Ir mano kieme nupjovė medį. Liepą. Pradėjusi rašyti šį komentarą, išgirdau jau taip gerai pažįstamą pjūklo žviegimą. Kai išėjau laukan, pievelės viduryje styrojo keturių kamienų strampai, ji pati gulėjo parkritusi ant žemės, vis dar švytėdama žiedais. Dingus jos šnarančiai žalumai, išryškėjo apsmurgusi daugiabučio siena, lietvamzdžių ir džiovyklų gargarai, milžiniškų kondicionierių konglomeratai. Medį nupjovęs darbininkas kažką tarėsi su to namo gyventoju, kol aš fotografavau. Kai vakare ten atsivedžiau draugus, kamienų nebebuvo, tik drožlių pabirę ant žolės. Kažkas labai skubėjo pašalinti pėdsakus, nes Želdynų įstatymas draudžia šiaip sau naikinti ar pažeisti medžius.