– Kokie tie šiuolaikiniai mokiniai? Ar sunku juos mokyti?

– Dabar mokiniai taip siekia laisvės ir nepriklausomybės, kad bet koks bandymas įsprausti juos į rėmus, sąlygų diktavimas jiems kelia šypseną. Jei mėgini juos priversti kažką daryti, jie tiesiog vertina situaciją atsainiai, atsiranda cinizmas, ir tada jie ieško būdų, kaip visa tai apeiti, kaip su tuo susidoroti. O mokytojas lieka kvailio vietoje.

Dabartiniai jaunuoliai yra emancipuoti, jie daug keliauja, kažkuo domisi, savanoriauja įvairiuose renginiuose, veda užsiėmimus ir diskusijas parodose – jų patirties laukas kartais yra daug platesnis nei kai kurių mokytojų. Ir kai tokiam žmogui, kuris jau tokiame ankstyvame amžiuje renkasi savo kelią, pasakai: tu dabar darysi taip ir anaip, jis pradeda nebematyti prasmės dalyvauti ugdymo procese, pradeda praleidinėti pamokas, nebesimokyti, nors yra protingas ir gabus.

Tad prievarta tikrai rezultato nepasieksi. Būtina kalbėtis. Tačiau šiandien mes mokykloje dar neturime veikiančios dialogo kultūros, tik įsivaizduojame, kad turime. Mūsų mokyklose tai dažna – įsivaizdavimas, kad pas mus viskas yra, viskas veikia. Tai šiuolaikinę mokyklą ir stabdo, neleidžia eiti pirmyn – nuolatinis įsivaizdavimas, kad viskas yra gerai. Nėra gerai. Lietuvos mokyklose šiandien tikrai yra daug taisytinų dalykų.

– Bet pastarosiomis dienomis ypač daug girdime, kad švietimo sistemoje daug blogybių, ypač kai kalbama apie mokytojų darbo krūvius ir darbo apmokėjimą. Jūs į tuos "politinius" dalykus nesigilinate?

– Pirmenybę skiriu tiesioginiam darbui su tais jaunais žmonėmis, kuriuos mokau. Tačiau, suprantama, negali atsiriboti ir nuo to, kas vyksta. Internete pozityvių žinių apie švietimo sistemą nedaug. Ir labai liūdina tai, ką perskaitai interneto forumuose – kiek pykčio, kiek pagiežos yra. Atrodytų, visi tik ir sugeba kalbėti apie etatinį darbo apmokėjimą, apie pinigus, apie problemas.

Suprantu, kad taip yra iš nusivylimo, iš nuoskaudos. Daug kas gyvena nostalgija, kad anksčiau buvo geriau: kitokie mokiniai, kitoks bendruomenės santykis, kitokia darbo vertė ir pan. Visa yra pakitę ir visa yra sumenkę. Tai yra tiesa. Tačiau negalima vien į tai kreipti dėmesį. Juk visa tai susiję ir su mokytojų pozicionavimu. Kas iš to, jeigu mes vien kalbame apie negeroves, bet tai baigiasi tik mūsų kalbėjimu ir komentarų parašymu. Kai reikia aktyviai išreikšti pilietinę poziciją ginant savo paties garbę, keliant savo paties profesijos ar, kaip kai kas sako, gyvenimo būdo prestižą, burbėjimas internete, komentaruose, pakampėse nieko nekeičia. Tai kelia tik dar didesnį susiskaldymą, mokytojų susipriešinimą ir kenkia patiems mokytojams. Dėl to visi pikti, paniurę, nebemato mokykloje džiaugsmo, ateities perspektyvų.

Bet negalima apsistoti vien prie to, kas blogai. Reikia arba išeiti iš mokyklos, arba prisiimti atsakomybę ir veikti.

