„Yra guziukas, važiuosiu į Kauną, reikia pasitikrinti.“ Tuo momentu ėjau per judrią gatvę Vašingtone, bet nejučia sustojau žalioje salelėje tarp eismo juostų. Buvo giedra diena, bet viskas tąkart, regis, nuščiuvo ir tapo pilkšva. Mano vaikystės namai, kvepiantys mamos keptais pyragais ir auselėmis, ėmė tolti.  Mane apibūdinantis pasaulis tarsi pakibo laike. O dar lyg tyčia tas didelis ligoninės pastatas priešais, tarsi priekaištas, žvelgiantis į mane. Dirbu gydymo įstaigoje, mamai manęs reikia dabar, o aš taip toli, už vandenyno, negaliu ja pasirūpinti... O kas, jei mamos liga labai pikta?