SHOWER

FOLLOW THE LIGHT

Muzikos Herojai

Neteiskite manęs arba bauskite, budeliai, stipriau, tačiau eurovizinio grupės „Shower“ šaršalo aš iki galo nesupratau. Tiesa, aš ir šiaip eurovizinio šaršalo nesuprantu, nebent kalbėtume apie gerą LGBT žinutę, tačiau dabar turiu pripažinti, kad net ir mane sudomino ta lyg iš niekur, o iš tiesų iš „John Shower’s Band“ gimusi komanda, kuri išleidžia savo debiutinį albumą ir kuris įrodo, kad „Eurovizija“ jiems buvo per žemas lygis.

Partnerio nuotr.

„Follow The Light“ gali lengvai nepatikti. Mane ir patį džiazuojantis easy listening efektas truputį erzino, nes kai kur grupė, rodos, pernelyg pasinerdavo į elevator muzikos spąstus. Tačiau tą pat akimirką tau ausis pasiekia tokie kūriniai, kaip „Let Me Forget“ ar „Slice“, kuriuose keistokai pranašiški ir apokalipse dvelkiantys sąskambiai vis sakydavo, kad visgi šulinys yra gilesnis negu tu manai. Todėl „Follow The Light“ sukau ne kartą ir ne du, ieškodamas, kur klystu, o kur esu teisus. Galiausiai, išvada viena – muzikinių turtų grupė gali tikrai daug pasiūlyti, jie įvairiapusiai, net jei jums kurpalis, ant kurio tempiama visa muzika, ne prie širdies, o gebėjimas jungti skirtingus stilius garantuoja, kad ateityje tiek mūsų, tiek jų laukia ne viena jaudinanti kelionė. Būkite tikri, jei jums patiko „Shower“, po šio albumo patiks dar labiau. Jei buvote jiems abejingesni – kantrybės, nes tai, kas pirma galbūt skambėjo šiek tiek cheesy, visgi slepia iš pirmo žvilgsnio nepamatytą gelmę. Aš grupe pasitikiu, net jei netapau jos didžiuliu gerbėju. Juk kartais reikia įkvėpti, pasitikėti ir sekti šviesą.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „YouTube“, „Apple Music“).

MEROPE

VĖJULA

Stroom

Partnerio nuotr.

Be reikalo Lietuvoje nepernelyg žinomas duetas „Merope“ už mūsų valstybės sienų ryžtingai žengia į priekį ir sulaukia ne tik snobų, entuziastų ir muzikos geekų dėmesio, bet ir Vakarų žiniasklaidos liaupsių. Įrodymas? Vienas svarbiausių britų žiniasklaidos leidinių „Guardian“ jų albumą „Vėjula“ paskelbė mėnesio folkmuzikos albumu, ir šis LP tikrai yra to vertas. Bene stipriausias lietuvės Indrės Jurgelevičiūtės ir belgo Berto Coolso darbas panaudoja lietuvių liaudies muziką kitaip nei dažnai yra įprasta ir paverčia „Vėjulą“ antgamtišku, nežemišku, mistišku išgyvenimu, kuriame tarp loopsų, kanklių ir nebanaliai skambančių liaudies tekstų paskęstančios tavo ausys pristabdo laiką ir nuneša ten, kur tu negali nieko kontroliuoti: turi arba visiškai save paleisti ir pasiduoti muzikos srovei, arba kuo greičiau pabusti. Tačiau pabusti vargu, ar pavyks, nes „Meropei“ pavyksta nuostabus fenomenas – sukurti tokią vientisą atmosferą, kad kūriniai susipina į slaptingą ambientišką simfoniją, kurioje energingesnės vietos puikiai siejasi su akustine ramybe, kurioje eksperimentas virsta stebuklais, o pats albumas – puikia preliudija gražiausioms metų šventėms. „Meropei“ pavyko, tiek galiu pasakyti, nes po perklausos jautiesi lyg po kokio nors seanso: švaresnis, grynesnis ir gyvesnis. Patikėkite, kai jus užknis visos kalėdinės melodijos ir banalios saldybės, kai norėsis tikro stebuklo nuojautos, įsijunkite „Vėjulą“ ir patikėsite, kad stebuklas yra čia pat. O jei stebuklas neįvyks, jums visada liks šis nuostabus darbas.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“).

BITTER ROOTS

FOREST

Self-released

Partnerio nuotr.

Klausantis roko grupės „Bitter Roots“ EP „Forest“ apima keistas jausmas, nes, iš vienos pusės, kyla pagarba grupei, kuri nepasiduoda trumpalaikėms madoms ir siekia groti muziką, kuri jiems patinka, tačiau, iš kitos pusės, visgi supranti, kaip svarbu yra pataikyti į savo laikmetį ir suprasti, kuo kvėpuoja šiandienė muzika. „Forest“, paprastai tariant, yra konservatyvus įrašas, jame rokas skamba su visa klasikine atributika, visais grand gestais ir skambiais pareiškimais. Ši savybė išskiria grupę nuo postkūrybinių kolektyvų, bemaišančių žanrus ir nepriskiriančių savęs konkretiems stiliams. Tačiau šiame konservatyvume yra ir didelis žiupsnis senamadiškumo, kuris neskamba taip aktualiai, ir, nors supranti, kad žanras šiais laikais nėra toks svarbus, kyla klausimas, ar klausytoją tokia muzika pasieks. Visgi, žinant, kaip užjūryje atsigavo tokie senamadiški ir galbūt net per dantį traukti kolektyvai kaip „Nickelback“ ar „Creed“, klasikinis skambesys gali tapti tuo raktu į sėkmę. Gal tai pavyks ir „Bitter Roots“, nors jų vietoje, aš vis dėlto ieškočiau daugiau universalumo, daugiau įvairiapusiškumo, daugiau šviežumo. Juk, kai pagalvoji, mes jau turėjome „Rojaus Tūzus“, „Katedrą“ ir pan., todėl tos pačios formulės kartojimas toli gražu nekabina taip stipriai. Nepaisant to, „Bitter Roots“ gali sudominti savo neįprastai paprastais sprendimais. Galbūt kartais nebūtina verstis per galvą, o tiesiog galima atversti istorijos puslapį ir įkvėpimo pasisemti iš jo. Ar tai pavyks? Pamatysime, juk tos šaknys kokius nors vaisius galiausiai turės prinokinti.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „YouTube“, „Apple Music“, „Pakartot“).