Aš visiškai suprantu tuos besipiktinančius mokytojus – gyventi kiekvienam žmogui reikia. Bet negalima apsistoti vien prie to, kas blogai. Reikia arba išeiti iš mokyklos, arba prisiimti atsakomybę ir veikti. Mes mokykloje per literatūros pamokas kalbame, kad vertingas žmogus yra veiklus žmogus, tas, kuris kažko siekia, veikia, keičia. Mes kalbame apie nuostatas, apie žmogaus poziciją, kaip išlikti brutalioje aplinkoje, kaip nepasiduoti cinizmui, kad net ir tada, kai lieki vienas, turi iki galo priešintis ir kovoti. Ir labai liūdna, kad mokytojas nebėra avangarde. O jeigu norime, kad mokinys sektų mokytoju, jis tu būti avangarde, turi rodyti pavyzdį. Jeigu aš dabar mokiniams diegiu nuostatą, kad tu privalai net ir vienas būdamas kovoti su neteisybe, o pats padlaižiauju, tai kaip šitaip? Aš nesupratu tokio mokytojo.

Šiandien tas mokytojų burbėjimas ir lieka burbėjimu, nes niekas nestoja ginti mokytojų profesionaliai, nacionaliniu, valstybiniu mastu. Mokytojo pozicionavimas turi būti ne tik kalba, bet ir veiksmu. Streikai? Jie kelia juoką. Ir valdžia tuo naudojasi. Keturios ar daugiau profsąjungų, kiek asociacijų, sandraugų… Kas iš to? Susikalbėjimo nėra. Vieni sako viena, kiti – kita. Valdžia, matydama tokią padėtį, tiesiog juokiasi, nes supranta, kad ir toliau gali veikti kaip veikusi, o iš esmės – neveikti. Jeigu vežimas važiuoja ir tau nieko dėl to daryti nereikia, tegu jis važiuoja, o kad girgžda – tai čia nieko tokio.

Streikai? Jie kelia juoką. Ir valdžia tuo naudojasi. Keturios ar daugiau profsąjungų, kiek asociacijų, sandraugų… Kas iš to? Susikalbėjimo nėra.

– Vis dažniau girdime, kad dabartinis jaunimas nebeskaito knygų, nebemoka lietuvių kalbos ir nenori jos mokytis, nes nemato poreikio tą daryti. Ar tikrai?

– Taip. Tai įrodo faktas, jog užsienio kalbų pasiekimai yra geresni nei gimtosios kalbos. Aš darau prielaidą, kad taip yra dėl praktinio pritaikomumo. Jaunimo tarpusavio bendravimas yra paremtas šnekamąja kalba, kompiliuota iš kelių kalbų, kai daug žodžių nereikia, pakanka vietinio konteksto. Jie gali susikalbėti dainų, filmų ar kokių nors laidų frazėmis. Ir visa tai jų komunikavimo poreikius iš esmės patenkina. Apie tai, kad jiems reikės gyvenime gimtosios kalbos, kad kalba gali būti kaip įrankis siekiant ateities tikslų, jie nesusimąsto. Todėl jie lietuvių kalbą eliminuoja. Jie nenori rašyti lietuviškai – rašo nesuprasi kokia kalba ir kokiais trumpiniais. Bet tarpusavyje susišneka, ir to jiems šiandien užtenka. Apie tai, kad ateityje reikės parašyti kokį nors prašymą be klaidų ar pateikti praktikos ataskaitą, jie negalvoja. Juo labiau kad technologijos viską dabar palengvina, ištaiso klaidas, net sintaksės, kablelius sudėlioja.

Dar blogiau – ugdymo programose kalbiniam ugdymui, raštingumui skiriama vis mažiau dėmesio. Viską užgožia literatūra, tačiau vėlgi ne ta, kuri būtų patraukli mokiniui. Raštingumas be skaitymo neįsivaizduojamas. Jeigu jaunuolis skaitys tai, kas jam tuo amžiaus tarpsniu yra aktualu ir ką jis supranta, galbūt paims ir kitą knygą. Tačiau kai mokiniui brukama literatūra, kuri yra toli net nuo mokytojo realybės, o mokiniui ji išvis nesuprantama, tada mokinys tikrai knygos daugiau į rankas nebeima, tad nevyksta nei žodyno, nei sintaksinių konstrukcijų turtinimas. Ir tai puikiai atsispindi mokinių rašiniuose, kai jie bando suregzti bent šiek tiek rišlų sakinį.

