Pastebėjo ne iš karto

„Puiki mergaitė, tikrai negalvojau, kad taip sunkiai seksis mokytis“, – tokią mokytojos frazę mama apie savo dukrą išgirdo dar parengiamojoje klasėje. Ką gali atsakyti į tokį pastebėjimą? Nieko, vedi vaiką į pirmą klasę, kaip numato įstatymai. Jokių svarstymų, kodėl mergaitei nesiseka mokslai, mama neišgirdo ir per pirmuosius trejus metus pradinėje mokykloje.

„Trečios klasė pabaigoje mokytoja rekomendavo kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), nes esą dukrai per sunku mokytis su bendraklasiais, – pirmą signalą iš mokyklos prisiminė neįvardyta pageidavusi likti mama. – Tačiau PPT informavo, kad vasarą nėra galimybių pas juos patekti, rekomendavo skambinti rudenį. Aš ir pati įtariau, kad dukra turi disleksijos sutrikimą. Ji atvirkščiai rašė skaičius ir raides. Trečioje klasėje ne į tą pusę rašydavo penketą ir trejetą.“

Keisčiausia tai, kad nuo darželio ir jau lankydama mokyklą mergaitė lankėsi pas logopedą, tačiau jokių pastebėjimų apie galimą sutrikimą jis tėvams neperdavė. Tėvų vertinimu, dukra savarankiška, užsispyrusi, pagalbą dėl mokslų vertino skeptiškai, sakydama, kad viską moka, todėl nereikia aiškinti, kaip jai gyventi.

„Daviau jai perskaityti eilėraštį, kurio kiekvienas posmas prasideda tuo pačiu sakiniu. Skaitydama tą patį sakinį ji klydo. Viskas tapo aišku – jai reikia pagalbos, bet į PPT mes taip ir nebenuėjome“, – pasakojo moteris.

Iniciatyvos ėmėsi mokytoja. Nors patvirtintos diagnozės, kad mergaitė tikrai turi disleksiją, nebuvo, mokytoja ekspertė jos nespaudė, kai ji atlikdavo užduotis pagal bendrojo lavinimo programą. Mokytoja stebėjosi: „Nesuprantu: ji mintinai deklamuoja eilėraščius, o perskaityti teksto negali.“

Tikėjimas savimi – štai kas labai svarbu šiems vaikams. Jei jie nejaučia palaikymo, jie savimi nebetiki, nurašo patys save.

„Dukra įsimindavo garsiai mokytojos skaitomą tekstą ir gebėdavo jį išsyk pakartoti. Mokytojos metodas padėjo nuo kitų akių tarsi paslėpti dukrą kamuojantį sutrikimą. Mokytoja per pamoką dažniausiai garsiai perskaitydavo tekstą, kurį vėliau turėdavo skaityti vaikai. Mano mergaitė mokytojos tekstą įsimindavo ir jei prireikdavo garsiai skaityti, žiūrėdama į knygą kartodavo ką tik įsimintą tekstą“, – vaiko gebėjimą prisitaikyti prie disleksijos keliamų sunkumų minėjo mama.

Raidės šoka savaip

Disleksija – tai ne tingumas, ne negebėjimas mokytis ir ne „tingus skaitymas“. Tai savitas būdas, kuriuo žmogaus smegenys apdoroja kalbą ir raides. Disleksiją turintis vaikas dažnai mąsto kūrybiškai, turi stiprų vaizduotės jausmą, bet raidės jam painiojasi, keičiasi vietomis, išslysta iš dėmesio – tarsi šoktų pagal kitą ritmą.

Disleksija pasireiškia sunkumais skaitant, rašant, kartais – įsimenant garsus ar žodžius. Vaikui reikia daugiau laiko, kad išgirstas garsas virstų raide, o raidė – prasmingu žodžiu. Tai nėra kvailumo ar pastangų trūkumo ženklas. Tai kitoks kelias į tą patį tikslą – suprasti pasaulį.

