Valdovų rūmų projektui abejingų nėra: vieni atstatomais rūmais džiaugiasi, kiti dėl jų protestuoja. Su rūmų statyba susiję žmonės tiki šio projekto svarba ir reikšmingumu ateinančioms kartoms.
Tačiau paprasti žmonės, žiūrintys į Katedros pašonėje išdygusį statinį, neretai gūžčioja pečiais. Jie atvirai pripažįsta iki šiol nežinantys, kam skirti Valdovų rūmai, kas juose bus – elitinį meną eksponuojantis muziejus ar visuomenės reikmėms skirti tautos namai?
Apie Valdovų rūmų viziją „Vilniaus diena“ kalbėjosi su istoriku, Lietuvos dailės muziejaus Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų filialo vedėju Vydu Dolinsku.
– Valdovų rūmai duris atvers jau kitąmet, tačiau ir dabar žmonės mažai ką žino apie būsimųjų rūmų paskirtį.
– Tai, kas yra Valdovų rūmai ir kokias funkcijas jie atliks, buvo apibrėžta dar 2000–2002 m., priimant Valdovų rūmų atkūrimo įstatymą ir patvirtinant jų atkūrimo ir paskirties koncepciją. 2003 -aisiais Kultūros ministerijos koordinacinė Valdovų rūmų komisija patvirtino Valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, edukacinėms ir muziejinėms funkcijoms programos metmenis.
Pernai buvo patvirtinti keturi rūmų lankytojų maršrutai ir visų Valdovų rūmų viešųjų erdvių ekspoziciniai planai bei schemos. Taip pat nustatyti renginių, kurie galės vykti Valdovų rūmuose, kriterijai ir atrankos būdai. Taigi, 2007 m. tapo aišku, kas, kur ir kaip konkrečiai Valdovų rūmuose bus.
– Kas turima galvoje, kai sakoma, kad Valdovų rūmai taps Vilniaus ir visos Lietuvos turizmo vartais?
– Valdovų rūmai pirmiausia turi tenkinti Lietuvos visuomenės ir užsienio svečių edukacinius poreikius. Visos rūmų aptarnavimo sritys bus orientuotos į lankytojų patogumą. Po rūmų kiemu įsikurs didžiulis vestibiulis, priėmimo salė su įrengtomis kasomis, informacijos centras, kuriame klientai galės gauti žinių ne tik apie pačius Valdovų rūmus, bet ir visos šalies turizmo pasiūlą. Rūmuose duris atvers knygynas, suvenyrų parduotuvė, kavinė, restoranas, siūlantis istorinių patiekalų, lankytojai galės nemokamai pasinaudoti tualetu.
Šiame sektoriuje, įrengtame po kiemu, prasidės ir baigsis visi svarbiausi Valdovų rūmų ekspozicijų maršrutai.
Kiekvienas Valdovų rūmų lankytojas galės savarankiškai susimodeliuoti programą pagal savo interesus ir turimą laiką. Tai – itin demokratiška sistema, nes žmonėms reikės mokėti ne už įėjimą į rūmus, bet už pasirinktą maršrutą. Tarkime, lankytojas, norintis apžiūrėti tik vieno maršruto eksponatus, mokės mažiau už tą, kuris apvaikščios visą pastatą.
– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, ką rūmų svečiai juose pamatys, kokios ekspozicijos jų laukia?
– Valdovų rūmuose numatyti du pagrindiniai maršrutai. Jie bus tarsi vienas kito tęsinys. Pietinio rūmų korpuso rūsyje ir pirmame aukšte ketinama įrengti didaktinę ekspoziciją, pasakojančią Valdovų rūmų raidos istoriją nuo seniausių laikų, kai žmonės ten gyveno dar IV–VIII a. po Kristaus, iki rūmų atkūrimo 2009 m.
Rūsiuose bus eksponuojami autentiški Valdovų rūmų mūrai: grindų atodangos, arkų fragmentai, langų nišos ir viskas, kas išlikę. Be to, demonstruosime kasinėjant rastus radinius. Eksponatai bus sudėlioti chronologine tvarka, todėl lankytojai galės susidaryti nuoseklų istorijos vaizdą. Radiniais stengsimės atskleisti valdovų buitį, demonstruosime eksponatus iš valdovų lobyno ir iždinės.
Rūsyje bus atskleidžiamas pilies laikotarpis iki XV–XVI a. sandūros. Pirmame aukšte bus informacijos apie rūmų nugriovimą ir atkūrimą.
