, yra pripažinti autentiškiausiais. Ir šiuo metu jie rekonstruojami.

Neseniai žiniasklaida skelbė, kad restauruojant Tarkų Vokės dvarą būtent Bajorų sąjunga buvo susijusi su ES lėšų švaistymu. J.Ragauskas šia tema daug nekalbėjo. Jis informavo, kad 2009–2011 m. gavus ES paramą už 2 mln. litų buvo įgyvendintas projektas „Trakų Vokės dvaro rūmų inžinierinės infrastruktūros atnaujinimas pritaikant jį viešosioms reikmėms“, ir griežtai paneigė kaltinimus, neva pinigai buvo iššvaistyti, o į rūmų remontą neįdėta nė cento.

„Už šiuos pinigus buvo padaryta tai, kas ir buvo numatyta pagal projektą. Po daugiau nei 15 metų rūmuose vėl ėmė veikti šildymas, vėdinimo sistema, kanalizacija. Tai pirmasis dvaro atnaujinimo darbų etapas“, – teigė J.Ragauskas. Pasak pašnekovo, dvaro rūmų fasado ir interjero darbams atlikti reiktų dar apie 10 mln. litų.

„Manau, kad šiandieniai bajorai yra atsakingi už krašto istorijos išsaugojimą, mokslą, kultūrą. Ir aš, kaip bajoras, manau kad mano gyvenimo užduotis – rūpintis, kad istorinės Vilniaus krašto vietos atgimtų ir būtų prieinamos visiems šalies piliečiams. Norėčiau, kad žmonės čia galėtų ir ilsėtis, ir susipažinti su istorija“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

K.Bekešo antkapio epitafija

…Viską iš savęs turiu: nenoriu pripažinti Dievo,

Netrokštu Jo dangaus, pragaro nebebijau,

Gailestingumo neprašau, neginu nė kiek teismo paskutinio,

Nuodėmės nepažįstu ir nežinau, kuo būčiau kam prasikaltęs.

Visuomet pasitikėjau savimi ir buvau stropus.

Nesijaudinu dėl kūno, dar mažiau – dėl sielos,

Drąsiai turiu pripažinti, kad drauge su manim ji mirė,

Triūso ano neturėsiu, kurį turi kiti –

Ieškoti kiekvienas savosios, kai iš kapo pakils…