SUNGAZER

GODUMI

Self-released

Partnerio nuotr.

Groti shoegaze stilių Lietuvoje yra neįprasta ir drąsu. Kad ir kaip būtų keista, svajingas ir tamsokas žanras mūsų žemėje niekaip didelės meilės negauna, o kolektyvai, kurie tai pabando, nueina greitai užmarštin arba nepasiekia šlovingos saulės spindulių. Eligijus Žilinskas nusprendė tos saulės neieškoti, o įžūliai į ją spoksoti, ir jau bene penkerius metus nardo po paslaptingą „spoksotojų į batus“ žanrą. Šįkart savo kompanione jis pasirinko Godą Žukauskienę, žinomą iš puikaus sunkiosios muzikos kolektyvo „Cunabula“, ir sudėjo mielą širdžiai ir ausiai EP, pavadintą pačios dainininkės pseudonimu „Godumi“. Pavyko galbūt daug staigmenų nepateikiantis, tačiau aukštos kokybės projektas, kuriam iki puikumo, manau, trūksta tik vadybos, nes savuose vandenyse kūrėjai nardo ramiai. Taip, gal tekstai nėra patys įspūdingiausi, bet kas domisi panašiais žanrais, žino, kad ne žodžiai čia yra esmė. Svarbiausia, yra atmosfera, nuotaika ir slėpiningas jausmas, kai esi kažkur tarp žemės ir dangaus. „Godumi“ su šia užduotimi susitvarko, todėl norėtųsi, kad tokio tipo įrašai nebūtų paliekami tiesiog savieigai, gerbėjų medžioklei ar draugų ratui. „Sungazer“ tikrai turi ką pasiūlyti ne tik gimtiesiems Šiauliams, bet ir visai Lietuvai. Optimizmo ir šviesos bent jau šiam darbui tikrai netrūksta, o tamsių rudens vakarų svajingam paveizėjimui pro langą „Godumi“ gabalai tikrai tiks. Visiems siūlau atsiduoti šiai nuotaikai, neskubi „Sungazer“ muzika turi taip reikalingo eskeipizmo efekto ir viltingo tikėjimo, kad tamsa praeis (bent asmeniškai mane ši muzika būtent taip nuteikia). Taigi, panerkite, apsišvieskite, paklajokite, pasnauskite „Sungazer“ muzikiniuose sprendimuose, kurie jus apgobs lyg ta saulės šviesa. O jei nebus baisu, gal net į ją užmesite akį.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „YouTube“, „Apple Music“, „Pakartot“).

APPROACHING MOUNTAINS

CALM

FOR RADAR SYSTEMS

Self-released

Partnerio nuotr.

Atradimo džiaugsmas mane vis ragina kiekvieną mėnesį sėsti ir ieškoti naujų įrašų, vardų, skambesių ir kiekvienąsyk atradęs ką nors negirdėto vis nustembu dėl lietuvių kūrybiškumo, inovatyvumo ir ambicijos siekti ko nors unikalaus, net žinant, kad galbūt niekada neteks groti didžiausiose arenose. Taip netikėtai mano ausyse atsirado ir kaunietiškas projektas „Approaching Mountains“, apie kurį, tiesa, nežinau nieko, išskyrus tai, kad „Calm – For Radar Systems“ nėra jo debiutas, kraitelėje jis jau turi darbų, kurie gali apsupti jus ambientišku apokaliptiniu nerimu, kai po ramia paklode yra slepiamasi nuo šiuolaikinio gyvenimo iššūkių. „Calm – For Radar Systems“ nesiūlo labai naujų dalykų, visgi ambientas yra daugiau apie jausmą, potyrį ir nuotaiką, o ne apie kūrinių struktūrą ar skambesį, todėl ramūs gitaros, pianino ar kitų instrumentų akordai jūsų nenustebins, tačiau mano dėmesį „Approaching Mountains“ pagaudavo, kai panardindavo į noise chaosą, triukšmų duobę, gal net ir galima būtų taip įvardyti, radarinę muziką, kur garso trikdžiai virsta muzika. Pasijusdavau, lyg po branduolinio karo pasilikusioje fallout plynėje, kur vieniši dažniai dar mini kažkada čia buvusią žmoniją. Ši pusiausvyra tarp triukšmo ir ramybės ne visuomet yra išlaikoma, o ir pats albumas galbūt yra šiek tiek per ilgas, tačiau jo stiprybė yra susikaupimas ir tvirtumas, kuris parodo, kad tai toli gražu nėra kūrėjo debiutas. Jeigu ir jums reikia pabėgimo, nes jaučiate, kad visuomenės, technologijų ir hustle and bustle spaudimas yra čia pat už kampo, užsimerkite ir pabandykite pasiekti šio kūrėjo ambientiškus kalnus.

73/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „YouTube, „Apple Music“).