Lauros Balčiūnaitės-Taraškienės šeima šiemet pirmąkart gyvenime prie Kūčių stalo sės svetimuose namuose. Jos butą Šiaulių gatvėje pasiglemžė namo griūtis.
„Jaukumo jūsų namams“, – to savo kalėdiniuose atvirukuose linki statybų bendrovė „Constructus“. Du mažamečius vaikus auginančiai Lauros šeimai tokie sveikinimai skamba daugiau nei ironiškai.
Nuo sausio, kai nugriuvo Vilniaus senamiestyje esančios Šiaulių gatvės namo kampas, Laura vis dar glaudžiasi savivaldybės suteiktame socialiniame bute Pilaitės mikrorajone. Laura ir jos seneliai yra vieninteliai nelaimingo namo gyventojai, šventes sutiksiantys svetimuose namuose.
„Iki nelaimės Kūčių vakarienę valgydavome pas senelius Šiaulių gatvėje. Ten susirinkdavome ne tik mes su vyru, bet ir mano mama, kiti giminaičiai. Šiemet pirmąkart prie Kūčių stalo sėsime pas Žvėryne gyvenančią tetą“, – pasakojo Laura.
Ant rankų sūpuodama trijų mėnesių dukrelę Ugnę moteris prisipažino, kad šventinis laikotarpis jai nėra lengvas: vakarais apninka liūdesys, nerimauti verčia pašlijusi močiutės sveikata.
„Po namo griūties ji patyrė didžiulį stresą, pamažu ėmė sekti jėgos. Paprastai linksma ir guvi močiutė dabar vis dažniau guli lovoje. Dar pernai ji šventėms kepė žuvį, ruošė silkę, pati kepė kūčiukus. Šiemet valgiais rūpinasi kiti šeimos nariai“, – liūdnai šypsojosi Laura.
Ji atvira: šventės socialiniame bute kitokios. Net eglutę šiemet Laura puošė dirbtinę, nors visuomet dabindavo gyvą medį. „Netikri namai, netikra ir eglutė, – sakė 29 metų moteris. – Apskritai ją puošėme tik dėl vaikų – mergaitės juk nieko nesupranta. Stengiamės joms sukurti šventę.“
Visko neteko akimirksniu
Laurą ir jos senelius – 81 metų Vytautą Gražį ir 79-erių Vladislavą Gražienę – galima drąsiai vadinti Šiaulių gatvės 8 namo senbuviais. Laura trečiame namo aukšte gyveno beveik 30 metų, ten prabėgo jos vaikystė.
Sausį butui nugarmėjus žemyn šeima prarado viską. „Atrodo, per akimirksnį viskas, ką buvome sukūrę, dingo skradžiai žemę. Likome ne tik be pastogės, bet ir be drabužių, baldų. Iš esmės netekome viso turto“, – pasakojo Laura.
Dabar ji su vyru ir dviem dukrelėmis glaudžiasi dviejų kambarių bute Pilaitėje. Butas neseniai pastatytas. Lauros šeima – pirmi jo gyventojai.
„Pirkome šaldytuvą, skalbyklę, pačias pigiausias spinteles virtuvei. Kūdikio lovelę, žaislus... Aj, ką ir kalbėti, įžengėme į absoliučiai tuščius namus“, – pirštus lenkė moteris.
Ji pripažįsta, kad jaukumo čia kurti nesinori – nekyla rankos, stinga entuziazmo. „Jaučiu, kad gyvename laikinai. Tai tik priebėga, kol bus atstatyti mūsų namai. Aišku, po truputį apsipratome, prisitaikėme – kas belieka?“ – kalbėjo Laura
Labiausiai slegia nežinomybė
Gyvenimas tęsiasi. Lauros pirmagimė dvejų su puse metukų Miglė jau pradėjo lankyti darželį Pilaitėje. Juodu su vyru pamažu išsiaiškino, kuris kelias veda į parduotuvę, kuris – į miškelį.
„Pagaliau supratau, ką reiškia, kai žmonės sako važiuojantys į miestą. Pilaitė – niūrus vėjų košiamas rajonas. Tiesa, laukuose vis dygsta nauji namai. Tai šis per kelis mėnesius išaugo iki trijų aukštų, nors kai atsikraustėme, jo buvo tik pamatai“, – Laura metė žvilgsnį į daugiabutį, iškilusį priešais virtuvės langus.
