Skvereliuose statomi paminklai, memorialinėmis lentomis nukabinėti pastatai – tokia nauja sostinės mada. Paradoksalu – atminimo lentose pageidauja įsiamžinti net gyvi žmonės.
„Aš krioksiu kaip Laima Paksienė „Dviračio žiniose“. Tikrai krioksiu, nes reikia pagaliau sustabdyti tą nevaldomą procesą, kai paminklai Vilniuje statomi antraeiliams žmonėms. Pirmiausia turėtume žinoti, kurias asmenybes privalu pagerbti, ekspertai turėtų sudaryti jų sąrašą ir tik tada išduoti leidimus. Dabar gi – chaosas: kas turi pinigų, tas stato. Šitaip mes apšnerkšime Vilnių“, – nusivylimo neslėpė Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos pirmininko pavaduotojas Antanas Rimvydas Čaplinskas.
Vilniaus istorijos žinovo kantrybės taurę perpildė komisiją pasiekęs prašymas leisti Šv. Paraskevijos (Piatnickajos) cerkvės sklype Didžiojoje gatvėje pastatyti paminklą Rusijos poeto Aleksandro Puškino proseneliui Hanibalui atminti.
„Daug mačiusiame ir iškentėjusiame akmeniniame cerkvės metraštyje yra ir puslapis, susijęs su A.Puškino senelio Hanibalo krikštu šioje cerkvėje. Prašome sutikimo pastatyti paminklą, simbolizuojantį mūsų pagarbą protėviams ir kultūrai“, – kreipimesi rašo Tarptautinės rusakalbių rašytojų sąjungos vicepirmininkas Jurijus Kobrinas.
Skulptoriaus Danieliaus Sodeikos paminklo projekte vaizduojami du suartėję delnai, nukreipti į parapijiečius ir žiūrovus, tarp jų iškyla kryžius. Kairiojo delno viduryje – jaunojo Hanibalo, dešiniojo – A.Puškino profilis. Postamento užrašas lietuvių ir rusų kalbomis skelbia: „Rusijos sūnums“.
„Aš nepalaikau šios idėjos dėl dviejų priežasčių. Pirma, tyrinėtojai yra įrodę, kad istorija apie Hanibalo krikštą Šv. Paraskevijos (Piatnickajos) cerkvėje tėra legenda. Antra, čia jau kvepia politiniais dalykais. Kaip jums skamba šūkis „Rusijos sūnums“ pačiame Vilniaus centre?“ – retoriškai klausė A.R.Čaplinskas.
Įgeidžiai įklampins į bėdą
Jei būtų A.R.Čaplinsko valia, vardinių paminklų statybas jis uždraustų bent ateinančius 15 metų. „Per tą laiką pagalvotume, subręstume, atsijotume pelus nuo grūdų. Aikštė prieš prezidentūrą irgi kol kas tuščia, tai kas nors užsigeis vėl ten pastatyti paminklą Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui Korikui“, – kalbėjo istorikas.
Jis prisiminė, kad neseniai Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija nepatvirtino lenkų iniciatyvinės grupės prašymo Polocko gatvėje pakabinti memorialinę lentą, skirtą Varšuvos operos solistui Bernardui Ladyszui.
„Kartą prašymą jau atmetėme, tačiau jie mums vėl rankas laužo, – skundėsi A.R.Čaplinskas. – Atminimo lenta gali būti kabinama praėjus ne mažiau nei 10 metų po žmogaus mirties. Tas operos solistas vis dar gyvas, tad kam jam memorialinė lenta? Tenkindami iniciatorių įgeidžius pateksime į didelę bėdą. Kodėl tada nepakabinti lentos Virgilijui Noreikai ar Rimui Tuminui? Žinoma, galime, bet tada kokia mūsų politika?“ – svarstė A.R.Čaplinskas.
Iniciatyvinės grupės lyderė Kristina Rotkevič nesutinka su tokiais komisijos nario argumentais. „B.Ladyszas yra pasaulinio garso maestro. Mūsų prašymas nėra beprecedentis: Lietuvoje yra ne viena memorialinė lenta, pakabinta žmonėms, kai jie dar buvo gyvi, tarkime, Česlovui Milošui“, –atkreipė dėmesį K.Rotkevič.
Padėka dosniems žmonėms
Šiandien komisija spręs ne tik Hanibalo paminklo ir B.Ladyszui skirtos memorialinės lentos, bet ir „Žaliojo obuolio“, galbūt atsirasiančio Mindaugo ir A.Vivulskio gatvių sankirtoje esančiame skvere, likimą.
„Žaliojo obuolio“ akcijos sumanytoja Edita Mildažytė pasakojo, kad mintis statyti „Žaliojo obuolio“ paminklą kilo norint įprasminti labdaros ir gerumo idėją. Paminklas esą galėtų tapti aukotojų, fundatorių ir mecenatų simboliu.
Pasklidus kalboms apie E.Mildažytės užmojus, mieste sulaukta ir skeptiškų vertinimų. Girdi, tai tik dar viena reklamos kampanija, siekiant atkreipti dėmesį į savo projektus.
„Žinoma, kad siekiu visuomenės dėmesio. O kas čia bloga? Juk neraginu žudyti, gerti ar platinti narkotikus. Taip tiesiog skatiname aukoti. Niekam iš to nėra apčiuopiamos naudos. Manau, Vilniui netrukdytų dar vienas sutvarkytas skveras. Jei miestiečiams ir valdžiai neįdomu turėti gražią vietą su skulptūra ir galbūt fontanu, tada ir nereikia. Mes neprašome miesto pinigų, aukojame savo laiką ir iniciatyvą. Jei nereikia, dėl Dievo meilės, man karūna nuo galvos nenukris – reikėtų mažiau dirbt“, – kalbėjo E.Mildažytė.
A.R.Čaplinskas nėra nusiteikęs prieš „Žaliojo obuolio“ skulptūrą. Tačiau jis pabrėžė: miesto erdvėmis neturėtų būti švaistomasi, kad jų nepritrūktų ypač svarbiems asmenims pagerbti „Norėčiau, kad tokie klausimai būtų aptariami viešai, kad į diskusiją galėtų įsitraukti miestiečiai“, – sakė jis.
Miesto estetikos poskyrio vedėjos Beatričės Raguotienės nuomone, visuomenės iniciatyvos yra labai svarbios. „Žmonės yra pakankamai subrendę ir sąmoningi, gyvenimas tęsiasi, todėl tikrai nereikėtų dešimtmečiams stabdyti iniciatyvų“, – įsitikinusi B.Raguotienė.
Žmonių iniciatyvos dėka sostinėje atsirado paminklas Amerikos roko legendai Frankui Zappai, Vilniuje gyvenusiam daktaro Aiskaudos prototipui Cemachui Šabadui bei prancūzų rašytojui Romainui Gary.
Naujausi komentarai