Neprisimenu, kada sutikau Nojų Saulytį pirmą kartą, bet įsiminė vienas vakaras, kai drauge su dar keliomis literatėmis valgėme grikius, galbūt užsigerdami degtine aptrupėjusiame kambaryje netoli Vingio parko. Paskui ilgai jo nemačiau, tik iš trumpų šmėkštelėjimų feisbuke pamanydavau, kad gyvena spalvingą, įvairių patirčių lydimą gyvenimą. Nojaus poezija taip pat skambėjo kitaip, tarsi išpažintinis, kartais truputį naivus, kartais šokiruojantis pasakojimas, aiškiai išsiskiriantis iš kitų poetinių balsų. Šiais metais pasirodė jo pirmoji knyga „SMS gėlytė“ („Kitos knygos“, 2020), daugeliui skaitytojų jau tapusi maloniu ir netikėtu atradimu.