Jei disleksija neatpažįstama, vaikui būna labai sunku. Jis mato, kad kiti geba skaityti greitai, o jis stringa, painiojasi, klysta. Jis ima galvoti, kad su juo kažkas „ne taip“. Kad gal jis „per lėtas“, „nepakankamai geras“. Tokios mintys tyliai ardo pasitikėjimą savimi, o skaitymas, kuris turėtų būti vartai į žinojimą, tampa durimis, kurios vis užsidaro prieš pat nosį.

Tačiau kai disleksija atpažįstama, kai vaikui padedama – viskas keičiasi. Mokymasis gali tapti atradimu, o ne kova. Su tinkamu palaikymu disleksiją turintis vaikas sužydi: jis gali būti išradingas kūrėjas, analitikas, problemų sprendėjas – žmogus, kuris mato pasaulį kitaip, būtent todėl gali jį praturtinti.

Disleksija – tai visą gyvenimą trunkantis skaitymo ir rašymo sutrikimas, kylantis dėl smegenų informacijos apdorojimo ypatumų. Žmogui sunku greitai ir tiksliai susieti raides su garsais, sklandžiai skaityti žodžius, suprasti tekstą ir teisingai užrašyti mintis.

Šie sunkumai pasireiškia nepaisant normalaus intelekto ir tinkamo mokymo, jie gali būti įvairaus stiprumo ir kiekvienam žmogui skirtingi.

Disleksija yra ne kliūtis sėkmei, o tiesiog kitoks būdas mokytis. Tinkama pagalba, kantrybė ir emocinė parama gali padaryti stebuklus – vaikai gali išmokti skaityti, pasitikėti savimi ir siekti savo tikslų, nepaisant iššūkių.

Susigyventi: svarbu suprasti ir pripažinti disleksiją, o tada pritaikyti mokymą. / freepik.com nuotr.

Mokytojos požiūris

Grįžkime prie pasakojimo apie pašnekovės dukrą. Dabar ji lanko septintą klasę, mokosi bendrojo lavinimo mokykloje pagal tą pačią programą kaip jos bendraamžiai. „Ketvirtoje klasėje jau buvo susiformavusi šiokia tokia trauma – ji suprato, kad kažkas su ja ne taip, kad ji nemoka, ėmė save prastai vertinti, nepasitikėti savimi“, – disleksijos poveikį dukrai matė mama.

Tačiau pradinių klasių mokytojos darbas su kitokia moksleive, tėvų rūpestis ir pastangos suteikė vaikui sparnus.

„Ką padarė auklėtoja? Pedagogė išskyrė stipriąsias jos savybes – užsispyrimą, gebėjimą įsiminti tekstą ir drąsą, norą lipti į sceną. Auklėtoja ją ėmė ruošti skaitovų konkursams. Eilėraščius mokydavomės ne tik atmintinai, o į procesą įjungdavome kinetiką – aš skaitydavau tekstą, o mergaitė jį lydėdavo judesiais.

Konkursuose ji pelnydavo gerų įvertinimų. Mokytoja pamatė, kad mergaitei gerai sekasi mokytis savarankiškai. Ėmė kreipti prie savarankiškų darbų. Mergaitė pasisakė, kad nori būti aktore. Mokytoja ėmė mokyti ją dainuoti.

„Dainuoti nelabai sekėsi, tada ėmė groti įvairiais instrumentais. Groti mokėsi savarankiškai. Mes siūlėme eiti į muzikos mokyklą, bet ji pareiškė nenorinti. Žiūrėdama „YouTube“ išmoko groti pianinu, armonikėle. Pradinės mokyklos išleistuvėse ji akompanavo klasės vaikų atliekamai dainai“, – asmenybės proveržį stebėjo mama.

Šiandien moteris sako esanti labai dėkinga už tokį mokytojos požiūrį. Užuot pabrėžusi mergaitės nesėkmes ar raginusi tėvus kreiptis į PPT, pedagogė sutelkė dėmesį į vaiko stipriąsias puses ir jas nuosekliai skatino. Taip parodė, kad galima ne slėpti, o priimti savo kitoniškumą ir paversti tai stiprybe.

