Šeštadienio naktį religinio misticizmo dvasia ir stebuklo laukimu sušvito Vilniaus cerkvės: stačiatikių pasaulis iškilmingai šventė Kristaus prisikėlimą.

Iki pat vakaro į aštuonias sostinės cerkves traukė maistu ir žvakėmis nešini vilniečiai, o prieš vidurnaktį rinkosi į naktines pamaldas. Šeštadienis, 11 val. vakaro. Į Žvėryne esančią Dievo Motinos Apreiškimo – Znamenskajos cerkvę besišnekučiuodamos eina šeimos ir vienas kitas pavienis asmuo. Žmonių rankose – plonos žvakutės. „S prazdnikom vas! (liet. – sveikinu jus su švente)“, – remontuojamos cerkvės šventoriuje praeivių dėmesį bando atkreipti per kelis žingsnius vienas nuo kito įsitaisę išmaldos prašytojai. Prie cerkvės nakties tamsoje įžiebti žibintai skelbia artėjančios šventės stebuklą.

Pravėrus praėjusio amžiaus pradžioje statytos šventovės duris užlieja prislopinta šviestuvų ir žvakių šviesa. Žmonės tyliai šurmuliuodami renkasi priešais gėlėmis išpuoštą centrinį altorių, kiti stoviniuoja šonuose, dalis stato žvakeles ir meldžiasi prie šventųjų ikonų.

Šventino ištisą dieną

„Pamaldos jau tuoj prasidės. Visuomet prasideda pusę dvyliktos ir baigiasi apie pusę penktos ryto“, – pasakoja cerkvės tarnautoja, prie ikonų rinkdama sudegusias žvakutes. Į dešinę nuo altoriaus stovi ilgas staltiese užtiestas stalas, ant kurio atėję tikintieji stato velykinius valgius. Pagrindinis Velykų patiekalas – apskritas pyragas su viduryje įsmeigta žvakute, vadinamas „kulič“. Ant stalo puikuojasi ir laukia pašventinami įmantriai išpuošti „kuličiai“, marginti kiaušiniai, sviestas, druska. „Batiuška šiandien valgius šventino ištisą dieną, nuo dvyliktos iki devintos vakaro. Šituos likusius pašventins jau rytą, po pamaldų“, – paaiškina cerkvės tarnautoja.
Apsidairau aplinkui ir pastebiu, jog daugiau nei pusė moterų – be skarelių, kurios einant į cerkvę stačiatikėms privalomos. Stačiatikės moterys į cerkvę turėtų ateiti ne tik ryšėdamos skareles, bet ir segėdamos žemiau kelių siekiančius sijonus, tačiau tokių Znamenskajos cerkvėje tėra keletas. Daugiausia tai močiutės.

Ryto sulaukia ištvermingiausi

Šventikas pradeda iškilmingas pamaldas, visų rankose – degančios žvakutės. Netrukus ši liepsnelių jūra paskui dvasininką išsilieja į kiemą – šventinė liturgija prasideda kryžiaus keliu. Garsiai skambant varpams tikintieji eina tris ratus aplink cerkvę.
Likus porai minučių iki vidurnakčio visi sustoja prieš uždarytas šventovės duris, simbolizuojančias uždarytą Kristaus kapą, nuščiūva. Ore virpa tylus prisikėlimo laukimas. Durys atsiveria, ir šventikas susirinkusiesiems garsiai paskelbia: „Christos voskres! (liet. – Kristus prisikėlė)“. „Vo istinu voskres! (liet. – išties prisikėlė)“, – lauke nuvilnija džiaugsmingi tikinčiųjų šūksniai. Žmonės ima vieni kitus po tris kartus bučiuoti ir sveikinti Kristaus prisikėlimo proga. Šurmuliuojanti minia suguža atgal į cerkvę.
Pusę pirmos nakties baigiasi pirmoji velykinių pamaldų dalis, po kurios namo iškeliauja kone du trečdaliai tikinčiųjų. Lieka patys ištvermingiausi. Ir nuoširdžiausiai tikintys. „Sonia, tu tik pažiūrėk, kaip mažai žmonių beliko“, – praeidama pro pažįstamą nusistebi pagyvenusi moteris. „Aš tai visada iki keturių ryto, iki pačios pamaldų pabaigos būnu, – paaiškina šalia manęs sėdinti močiutė Sonia. – Tik va, nežinau, kaip reikės grįžti namo į Justiniškes, gal kas paveš?“ Išretėjusios tikinčiųjų gretos pasklinda po visą cerkvę laukti rytmetinių mišių pradžios – kas stoviniuodami meldžiasi prie ikonų, kas prisėdę šnekučiuojasi su pažįstamais, kelios moterėlės jau snūduriuoja ant kėdžių. Cerk-
vėje šilta nuo žvakių liepsnų ir akis merkia miegas.
1.30 val. „Va, jau prasideda ryt-metinės“, – tyliai pasilenkusi pakužda kaimynė Sonia. Giesmės, maldos ir galingas šventiko balsas skamba iki paryčių. Kiekvienais metais per Velykas visose Vilniaus cerkvėse skaitomas Rusijos patriarcho Aleksijaus II laiškas tikintiesiems. Taip pat tikintiesiems skelbiami Šv. Jono Auksaburnio darbai.

Po nakties – šventė

Iškilmingos Velykų pamaldos cerkvėje baigiasi, kai lauke jau švinta nauja diena. Žmonės neskubėdami palieka šventovę. Tačiau ne visi stačiatikiai po pamaldų iškart skuba namo – kai kuriose parapijose jie su šventiku prie šventinio stalo pradeda švęsti Velykas. „Vis tiek taip anksti dar nevažiuoja troleibusai ir dalis tikinčiųjų neturi kaip grįžti namo. Mes iki ryto, kiek turime jėgų, švenčiame visi kartu. Kai tik pradeda kursuoti troleibusai, žmonės toliau švęsti Velykų važiuoja namo“, – pasakojo V.Seliavko.