Jono, vieno iš LGBT+ organizacijos Kaune aktyvistų, personažas Simui pasirodė itin artimas – aktoriui nereikėjo įsivaizduoti, ką jaučia translytis vyras, – jo paties gyvenime daug panašių patirčių. „Su Jonu norime būti visiems geri, visiems padėti, bet dažnai pamirštame save. Tiesą sakant, mano personažas filme turi labai aiškių planų, o aš vis dar esu svajotojas“, – prisipažįsta aktorius, visai netrukus grįšiantis į Lietuvą švęsti pirmojo savo filmo premjeros.
Rugsėjį šalies kino teatruose pasirodęs detektyvinis R. Zabarausko trileris „Aktyvistas“ pasakoja apie spaustuvės darbininką Andrių, kurį vaidina šių metų „Sidabrinės gervės“ laimėtojas Robertas Petraitis. Niekas iš bendradarbių nežino, kad vakarais jis grįžta namo, kur laukia mylimasis – LGBT+ organizacijos Kaune lyderis Deividas. Jį įkūnijo aktorius Elvinas Juodkazis.
Per viešą susidūrimą su protestuojančiais neonaciais Deividas sužeidžiamas, o netrukus – žiauriai nužudomas. Policija įvykį tiria vangiai. Ja nusivylęs, keršto ir tiesos troškimo vedamas Andrius ryžtasi radikaliai avantiūrai: nusiskuta plaukus, užsiaugina raumenis ir tampa vienu iš jų, siekdamas rasti žudiką. Sporto salėje jam padeda Jonas, kurį vaidina S. Kuliešius.
– Paskutinės filmo scenos buvo filmuojamos per tavo gimtadienį. Ar toks sutapimas leido iš platesnės perspektyvos pažvelgti į filmą ir į savo gyvenimą?
– Tikrai taip – tai buvo viena iš dienų, kai gyvenimas trumpam sustoja, jog suprastum, kad viskas vyksta ne šiaip sau. Stovėjau filmavimo aikštelėje, apsuptas talentingų, kūrybingų žmonių, ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Vaidyba man visada buvo svajonė. Ilgą laiką ji atrodė labai tolima. Prieš dešimt metų, kai vis dar ieškojau savęs ir savo vietos pasaulyje, dažnai galvodavau, kad būti savimi – translyčiu žmogumi – reikš atsisakyti kai kurių svajonių. Atrodė, kad reikės rinktis: arba būsiu matomas, arba priimtas. Tą dieną, atrodo, viskas susijungė: aikštelėje stovėjau ne tik kaip aktorius, bet ir kaip žmogus, neslepiantis savo tapatybės. Buvau ne tik toleruojamas, bet ir nuoširdžiai priimamas. Tai padėjo man kitaip pamatyti ir patį filmą, kuris kalba ne vien apie aktyvizmą, labiau – apie drąsą būti savimi.
– Jei sutikai vaidinti, galima manyti, kad filmo tema pasirodė artima. Kokių paralelių galėtum surasti tarp savo personažo ir savęs? Ar asmeninės patirtys leidžia geriau perprasti vaidmenį?
– Tema man labai artima, nes mano personažas Jonas ir aš esame translyčiai vyrai. Tai iš karto sukūrė tam tikrą ryšį – man nereikėjo įsivaizduoti, ką jis jaučia, nes daug ką pats esu patyręs. Kaip ir Jonas, prieš išvykdamas studijuoti į Angliją, savanoriavau LGBT+ centre ir tai buvo etapas, kai įgijau daug stiprybės. Šios paralelės leido lengviau įsigilinti į vidinį Jono pasaulį – tam tikra prasme man pasisekė, nes vaidindamas galėjau remtis ne tik scenarijumi, bet ir savo gyvenimo patirtimis.
Prisipažinsiu, pradžioje nerimavau, juk tai pirmas mano darbas profesionaliajame kine. Tačiau nuo pirmų dienų filmavimo aikštelėje mane pasitiko šilti, malonūs ir draugiški žmonės. Komanda buvo atvira, pasirengusi padėti, greitai pasijutau saugioje erdvėje.
Kurdamas Joną stengiausi įsigilinti į jo pasaulį: skaičiau knygas, žiūrėjau režisieriaus rekomenduotus filmus, daug kalbėjomės. Man ypač svarbu sukurti personažo priešistorę, todėl mėgstu rašyti jo dienoraštį, – taip jis mano galvoje tampa tikru žmogumi. Kuo labiau gilinausi į Jono istoriją, tuo labiau supratau, kad daug jo yra manyje. Reikėjo prisiliesti prie savo patirčių, kurias jau buvau palikęs praeityje, ir tai iš pradžių atrodė iššūkis.
– Filme gana svarbi tema – pilietiškumas, kova už demokratiją. Ar kartais jautiesi kovotoju už žmogaus teises?
– Kovotoju už žmogaus teises jaučiuosi to neplanuodamas. Kartais atrodo, kad vien buvimas savimi tampa tam tikru aktyvizmo veiksmu, nes žmonės pradeda permąstyti savo požiūrį. Tai nelengva, bet tikiu, kad būtent kasdienė drąsa ir nuoširdumas kuria pokytį.
Romo filmas mums primena, kad atsakomybė už žmogaus teises yra kiekvieno iš mūsų dalis. Režisierius parodo, kad aktyvizmas gali būti įvairus: vieni ateina sąmoningai, kiti – netikėtai, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėmis suvokę, kad tylėti nebeįmanoma. Svarbiausia filmo mintis man – atsakomybė slypi ne tik dideliuose protestuose, bet ir mažuose kasdieniuose pasirinkimuose: kai renkamės remti kitą žmogų arba atvirai kalbame apie neteisybę.