Savaip stipri

Jau minėjome, kad šiandien septintokė mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau ją lankyti pradėjo tik šiais metai. Baigusi pradinę, mokslus mergaitė tęsė Montessori mokykloje. Mama neabejoja, kad tos mokyklos filosofija padėjo tinkamus ir svarbius pagrindus šiandienos situacijai: „Montessori mokymo programa orientuota ne į pasiekimus, o į gebėjimą mokytis. Ji išmoko mokytis ir tai yra didžiausias pliusas. Dukra užsirašo informaciją taip, kaip jai suprantama, todėl šiandien gali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Montessori mokyklos nuopelnas, kad ji išmoko mokytis. Juk jei vaikas nenori priimti informacijos, tai jis jos ir nepriims, o ten informacija pateikiama taip, kad vaikai ją priima kiekvienas sau tinkamu būdu“, – apibendrino disleksiją turinčios mergaitės mama.

Šiandien ji drąsiai gali vertinti, kad bendrojo lavinimo mokykla labai skiriasi nuo pradinės, kur glaudi bendruomenė, kur mokytojai nori pasikalbėti su tėvais apie kiekvieną vaiką ir, žinoma, labai skiriasi nuo Montessori mokyklos, kur kitoks vaikas nesijaučia išskiriamas kaip negabus, o vertinamas pagal tai, kaip jis sugeba apdoroti naują informaciją ir ja pasinaudoti.

„Mokykloje per pamokas išdėsto informaciją ir viskas – eini tolyn. Sugrįžti, jei kažko nesupranti, nebegali. Matematikos mokytojas per pamoką paklausė, ar viską supratote, dukra pasisakė nesupratusi, bet mokytojas pareiškė, kad tai praėjusių metų kursas ir jis neaiškins jo iš naujo. Kyla pagrįstas klausimas: tai kam klausė?“ – mama paminėjo įprastą pavyzdį iš mokyklos, kur klasėse sėdi per 30 mokinių.

Mergaitė papildomai vaikšto pas matematikos mokytoją, kuris, mamos pasakojimu, nori matyti mokinės akis, jis nemoko nuotoliu, matyt, nori įsitikinti, kad mergaitė suprato jo aiškinimą. Be to, neprivalu vaikščioti pagal mokytojo sudėliotą grafiką, jis rekomendavo ateiti tada, kai vaikas turi klausimų, kai yra neaiškumų.

Disleksija – ne tik skaitymo ir rašymo sutrikimas. Tai kompleksinis sutrikimas, kuris labiausiai pastebimas, kai kyla skaitymo ir rašymo sunkumų.

Mergaitė taip pat papildomai mokosi pas lietuvių kalbos mokytoją, kuri jau po pirmo susitikimo suprato turinti kitokį vaiką. Ji lanko ir dailės mokyklą.

„Nežinau, ar verta sakyti, kad dukra negali mokytis pagal bendrojo lavinimo programą vien todėl, kad iš lietuvių kalbos gaus ne dešimtuką, o šešetą. Tas išskyrimas gali atvesti prie tinginystės, neva aš esu specifinis, kitoks. Nepuoselėju vilčių, kad ji gaus literatūros premiją, bet kitose srityse, kur gali pasiekti rezultatų ir įsiprasminti, ji yra stipri, – pastebėjo pašnevokė. – Turiu du vaikus. Jie abu labai skirtingi. Matau, kad vaikas, kuriam buvo bandoma pripiešti diagnozę, labiau linkęs į filosofiją, apmąstymus, empatiškesnis, labiau domisi pasauliu, nei tas, kuris labiau linkęs į mokslus ir viską daro teisingai.“

Įsivardyti problemą

Tarptautinės disleksijos asociacijos duomenimis, iki 20 proc. pasaulio gyventojų turi disleksiją.