Lietuvių kalbos ir literatūros programos reikalavimai labai dideli, 90 ir daugiau procentų vaikų įsitikinę, kad jiems to ateityje nereikės, todėl jie į tai neinvestuoja nei savo laiko, nei proto, nei pastangų. Jie į mokyklą nežiūri kaip į išsilavinimą suteikiančią instituciją. Dabar visi žiūri praktinės naudos, yra labai pragmatiški: ką aš su tuo veiksiu, kas man iš to, kur aš tai pritaikysiu? Dėl to kolegijos ima viršų, nes ten nuo praktikos einama prie teorijos. O mes einame nuo teorijos. Reikalavimai aukšti, pritaikomumo jie nemato, ir tai atstumia.

Dabar visi žiūri praktinės naudos, yra labai pragmatiški: ką aš su tuo veiksiu, kas man iš to, kur aš tai pritaikysiu?

Ką daryti? Būtina keisti, tobulinti programas, mažinti tempą. Kai turi tiek daug temų aptarti per tokį trumpą laiką, visa pateikiama informacija tampa sakinių, frazių kratiniais, kurie jiems neaktualūs, kuriuos jie filtruoja ir šalina. Vos vienas kitas turi budrią sąmonę ir gaudo kiekvieną pasakytą žodį, gražią mintį, ir tai formuoja jų savastį. Tačiau tokių žmonių tikrai nedaug, o tas gausus informacijos srautas blokuoja mąstymą, jie nebegeba atsijoti to, kas yra svarbu, gyvenimiška. O viską priima kaip kasdienę informaciją, kuri plūsta nežmonišku srautu, kurią šią akimirką išgirdai, o kitą jau pamiršai, kaip ir tai, ką ryte skaitei telefone peržvelgdamas naujienas.

Niekas nesako, kad reikia atsisakyti klasikos. Ji yra iš žmogaus, apie žmogų ir žmogui. Tačiau mastas ir siekiai – protu nesuvokiami. Literatūra tampa įrankiu, o už tai nieko negali būti baisiau, nes tai yra vienas iš labiausiai vertinamų ir ilgiausią istoriją turinčių menų. O kai menas tampa įrankiu – kuo tai skiriasi nuo baisiausių diktatūrų ar istorijos periodų? Dabar literatūros programa yra tautiškai angažuota, tą tautiškumą suprantant siauriau, negu jis buvo suprantamas tautinės mokyklos koncepcijoje, kuri buvo parašyta 1989 m. Tai kiek mes pajudėjome į priekį? Nė žingsnio. Ir tai liūdina.

– Teko girdėti, kad vadovėliai, prieš leidžiant, "cenzūruojami", iš mokymo programų išimami nepageidaujami autoriai... Ar tai normalu?

– Nenormalu. Rašant vadovėlius man ir pačiam teko susidurti su trukdžiais, kai turi iš kūrinio išmesti po sakinį ar po pastraipą, nes tai gali traumuoti vaiką, ar leksika netinkama. Tik nuo ko mes tą vaiką saugome? Iš esmės – nuo gyvenimo. Uždarome jį tam tikrame burbule, nes kiekvienas aštresnis žvilgsnis ar žodis traumuos, kels baimę. Tai kokia bus ateities visuomenė?

Dar baisiau, kai menas yra cenzūruojamas. Tai kur mes su savo laisvės idėja nuėjome? Man keista, kodėl mūsų profesoriai, literatūrologai nekelia į viešumą problemos, kas yra daroma su menu ir klasika. Jeigu Jonas Biliūnas rašė taip, tas kūrinys ir yra toks, o jį cenzūruodami mes iš esmės kuriame naują tekstą. Kitaip sakant, mes užsiimame iškraipymu, kūrinių perdarymu. Man tai protu nesuvokiama.