– Kaip manai, ar menas gali keisti visuomenės požiūrį? Ar filmas galėtų tapti įrankiu, padedančiu priartinti Lietuvos žiūrovą prie translyčių žmonių patirčių tikrovėje?
– Menas turi didelės įtakos keičiant žmonių nuomonę apie tai, kas visuomenėje yra tabu. Aš pats vaikystėje dažnai jaučiausi kitoks ir aplinkui neturėjau nė vieno pavyzdžio, kuris man parodytų, kad tokių kaip aš yra daugiau. Štai todėl tikiu, kad filmas gali padėti jauniems translyčiams žmonėms jaustis mažiau vienišiems, o platesnei visuomenei parodyti, kad tai nėra tolima ar svetima, o tiesiog dalis mūsų realybės.
– Tavo personažas filme – translytis aktyvistas. Kaip manai, ar apie tai nedaug žinantys žiūrovai supras vaidmenį ir jo niuansus?
– Mano personažas pirmiausia yra žmogus – su savo jausmais, stiprybėmis ir abejonėmis. Man tai labai svarbu, nes lietuvių kine translyčiai žmonės beveik nematomi; vaidmuo ypatingas ir įpareigojantis. Jaučiau didelę atsakomybę perteikti savo personažą kuo autentiškiau, kad žiūrovai išvystų ne stereotipą, o tikrą žmogų. Svarbu prisiminti ir tai, kad translyčių žmonių patirtys yra labai įvairios. Nors neabejotinai turime panašumų, kiekvieno gyvenimas – skirtingas.
Filmas, galbūt, tik iš pirmo žvilgsnio pasakoja apie LGBT + aktyvistus. Tačiau jo esmė – gerokai platesnė. Tikrai ne visi žiūrovai turi LGBT patirčių, tačiau visi mes esame susidūrę su klausimu, kaip drąsiai galime ginti tai, kas mums svarbu. Asmeniškai man aktyvizmo linija filme artima, nes tai ir mano patirtis, bet kartu atrodo, kad filmas kalba universaliai – apie pilietinę drąsą, atsakomybę ir pasirinkimą tarp tylos ir veikimo.
– Neabejotinai sulauksi komentarų, galbūt ne iš bendruomenės, labiau – iš priešiškai nusiteikusių žiūrovų. Kaip reaguoji į komentarus – apie tavo profesiją ir apie asmenį?
– Neigiami komentarai man nėra naujiena, tačiau jie manęs nebežeidžia. Tikiu, kad gali sužeisti tik tie žodžiai, kuriems pats suteikiu svarbos. Mano gyvenime daug daugiau vietos užima žmonės, kurie mane myli, palaiko ir gerbia, – tai suteikia stiprybės. Šia kryptimi ir renkuosi žiūrėti, o visa kita – tik charakterio ugdymas.
– Filme sakoma, kad liberalioji demokratija veikia tik tada, kai yra piliečių, pasirengusių rizikuoti. Ar pats savo gyvenime esi jautęs tą ribą – kiek toli pasirengęs eiti dėl vertybių?
– Vien jau atviras translyčio asmens gyvenimas Lietuvoje yra tikra rizika. Gyvendamas čia sąmoningai rinkausi neslėpti tapatybės – tai nebuvo lengva, bet man atrodė svarbu. Galiausiai pajutau, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik išvykti į Angliją, kur jaučiuosi saugiau, turiu teisinę apsaugą ir medicinos pagalbą. Vis dėlto tai buvo rizika – išvykau ten nežinodamas, ar pavyks susikurti gyvenimą, kurį pradėjau nuo nulio. Tačiau šiandien džiaugiuosi priėmęs šiuos sprendimus – susikūriau gyvenimą ir jį gyvendamas jaučiuosi laimingas.
– Ką pasakytum jauniems žmonėms, kurie šiandien galvoja: „Aktyvizmas – beprasmiškas, nieko nepakeisi“?
– Pokyčiai nevyksta greitai. Jie susideda iš mažų kiekvieno žmogaus žingsnių ir dažnai tam reikia daug kantrybės. Tačiau istorija vis dėlto rodo, kad jie – įmanomi. Dar prieš dešimtmetį nebūčiau pagalvojęs, kad Lietuvos kine išvis pamatysime translyčio žmogaus personažą, o šiandien tai realybė. Tokie momentai įrodo, kad visuomenė juda į priekį. Tiesiog turi nepasiduoti ir kovoti už tai, kas tau svarbu.
– Kuo gyveni šiandien?
– Anglijoje gyvenu jau gana ilgą laiką. Bedfordšyro universitete baigiau vaidybos studijas, šiuo metu savanoriauju „Lace Market“ teatre Notingame – praėjusiais metais spektaklyje „Triušio urvas“ sukūriau vieną pagrindinių vaidmenų. Neseniai atradau naują hobį – žygiavimą ir pastaruoju metu daug laiko praleidžiu gamtoje. Draugai juokauja, kad jei su manimi negali susisiekti, vadinasi, aš pasiklydęs kur nors miške.
– Jei tavo personažas Jonas persikeltų į realų gyvenimą, kur šiandien jis gyventų, ką veiktų ir kur galėtume jį rasti?
– Manau, jis vis dar tęstų aktyvisto misiją – juk teisinė translyčių žmonių situacija Lietuvoje tikrai neideali. Kasdienybėje tikriausiai rastume jį sporto salėje darantį pritūpimus ir kartu karštai diskutuojantį apie žmogaus teises.
Naujausi komentarai