Pasak „Dyslexia centro“ įkūrėjos, logopedės Jurgitos Pocienės, praktiškai visi pedagogai moko disleksiją turinčius vaikus, nes kiekvienoje klasėje yra nuo vieno iki penkių ar šešių vaikų, turinčių disleksiją: „Neišvengiamai kiekvienas pedagogas su tuo susiduria, todėl visi turi turėti bent jau bazinių žinių apie tai, koks tai sutrikimas, kodėl jis yra, ką su tuo daryti, kaip į tai reaguoti ir kaip mokyti tokius vaikus.“

Logopedė įsitikinusi, kad disleksiją galima pamatyti jau pirmoje klasėje. Ateina laikas, kai pirmokiukai skaito gana sklandžiai ir tą daro su malonumu ir noru. Tačiau tarp visų mokinukų tikrai pasitaiko tokių, kuriems skaitymas nesiseka taip gerai, jie skaito lėtai, dažnai skiemenuoja, painioja raides ir skiemenis. Tai ir yra signalas, kad gali būti disleksija. Aišku, mokytojas negali to nustatyti, bet gali pastebėti ir pasikalbėti su tėvais.

„Disleksija apima kur kas daugiau sunkumų, jie tiesiog mažiau pastebimi klasėje, tačiau išryškėja namuose. Paskutiniais duomenimis, disleksija – ne tik skaitymo ir rašymo sutrikimas. Tai kompleksinis sutrikimas, kuris labiausiai pastebimas, kai kyla skaitymo ir rašymo sunkumų“, – tęsė J. Pocienė.

Kad toks vaikas galėtų sėkmingai mokytis ir gauti kokybišką ugdymo procesą, būtina visapusiška pagalba. Pirmiausia reikalingas tėvų supratimas. Anot logopedės, tėvai turi pripažinti ir įvardyti sau vaiko sunkumus, nes kol tai slepiama nuo savęs, vaikui daroma meškos paslauga – jis negauna reikalingos pagalbos. Kai vaikui oficialiai patvirtinama disleksija, pagalbą jis turėtų gauti ne tik iš pradinės klasės mokytojo, bet ir iš visų pedagogų, dirbančių su juo vyresnėse klasėse.

Tikėti savimi

Disleksija – tai plataus spektro sutrikimas, todėl vienam vaikui gali būti sunku skaityti, o kitam – suprasti perskaitytą tekstą, jį atpasakoti. „Mes turime žinoti, kurioje vietoje kyla didžiausių sunkumų, ir pagal tai pritaikyti mokymo medžiagą. Kaip tai padaryti? Galima pasitelkti garsines knygas, tekstus pateikti supaprastinta kalba – tokia, kurioje išryškinta esminė informacija, kurią vaikas turi suvokti, – pastebėjo J. Pocienė. – Taip pat svarbu žinoti, koks šriftas tinkamiausias disleksiją turintiems vaikams. Yra netgi nustatyti rašytinio teksto reikalavimai – tinkami tarpai tarp eilučių, kad tekstas nebūtų sugrūstas. Kai kuriems vaikams, turintiems disleksiją, raidės atrodo tarsi judančios, todėl smulkus ar tankiai išdėstytas tekstas jiems primena raidžių skruzdėlyną“, – pridūrė specialistė.

Pirmiausia reikia įsivardyti problemą, o tuomet didžiąją darbo dalį turi atlikti vaiko gerovės komisija – logopedas, specialusis pedagogas ir psichologas. Su vaiku turi dirbti visi specialistai.

Mes galime tik nujausti, ką išgyvena vaikas, turintis disleksiją. Apie šį sutrikimą svarbu kalbėti kuo daugiau – tuomet ir pats vaikas drąsiau pasakys: „Taip, ir man taip būna.“ Priešingu atveju jis gali bijoti pripažinti, kad raidės jam „šoka tango ar polką“, manyti, kad yra kažkoks kitoks ar net nenormalus.

„Kiekvienas vaikas kaltina save: man nepavyko tada, man nepavyko vėliau – man nepavyks niekada. Vaikai juk nežino, kas su jais vyksta, ir ima galvoti, kad jie kvaili, nevykėliai, kad jiems tiesiog niekas neišeina. Tuomet jie nuleidžia rankas ir sako: kam stengtis, vis tiek nieko nepavyks“, – apie mažo žmogaus vidų draskančius jausmus pasakojo J. Pocienė.

Žinojimas yra vienas iš raktų. Tai, kad vaikas negeba skaityti, nereiškia, kad jis neturi kitų kompetencijų. Jei vaikas negali skaityti, tai nereiškia, kad jis negali reikšti savo nuomonės, vaidinti ar pasakoti.