Renkame visą įmanomą ikonografinę medžiagą, kuri tiesiogiai susijusi su mūsų valdovais ir valstybės raida. Ta medžiaga iki šiol buvo išblaškyta po viso pasaulio kultūros paveldo institucijas – muziejus, bibliotekas ir archyvus.
Rūmuose numatoma įrengti individualius kompiuterinius sektorius, kad lankytojai, turintys laiko ir noro, galėtų detaliai susipažinti su ekspozicija ar konkrečiu daiktu.
– Eidami antru maršrutu lankytojai apžiūrinės istorinių interjerų ekspozicijas?
– Visiškai teisingai. Žmogus, apžvelgęs Valdovų rūmų raidą, antrame maršrute susipažintų su dvaro kultūra, tikruoju rūmų gyvenimu, salonų dvasia. Ši ekspozicija įsikurs antro ir trečio aukštų rytiniame, pietiniame ir vakariniame korpusuose. Interjerų ekspozicija užims maždaug 20 rūmų salių.
Šia ekspozicija siekiama parodyti rūmų stilių raidą nuo vėlyvosios gotikos iki ankstyvojo baroko, kai rūmai buvo sunaikinti. Be to, norime atskleisti istorines rūmų salių funkcijas. Jos rekonstruojamos iš užuominų istorinėje literatūroje, iš radinių ir, aišku, ceremonialo reikalavimų. Pavyzdžiui, atkurtoje sargybinėje bus eksponuojami ginklai, suolai, šarvai – karo atributai. Sosto salėje planuojame sukabinti Jogailaičių dinastijos paskutinių valdovų portretus.
Paveikslų originalų neįpirktume, todėl užsakysime labai kokybiškas jų kopijas. Jos bus padarytos iš pačių geriausių išlikusių portretų, o ne kokių nors provincijos dvarų paveikslėlių. Sosto salės sienas puoš Žygimanto Augusto laikų sosto salei būdingi gobelenai. Lankytojai galės aplankyti atkurtą audiencijų kabinetą, kanceliariją, sekretoriatą.
– Kaip atremtumėte priekaištus, esą eksponatai kainuoja milijonus, nors jų autentiškumas abejotinas? Juk Valdovų rūmuose kabėsiantys gobelenai nėra paties Žygimanto Augusto?
– Interjero architektūrinis dekoras atkuriamas remiantis radiniais. Tarkime, krosnių Valdovų rūmuose galima atkurti daugiau, nei į juos pavyktų sutalpinti. Kalbant apie židinius ir grindis, mūsų Valdovų rūmų įvaizdis bus daug autentiškesnis nei Krokuvos Vavelio pilies. Grindys ten išklotos marmuru, kurio Vavelio pilyje niekada nebuvo. Mes stengsimės viską atkurti kuo istoriškiau. Todėl grindų danga menėse skirsis – vienur bus keramika, kitur smiltainis ar medis, reprezentacinėse salėse – akmuo.
Dėl baldų autentiškumo – tas pats. Europoje nėra nei vienos absoliučiai autentiškos pilies: vienos nukentėjo reformacijos metais, kitos – per prancūzų revoliuciją, trečias nusiaubė karai. Pilyse eksponuojami daiktai yra pritaikyti, atkurti.
Devyniasdešimčia procentų žinome, kokios tematikos, kokiuose miestuose, kokia stilistika, kokiu laikotarpiu buvo išausti paskutinių Jogailaičių ir Vazų gobelenai. Valdovų rūmams įsigyjami tik tie gobelenai, kurie yra išausti tų pačių dirbtuvių ar pagal išlikusius tų pačių mokyklų meistrų kurtų gobelenų pavyzdžius. Atsitiktinių daiktų Valdovų rūmuose nebus. Svarbiausia, kad, tarkime, kasapanka, gobelenas ar kėdė pagal savo kilmės regioną ir meninį lygį atitiktų Valdovų rūmuose buvusių ar galėjusių būti vertybių kriterijus. Įdomiausia, kad autentiškumo problemas Lietuvoje kelia žmonės, su autentika neturintys nieko bendra: politikai, filosofai, bet ne menotyrininkai.
– Kritikos negaili ir tie žmonės, kurie mėgsta skaičiuoti, kiek milijonų tenka pakloti, kad vienas ar kitas eksponatas pasiektų Valdovų rūmų sales.