Nors kartais užplūsta slogios mintys, ji sako niekada savęs neklausianti, kodėl nelaimė užgriuvo būtent jos šeimą.
„Labiausiai slegia nežinomybė. Kiek dar laiko čia gyvensime: dvejus, penkerius metus? Kodėl tai atsitiko mums, neklausiu, bet įsivaizduoju, kad, jei dėl analogiškų aplinkybių namas būtų nugriuvęs kitoje šalyje, viskas vyktų kitaip. Saugodama savo reputaciją statybų bendrovė jau būtų atstačiusi mūsų namus. Dabar senamiestyje „Mikalojaus žiedo“ sienos kyla, būsimiems prestižinių apartamentų savininkams žadamas rojus, o mūsų name žioji skylė“, – nusivylimo neslėpė namų netekusi moteris.
Tačiau per pastaruosius metus ji patyrė ir daug malonių siurprizų.
Labiausiai ją pribloškė senelių pažįstamų žmonių dosnumas. Jie šeimai dovanojo rankšluosčių, patalynės, drabužių. „Senelis yra siuvėjas, tačiau dvi jo siuvamosios mašinos prasmego namo griuvėsiuose. Viena moteriškė, buvusi jo klientė, padovanojo jam seną gerą „Singerį“, – džiaugėsi Laura.
Galop atsuko nugarą
Ekspertų nuomone, Šiaulių gatvės 8 namo kampas susmuko dėl to, kad šalia jo bendrovė „Constructus“ buvo pradėjusi statybų darbus. Prie namo pamatų statybininkams iškasus griovį ir pasirausus po šuliniu, išsimovė vandentiekio vamzdis ir iš jo pasipylęs vanduo paplovė pamatus.
Laura piktinasi, kodėl būsto netekusiems ar didžiulių nuostolių patyrusiems žmonėms ilgai žadėjusi atlyginti žalą, bendrovė „Constructus“ galop atsuko jiems nugarą?
„Įmonė pasiūlė mums patiems susirasti nekilnojamo turto už tokią sumą, kiek tuo metu buvo vertas prarastas būstas. Dėl to išėjusi motinystės atostogų, su didžiausiu pilvu, likusius porą mėnesių skyriau buto paieškoms. Vargais negalais radusi tinkamą variantą, rugpjūtį surašiau statybos bendrovei prašymą, kad ši būstą nupirktų. Tačiau iš manęs buvo tik pasijuokta. Dabar teliko teismų kelias“, – apgailestavo Laura.
Laukia laimingos pabaigos
Sausio 25 d. įvykius ji prisimena kaip per miglą. Nelaimės vakarą kūdikio besilaukianti moteris jautėsi prastai, todėl nutarė prigulti. Staiga ją išgąsdino nuo sienų plyštančių tapetų garsą primenantys šiugždesiai ir nuo lubų byrėti pradėjęs tinkas. Vienmarškinė Laura išbėgo į koridorių, kur pamatė kaimynų sujudimą. Tada žaibišku greičiu įlėkė į namus, griebė dukrą, dokumentus ir išbėgo į lauką.
„Tą vakarą spaudė 15 laipsnių šaltis. Buvau išsiplovusi galvą, tačiau iš streso nieko nejaučiau. Tik džiaugiausi, kad likome gyvi, nes kambaryje, kuris nukrito, miegodavo seneliai. Tąkart jie įsijautę žiūrėjo krepšinį kitame kambaryje“, – prisiminė Laura.
Nepaisant šiais metais jai tekusių išbandymų, moteris tiki laiminga istorijos pabaiga. Ji mano, kad anksčiau ar vėliau jos namai bus atstatyti ir galės ten sugrįžti.
„Lauksiu, kiek reikės. Nors ir penkerius metus. Tačiau neabejoju, teisingumas nugalės ir mes Kalėdas dar švęsime tikruose namuose. Tada pakviesiu jus į svečius“, – Laura nusiteikusi optimistiškai.
Naujausi komentarai