Jau kelerius metus Vilniaus mokytojų namų kiemelyje rengiamas blusų turgus vilniečiams tapo neatsiejama sekmadienine vasaros tradicija.

Čia prekiaujama, perkama, deramasi, bendraujama, smagiai leidžiamas laikas – verda gyvenimas. „Vilniaus dienos“ dėmesį šiame blusų turguje patraukė iš visų prekystalių, nukrautų sendaikčiais, rankdarbiais, drabužiais, knygomis ir kt., išsiskiriantis porcelianinių ir preciziškai pagamintų senovinių lėlių kampelis. Su jo šeimininke Egle Skrebiškyte siūlome susipažinti ir savo skaitytojams.

– Blusturgis tikriausiai dar nematė tiek senovinių lėlių vienoje vietoje. Iš kur jos atkeliavo?

– Tai – mano a. a. mamos lėlių kolekcija. Su savo broliu dvyniu ilgai galvojome, svarstėme ir nutarėme ją parduoti. Lėlės buvo pirktos nenaujos – mama jas susirinko iš įvairių antrų rankų parduotuvių. Jos ilgai gulėjo pamirštos, o kai atėjo laikas mums keisti gyvenamąsias vietas, atėjo laikas išeiti ir lėlėms. Man visos jos turinčios savo istoriją – žiūri į jų veidus ir galvoji, kad turėtų ką pasakyti. Iš kolekcijos nusprendėme pasilikti tris lėles – bobutę, dieduką ir nykštuką, kurie mums atrodo labai mieli, turintys gerą aurą, o likusias išleisti į kitus namus. Žinoma, nesakau, kad kitų lėlių aura prastesnė. Sužinojau apie Mokytojų namuose vykstantį blusturgį ir pamaniau, kodėl gi čia nepasiūlius lėlių.

– Ar vilniečiai domisi jomis?

– Dar nežinau. Aš pirmą kartą blusturgyje, niekada neteko ko nors panašaus daryti.

– Matome, kad jūsų siūlomoje kolekcijoje – ir lėlės dvyniai. Nesinorėtų su broliu po dvynį ir pasilikti?

– Pakalbėjome, kad negalime patys visko laikyti, kad tegu lėlėmis džiaugiasi ir kiti. Juolab kad mama labai mėgdavo visiems teikti dovanas. Ji buvo menininkė, dovanodavo ir savo paveikslus. Jai apskritai dovanoti buvo džiaugsmas – padaro, turi ir dovanoja. Mama buvo baigusi tapybą, labai gražiai tapydavo portretus, paskutiniaisiais metais pasuko į floristiką ir kurdavo iš gėlių. Tokie darbai, kad analogų nesu mačiusi: paveikslai iš gėlių, augalų, sulieti su tapyba.

– Ar jūs pati ką nors kolekcionuojate?

– Ne. Man kolekcionavimas – dulkių rinkimas, nes mano namai – minimalistiniai: yra visko, ko reikia, ir nieko daugiau. Žinoma, keletas suvenyrų, keletas brangių atsiminimų, bet stengiuosi neapkrauti namų.

– Kokie jūsų pomėgiai?

– Motociklai, šunys, mašinos.

– Kuo užsiimate gyvenime?

– Dirbu Vilniaus turizmo informacijos centre. Taigi pasitinku į sostinę atvykusius turistus, kurie ieško informacijos, ir ją suteikiu.

– Kas labiausiai rūpi turistams Vilniuje?

– Dažniausias klausimas – ką čia pamatyti? Tai galbūt keista lietuviams, kurie neretai prieš vykdami kur nors jau žino, planuoja, kur eis, ką veiks, ką pamatys. Įvairiausių situacijų nutinka turistams. Pavyzdžiui, ateina prašyti pagalbos – sako, kad neturi kur gyventi, nes atvažiavo sezono metu į kokį nors renginį, nė vienam viešbuty neranda laisvos vietos, o nakvynės namų nenori. Ačiū Dievui, pačiai dar neteko pas save priimti – pavyksta rasti išeitį.

– Esate vilnietė, kuri myli Vilnių?

– Taip. Vilnietė, kuri myli Vilnių ir Lietuvą. Beveik penkerius metus gyvenau Airijoje, bet grįžau į Vilnių. Pasiilgau namų.

– Kokį Vilnių regite po emigracijos?

– Labai gerą ir gražų, kaip ir apskritai Lietuvą. Kai pagyveni toli nuo Lietuvos, pagyveni kitos šalies ritmu ir grįžti, kur kas geriau vertini savą kraštą. Esu gamtos vaikas ir labai džiaugiuosi, kad Vilnius pilnas žalumos, be to, pasiimu šunį, sėdu į mašiną ir už penkiolikos minučių esu miške, kur stirnos ir briedžiai laksto. Nežinau, kokioje kitoje Europos sostinėje tai būtų įmanoma, galėtum sau tai leisti.

– Jau nebaido ir, sakoma, nuolat paniurę tautiečių veidai?

– Pirmą mėnesį grįžus į Lietuvą buvo keista, nejauku. Šypsaisi, o kiti žiūri, lyg tau kas nors būtų negerai. Taip pat elementaraus mandagumo stoka. Bet pripranti.

– Savo ateitį esate tvirtai nusprendusi kurti Lietuvoje?

– Tikrai taip. Vilniuje, kur gimiau ir užaugau.