Centro rengiamoje disleksijos savaitės kampanijoje šiais metais dalyvavo daugiau nei 150 mokyklų. Niekas joms neliepė to daryti. Mokyklos registravosi savo iniciatyva. Anot J. Pocienės, tai yra labai geras ženklas, jau žinome, kad 150 mokyklų dirbs su tokiais vaikais taip, kad jiems būtų geriau: „Tikėjimas savimi – štai kas labai svarbu šiems vaikams. Jei jie nejaučia palaikymo, jie savimi nebetiki, nurašo patys save.“

Žinomi disleksikai

Pasaulyje daugybė žmonių, kurių raidės kadaise šoko savo šokį, šiandien kuria filmus, rašo knygas, vadovauja kompanijoms, keičia pasaulį. Disleksiją turėjo Stevenas Spielbergas, Agatha Christie, Richardas Bransonas, net Albertas Einsteinas. Jie visi išmoko mąstyti ne pagal eilutes, o tarp jų. Kitoks matymas atvėrė kelią į atradimus, kurių kiti gal nė nebūtų pastebėję.

Menininkai, aktoriai, kūrėjai

Whoopi Goldberg – aktorė, kuri sako, kad disleksija ją išmokė klausytis žmonių labiau, nei skaityti apie juos.

Tomas Cruise’as – aktorius, ilgai slėpęs disleksiją. Jis viešai pasidalijo, kad išmoko kompensuoti ją intensyvia vaizduote ir atmintimi.

Orlando Bloomas prisipažino, kad disleksija buvo jo „kasdienis kalnas“, bet išmokė atkaklumo.

Keira Knightley pradėjo skaityti scenarijus vien tam, kad įveiktų disleksiją.

Stevenas Spielbergas – garsusis režisierius sužinojo apie savo disleksiją tik būdamas 60-ies; sako, kad tai paaiškino daugelį jo vaikystės sunkumų.

Mokslas, technologijos, verslas

Albertas Einsteinas – daugelis mokslininkų mano, kad jis turėjo disleksijos požymių: vėlai pradėjo kalbėti, rašė netaisyklingai, mąstė vaizdais.

Thomas Edisonas – išmestas iš mokyklos, nes „nesugebėjo mokytis“, tačiau jo išradimai pakeitė pasaulį.

Steve’as Jobsas – oficialiai disleksija nebuvo patvirtinta, tačiau jo mokymosi ir rašymo sunkumai ir vizualus mąstymas rodo daugybę to bruožų.

Richardas Bransonas – verslo grupės „Virgin“ įkūrėjas atvirai kalba, kad disleksija – ne trūkumas, o „kitoks požiūris į pasaulį“.

Rašytojai, mąstytojai

Agatha Christie turėjo disleksiją ir sunkiai rašė ranka, tačiau jos istorijos iki šiol laikomos klasika.

Francis Scottas Fitzgeraldas – „Didžiojo Getsbio“ autorius, kuriam skaitymas buvo iššūkis, bet rašymas – stebuklingas išsilaisvinimas.

Johnas Irvingas – garsus rašytojas ir scenaristas („Pasaulis pagal Garpą“), kuriam disleksija tapo kūrybos varikliu.

Muzikantai

Cher atvirai sako, kad disleksija privertė ją pasikliauti atmintimi ir klausos pojūčiu.

Ozzy Osbourne’as disleksiją vadino „didžiausiu gyvenimo išbandymu“, bet kartu ir priežastimi, kodėl tapo kūrėju.

Noelis Gallagheris („Oasis“) sako, kad disleksija jam suteikė savitą dainų rašymo ritmą.

Lietuviai disleksikai

Žilvinas Ramanauskas – „Teatriuko“ aktorius sako, kad suderinti gitaros stygas gerokai lengviau, nei bet kurią dainą ar pjesę perskaityti.

Kristijonas Vasiliauskas – Robotikos akademijos vadovas, būdamas 28-erių, sužinojo, kad jam disleksija. Jis yra prisipažinęs, kad visiškai nemokėjo rašyti ir dėl to labai kompleksuodavo. Tačiau šis sutrikimas jam nesutrukdė baigti politikos mokslų Anglijoje.