– Reikia suprasti, kad mūsų kunigaikščiai buvo labai išlavinto meninio skonio žmonės, todėl žemo lygio kūrinių pas juos beveik nebuvo. Verčiau paveikslų ir gobelenų būtų mažiau, bet kokybiškų.
Apie pusę minimalaus rinkinio interjero salėms apstatyti jau turime, dar pusę reikia surinkti. Tai, ką jau turime, yra eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje, dalis baldų palikti restauracijos centre, likusieji – Radvilų rūmų saugykloje. Valdovų rūmams atkūrti bus išleista apie 200 mln. litų. Eksponatų rinkiniui suformuoti skirta apie 20 mln. Taigi valdovų rūmų eksponatai kainuos vos keliais milijonais daugiau, nei sumokėta už Jurgio Mačiūno avangardinio meno kolekciją, už kurią savivaldybė paklojo 13 mln. litų.
– Kiek teko girdėti, iš pradžių rūmuose bus minimalus skaičius eksponatų. Žmonės stebėsis: statė, gyrėsi, o salės vis tiek pustuštės.
– Visuomenė turi suvokti, kad atstatome rūmus, kurie nebuvo, tarkime, klasicistiniai. Valdovų rūmai ir buvo minimalistiniai. Vėlyvojoje gotikoje salėje kabėdavo vienas kitas gobelenas, stovėjo stalas, kėdė, kasapanka – viskas. Prabangiau atrodė vos viena kita menė. Keliaudami iš rezidencijos į rezidenciją valdovai su savimi pasiimdavo kai kurias puošmenas, ypač gobelenus, kuriuos būdavo lengva pakabinti kitoje pilyje. Parodysime žmonėms, kad jų iš holivudinių filmų atsineštas rūmų įvaizdis nėra teisingas.
– Istorinės rezidencijos pobūdžio muziejų yra visame pasaulyje. Jie tampa daugiafunkcėmis kultūros institucijomis. Ar Valdovų rūmai irgi bus įvairialypis istorijos ir kultūros centras?
– Be jokios abejonės. Tai turėtų būti ne tik muziejus su ekspozicijomis. Valdovų rūmai atliks pasaulietinio meno, kultūros paveldo, švietimo, senųjų muzikos, literatūros kūrinių sklaidos funkciją. Visa tai, kas tuose rūmuose vyko kadaise, dabar atgims kitomis formomis ir bus orientuota į kitą adresatą.
Be muziejinių ekspozicijų, rūmuose galės būti organizuojamos konferencijos, seminarai, kultūriniai vakarai, knygų pristatymai, klasikinės muzikos koncertai, netgi operų premjeros.
Be to, labai svarbi valstybės reprezentacijos funkcija. Valdovų rūmuose galės vykti valstybės protokolo, šventiniai renginiai, premijų, ordinų įteikimai, užsienio šalių delegacijų priėmimai.
Vilniuje šiandien tokias funkcijas atlieka rotušė ar prezidentūra. Tačiau akivaizdžiai jaučiamas istorinių reprezentacinių patalpų poreikis. Slovėnija pusmečiui stojo už Europos Sąjungos (ES) vairo. Jei Lietuva šiuo metu pirmininkautų ES, kiltų nemenkų problemų.
– Minėjote, kad Valdovų rūmuose norimi organizuoti renginiai turės atitikti tam tikrus kriterijus. Kam rūmų durys niekada nebus atvertos?
– Jokioje valstybinėje, muziejinėje institucijoje niekada nebus rengiama privačių renginių – gimtadienių, vardynų. Aišku, privačių įmonių pokylių ir komercinių renginių ten irgi nebus. Valdovų rūmuose vyks ne privataus, bet viešo pobūdžio renginiai. Atrankos kriterijai laikui bėgant griežtės. Reprezentacinėse istorinių ekspozicijų salėse bus organizuojami tik kultūriniai ir valstybinės reikšmės renginiai. Išskirtinės sąlygos ir atitinkamos kainos galios kino filmų kūrėjams, norėsiantiems juostose panaudoti Valdovų rūmus.
– Pustrečio šimto kvadratinių metrų Valdovų rūmų ploto numatyta skirti parodų centrui. Ar galėtų rūmuose savo kūrinius pristatyti, tarkime, fotografas Antanas Sutkus?
– Kodėl gi ne? Tačiau prioritetas bus skiriamas istorinio ir kultūrinio paveldo parodoms, pirmiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Valdovų rūmuose bus eksponuojamos solidžios nacionalinės ir tarptautinės parodos.