Petras Cvirka, Salomėja Nėris – autoriai, kurių paminklus siūloma nugriauti, kūrinius iš literatūros programų išimti… Žinote, tam tikromis progomis, pavyzdžiui, kai lankosi popiežius, gebame tapti labai dvasingi. Tampame vieningi, puoselėjame tarpusavio santykius, mėginame kalbėti apie atleidimą, supratimą. Bet šiaip, kai nėra progos, kitus žmones teisiame, smerkiame, matome jų gyvenimuose tik juodas dėmes ir siekiame viską sunaikinti. Sakyčiau, mūsų istorinė atmintis labai traumuota ir mes vis dar nesugebame išsigydyti istorijos žaizdų, vis dar kompleksuojame – galbūt dėl savo mažumo, galbūt dėl "užengto" mąstymo. Ir tai iš tiesų liūdina. Nes čia vėlgi prieiname prie meno klausimo: kas yra svarbiau – kūryba kaip palikimas ar žmogaus politinė veikla, galbūt gyvenimo klaidos?

Politinę veiklą tegu tiria istorikai, jos nutylėti nereikia. Kūrybą vertinkime kaip meno kūrinį. Juk S.Nėries yra puikių tekstų, per jos išpažintinę lyriką gali suprasti, kokią dramą žmogus išgyveno. Analizuodamas jos tekstus gali su mokiniais kalbėti apie klaidą, apie nuodėmę, apie tai, kaip pakanka vieno žingsnio, kad taptum visuomenės atstumtuoju… Kai kurie P.Cvirkos tekstai – meistriškai "sudėti", juose nėra nei politikos, nei ideologijos, ten tiesiog atsispindi žmogaus svajonės, tikslai, tragiškas likimas. Kiek daug gražaus metaforinio kalbėjimo...

Bet greitai sakysime, kad viso to nebuvo? Tai tik įrodys, kokie mes iki šiol esame maži ir kiek mums dar reikia augti, jei sugebame tam tikrais atvejais iki tobulumo išgrynintą meno kūrinį pasmerkti kaip nevertingą ir padėti... Kur? Vėl į stalčių? O kiek meno kūrinių jau pragulėjo stalčiuose sovietmečiu... Ar laisvoje Lietuvoje darysime tą patį? Vadinasi, mes dar labai kompleksuoti, smerkdami kitą kompensuojame savo savivertės trūkumą, savo mąstymu nuo baudžiavos laikotarpio netoli tenuėjome.

– Ką jums reiškia M.Lukšienės premija?

– Man tai visų pirma – įvertinimas. Antra – motyvacija likti mokykloje ir patikėti, kad esu ten, kur turiu būti. Ne visada pats sau sugebu paaiškinti, dėl ko esu čia, mokykloje, bet kai kiti patiki tavimi, kai pastebi tavo potencialą, tada supranti, kad galbūt nereikia svyruoti, turi įsipareigoti tam darbui, kurį darai dabar.

Reiškia ir šiokį tokį saugumą, nes gali atsiriboti nuo visokių nelabai gražių dalykų, kurie vyksta mokyklos aplinkoje, stengtis daryti tai, kuo tiki, nepasiduoti spaudimui, neklausyti apkalbų, o tiesiog tvirtai stovėti ir eiti ta kryptimi, kuria norėtum, kad ir tavo mokiniai eitų. Aš vis dar tikiu ir norėčiau ateity tikėti, jog mokytojas savo pavyzdžiu, savo buvimu čia ir dabar – pamokoje, mokykloje, bendruomenėje – turi demonstruoti tokį elgesio modelį ir tokią poziciją, kokios Lietuvai reikia. Ši premija įgalina mane tą daryti.