Beveik 9 tūkstančius dviračių, riedučių ir paspirtukų mėgėjų ir profesionalų iš visos Lietuvos ir užsienio subūręs renginys nebūtų įmanomas be pusšimčio savanorių, lydėjusių Velomaratono dalyvius viso renginio metu. Kaip gi atrodo renginys jų akimis?

Jeigu velomaratono dalyviui pagrindinis renginys prasideda nuo starto linijos, registracijos savanoriai plušėti pradeda trimis dienomis ankščiau – išankstiniame dalyvių paketų atsiėmimo punkte jie pasitinka žmones su šypsena ir nuo pasisveikinimo prasideda tūkstančius kartų kartojamas veiksmas – asmens tapatybės dokumento patikrinimas, asmens suradimas sistemoje, startinio numerio suradimas bei jų pačių dėlioto paketo įteikimas dalyviui. Čia jie dirba susiskirstę po du – dažnai ankščiau vienas kito nepažinoję jaunuoliai turi dirbti labai sklandžiai ir operatyviai, kad nesusidarytų eilės.

15 minučių iki starto

Ne pirmus metus tokio tipo renginiuose savanoriaujanti Viktorija pasakoja, kad dalyviai vis dar vangiai atsiima dalyvių paketus iš anksto, tad baisiausios būna paskutinės penkiolika minučių iki didžiausio dalyvių skaičių turinčio mėgėjų riedėjimo. Dalyviai dažnai neįvertina, kad kartu su jais rieda beveik 7 tūkstančiai dalyvių ir, nepasiėmę paketo ankščiau, piktinasi lėtu savanorių darbu.

Dalyviai dažnai neįvertina, kad kartu su jais rieda beveik 7 tūkstančiai dalyvių ir, nepasiėmę paketo ankščiau, piktinasi lėtu savanorių darbu.

„Kai kurie mėto piktas replikas dėl asmens tapatybės kortelių – neva, juk šioje rungtyje važiavimas nemokamas, kam reikia tiek formalumų. Pagrindinis mus tikrinti dokumentą įpareigojantis dalykas – naujai įsigaliojęs asmens duomenų apsaugos įstatymas, taip pat renginio metu vyksta riedlenčių parko lošimas – tokį savo miestui gali atnešti gausiausiai velomaratone dalyvaujanti Nutrilite komanda“,- pasakoja ji.

Viktorija prisimena atvejį, kai, norėdamas laimėti, vienas miestas pateikė penkių puslapių ilgio dalyvių sąrašą – tą kartą už visus miesto draugus atsiimti paketų atėjo du žmonės. O komandos dalyvių skaičius vertinamas ne pagal iš tikrųjų prie starto išsirikiavusių žmonių skaičių, o pagal atiduotų startinių paketų kiekį, tad tokie sąrašai – landa nesąžiningiems kėslams. Dar kartais pasitaikantis atvejis – kai dalyvio numerio savanoriai negali rasti, o ir atėjęs numerio atsiimti žmogus jau sistemoje atžymėtas kaip pasiėmęs. Dažnu atveju numerį būna pasiėmę dalyvio draugai arba nepranešę už visą komandą atsiimantys kolegos – kad tokių nesklandumų būtų mažiau, numerį atsiimti šiemet galėjo tik pats dalyvis arba jo dokumentą turintis asmuo.

Vis dėlto, geras tuzinas registracijoje sėdinčių savanorių net matydami, kad eilės nemažėja, rankų nenuleidžia – pasibaigę prieš tai sudėlioti startiniai paketai yra tuoj pat dėliojami, dėžėse sukrauti dalyvių numeriai akimirksniu surandami, patikrinami ir atiduodami dalyviui jau šaukiant „praeikite čia, kas laukiate!“

Padeda ten, kur reikia

„Prie vieno objekto man reikia keturių savanorių“,- pribėgęs prie kolegos sako vienas iš savanorių koordinatorių – būtent tokiais „lakstūnais“ tampa operatyvioji grupė, kurie turi galimybę pamatyti renginį iš įvairiausių kampų. Šie savanoriai-universalai turi mokėti viską – nuo darbo registratūroje ir brangių eksponatų saugojimo iki pagalbos trasoje, tad tokios patirtys reikalauja didelio dėmesingumo ir gebėjimo greitai persiorientuoti. Dalyviams orientuotis padeda starto – finišo savanorių komanda. Čia jie laiko iš toli matomus dalyvių sustojimo pagal numeraciją ženklus ir starto juostas. Per mėgėjų važiavimą pačioje išriedėjimo laukiančios eilės pabaigoje stovinčios merginos laiko numerius, prašančius sustoti dalyvius, kurių starto numeris yra didesnis nei 4500 – jos atvirauja, kad ne visi laikosi nurodymų ir kartais stoja ne į savo „gardą“, išsiskirti nenori ne visus dalyvius vienu metu registravusios komandos arba draugų grupės. „Susidūrėm su tokia problema – paskutinis skaičius nesiekia net penkių tūkstančių, o važiuoja beveik šeši – kaip sustatyti tokią masę kai kitur savanoriai stovi kas penkis šimtus dalyvių?“- kalbėjo savanorė.