– Būsite apkaltinti elitinio meno propaguotojais. Ar nebijote grėsmės likti uždaru klubu, įdomiu tik istorikams, menotyrininkams ir archeologams?
– Manote, kad modernusis menas pralaužia barjerus ir tampa visiems prieinamas? Priešingai, juo domisi labai maža visuomenės dalis. Šiuolaikinis meno centras, kas liečia lankytojus, yra gerokai uždaresnis nei Taikomosios dailės muziejus. Stengsimės, kad Valdovų rūmuose eksponuojamos parodos nerėžtų akies, tačiau nesakome, kad į parodų centrą nepateks koks nors ultramodernus projektas, kurį atsigabens svečios šalies karalius ar prezidentas, norėdamas lietuviams pristatyti savo kraštą.
Parodos nuolat keisis. Per metus jų bus apie penkias ar net dešimt. Ta dinamika taps akstinu lankytis Valdovų rūmuose dažniau. Klasikinės muzikos koncertai ar literatūros skaitinių vakarai turėtų privilioti labai įvairią publiką.
– Ar jau žinoma, kokie gidai Valdovų rūmuose ves ekskursijas? Galbūt tai bus specialistai, dalyvavę atstatant rūmus ir galintys atsakyti į visus turistų klausimus?
– Bus ir tokių. Vis dėlto nėra lengva atrinkti gidus: dažnam trūksta ne tik elementarių žinių, bet ir gebėjimo patraukliai perteikti istoriją. Vilniuje dirbantys gidai turi daug problemų. Juos reikia labai daug dalykiškai ruošti.
Kartais būna gėda, ypač prieš užsienio turistus, išgirdus tai, ką pasakoja Lietuvos gidai. Mano žiniomis, istorijos, meno istorijos ir literatūros paskaitų Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse klausosi apie 50 proc. studentų ir tiek pat pensininkų, kurie dažniausiai ir lankosi muziejuose. Įsivaizduokite, jei užsieniečiui, kuris 10 metų klausėsi meno istorijos paskaitų, atėjus į Valdovų rūmus gidė ims pasakoti, kad gotikinė salė yra klasicizmo epochos. Deja, Vilniaus mieste kartais taip atsitinka.
Dėl to Valdovų rūmuose turės būti griežta mokymo sistema. Gidai galės vesti ekskursijas tik išklausę specialius kursus. Esame suinteresuoti pateikiamos informacijos patrauklumu ir kokybe. Valdovų rūmuose reikės užtikrinti aukštą lygį.
– Ką darysite, kai užuot lankę kursus, gidai nueis lengvesniu keliu – turistų grupes praves pro Valdovų rūmus?
– Negalime rizikuoti. Elementarus pavyzdys: atsitiktinai bėgdamas pro šalį išgirdau, kaip vokiečių pensininkai prunkštė į kumštį, klausydamiesi gidės pasakojimo apie krikščionybės parodą. Prie arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio nuotraukos ji aiškino, kad jis yra vienintelis Lietuvos šventasis. Pirma, Matulaitis nėra šventasis. Antra, net jei taip būtų, jis – tikrai ne vienintelis Lietuvoje.
Ta pati gidė pasukusi į kitą salę, kur eksponuojamos sakralios vertybės, drabužiai, liturginiai indai ir Vilniaus vyskupų portretai, aiškino, kad eksponuojami drabužiai yra pavogti iš bažnyčių, vėliau rasti ir policijos atiduoti muziejui – visiškas absurdas.
Kai tai gidei buvo pasakyta, kad ji šneka nesąmones, moteris iškėlė sceną ir pareiškė daugiau tame muziejuje ekskursijų nevesianti. Tiesą sakant, ir nereikia.
– Kitų metų liepos 6 d. numatomas iškilmingas Valdovų rūmų atidarymas. Ar iki to laiko spėsite atlikti visus darbus?
– Labai skubame ir verčiamės per galvą. Skeptikai ir oponentai puola dar neegzistuojančius Valdovų rūmus, tačiau užtikrinu, kad jie dėl savo funkcijos turės labai didelę vertę. Visos ekskursijos Vilniuje pradedamos prie varpinės. Kai bus atstatyti rūmai, turėsime centrą, kuriame prasidės pažintis ir su Vilniumi, ir su visa Lietuva. Juk čia vyko svarbiausias valstybinis šalies gyvenimas.
Naujausi komentarai