Darbo šios srities savanoriai turėjo per vaikų važiavimą – pastarieji stumdosi, nori įlįsti kuo arčiau starto linijos, bet akivaizdu kad 1411 važiavusių vaikų į vieną liniją nesustatysi, o ir vis nufotografuoti savo atžalas norintys tėveliai ne iš pirmo karto suprasdavo, kad nepasitraukę jie tiesiog trukdys vaikams važiuoti. Mažiesiems finišavus savanoriai jau laukė jų su medaliais – čia buvo daug šypsenų ir padėkų, bet netgi ir čia įsiaudrinusius vaikus teko stabdyti ar bėgti iš paskos tam, kad mažyliui ant kaklo atsirastų medalis. Kaip ir kiekviename dideliame renginyje nebuvo apsieita ir be paklydimų – pas mėlynais marškinėliais pasidabinusius savanorius atbėgdavo ir savo atžalų surasti negalintys tėvai ir į ašaras puolantys vaikai.

Trasoje medikams darbo nebuvo

Kadangi dieną nebuvo nei lietaus, nei kaitrios saulės, medikai savanoriai galėjo atsipūsti – pranešimų apie rimtas dalyvių traumas jie negaudavo. Kas gerą kilometrą išsidėstę pirmąją pagalbą teikti apmokyti medikai-savanoriai pasakojo besitikintys, kad darbo nebus ir visi trasą įveiks saugiai. Krentančių, žinoma, buvo, bet jiems atsikelti padėdavo šalia važiuojantys dalyviai arba savanoriai ir, įsitikinę, kad stipriai nesusižeidė, išleisdavo toliau į trasą. Tokie įvykiai dažnu atveju būdavo didelio dviratininkų susikaupimo vietose, viena tokių – trasoje stovėjęs vandens punktas.

Mėgėjai vandens savanoriams pailsėti neleido

Čia visus dalyvius atsigaivinti kvietė penki į vienkartinius puodelius vandenį išpilstę savanoriai. Pro juos važiavo ryte startavę 50 ir 100 kilometrų važiavę sportininkai bei popiet išriedėję 10, 20 ar 30 kilometrų atkarpą laisvai pasirenkantys mėgėjai. Kai užplūdo didžioji mėgėjų važiavimo banga, savanoriai tvirtai teigė: „sportininkai buvo geriau“. Toks jų pareiškimas buvo tikrai motyvuotas – pastarųjų buvo žymiai mažiau, o ir faktas, kad jie varžėsi dėl prizinių vietų lėmė menką norą sustoti atsigerti. „O, žiūrėkite, vėl automobilis važiuoja, vadinasi už jų – trys pirmaujantys“,- sako viena savanorė. Kitas patikina – šie vandens tikrai neims.

Netgi norėdavę atsigaivinti sportininkai nesustodavo, o vandenį iš rankų imdavo nesumažindami greičio – po tokių greituolių beveik visas iš suspausto puodelio vanduo atsidurdavo ant asfalto arba – dar blogiau – ant paties savanorio. Kai kurie, supykę, kad jie užtveria dalį kelio, specialiai tėkšdavo puodelius ant žemės.

Mėgėjų važiavime žmonės niekur neskubėjo, tad ramiai sustodavo ir atsigerdavo, tad sudarydavo didžiausias spūstis. „Nesustojam, nesustojam – imkite ir iškart važiuokite – pakeliui išmesite“,- vis šūkaudavo viena savanorė, kol kiti du greitai plėšė vandens butelių pakuotes ir pilstė vandenį. Čia taip pat nebuvo vieno nurodinėjančio žmogaus – kiekvienas iš jų turėjo matyti situaciją, intuityviai bėgti padėti pilstyti, dalinti vandenį ar nukreipinėti sustojusius dalyvius. Visai nenuostabu, kad tokia masė važiuojančių pakelėje paliko didžiulį išmestų puodukų ruožą.

Viena savanorė juokavo, kad šaukiant „vanduo“ būtina pridėti žodį „nemokamas“.

„Žmonės galvoja, kad dar paskui gal už jį susimokėti reikės, ar kad jis jiems nepriklauso – kai pasakai, kad dalini nemokamai – privažiuoja, atsigeria ir net padėkoja“,- pasakojo ji. Pakeleiviai taip pat smalsavo, kas čia vyksta – vieni dėl depozito bandė ieškoti numestų butelių, kiti pareiškė norą vandens butelį nusipirkti. Savanorius džiugino nenorintys bet kur mesti puodelių žmonės, kas išprovokavo ilgametį savanorį Darių pasilengvinti sau darbą – eiti su didžiuliu šiukšlių maišu ir pažaisti savotišką taiklumo žaidimą – dalyviai šį sumanymą sutiko palankiai. Linksmino juos ir kostiumais pasipuošę dalyviai – „Metų stilingiausio dviratininko“ titulą gavęs su dukryte važiavęs vyriškis buvo apsirėdęs karvutės kostiumu ir prie vandens punkto surengė nedidelį improvizuotą spektaklį. Kai kurie prašė nusifotografuoti arba būti aplaistytais.

Riedant paskutiniams dalyviams vieni vis dar stovėjo ištiesę puodukus, kiti jau rinko puodelius į maišus. Vėliau jie visi susitiko ant pagrindinės scenos – bendrai nuotraukai. Darius sakė, kad jaučiasi lengvai, bet maloniai pavargęs, o nuo intensyvaus darbo dar vis raudonio išmušta Viktorija tvirtai teigia: „Darbo yra ir jo daug, bet visada norisi sugrįžti. Tai – lyg priklausomybė.“