Tiesą sakant, vos tik šiam atvejui iškilus viešumon, vis tikėjausi kažkokios reakcijos iš vaikino gimdytojų politikų. Sakydama "reakcijos", turiu galvoje viešą atsiprašymą už sūnaus sukeltą skausmą ar vizitą kartu su juo į policijos nuovadą, kad šis prisiimtų atsakomybę už tai, ką pridirbo. Bet ne. Iškart po šiurpios nakties nei pats kovotojas mokykloje, nei mama darbe nepasirodė – apsirgo. Paskui pastaroji dar sustabdė narystę partijoje, ir, susidaro įspūdis, tiesiog laukia, kol spauda bei įtūžusi visuomenė šį įvykį numes it šuo pabodusį kaulą. Daug kam kyla įtarimų, kad neatsitiktinai šitaip daroma – kur ne kur jau pasirodę straipsnelių apie besikumščiuojančio princo saugumui iškilusią grėsmę sufleruoja norą įpiršti mintį "berniukas vargšas, berniukas nekaltas".

Žinoma, sakydama, kad vyrukas žiauriai sudaužė apsiginti negalinčią merginą, greičiausiai dėl savo pačios saugumo turėčiau pridėti žodį "tariamai". Ką gali žinoti, gal ilgainiui atsakingi pareigūnai ims ir nuspręs, kad panelė, kaip tame anekdote, pati dvidešimt kartų paslydo ir krito ant treniruoto vyruko kumščio. Juk jau dabar buvo sugebėta teigti, kad viskas, ką ji patyrė, tėra nežymus kūno sužalojimas. Bet sekant šiandienes naujienas, nenoromis prisimenu ir savo laikų auksinį jaunimėlį, kurio nuodėmes rūpestingi tėveliai kažkaip vis patyliukais užglaistydavo.

Nė nereikia sakyti, nors smūgiai ar spyriai buvo energingo abituriento, tačiau krauju išsitepa ir rankos, kurios iš kadaise tiesiog įžūlaus parazitėlio užaugino nebaudžiamu besijaučiantį monstrą.

Nors su kraupiais smurtiniais nusikaltimais žalioje jaunystėje nesusidūriau, ir mano aplinkoje buvo erelių, manančių, kad yra pranašesni už kitus vien dėl to, kad tėtė savo laiku gerai prasuko reikaliukų su metalais. Vieni jau keturiolikmečiai važinėdavo į mokyklą to paties tėčio nupirkta mašina, kiti sėsdavo už vairo išgėrę, tretiems smagiausia pramoga būdavo ką nors pavogti ar nusiaubti kokio naktinio klubo tualetą – išdaužyti plikomis rankomis muilo dozatorius ir išspardyti klozetus. Ir kažkaip po visų šių savo pramogų tie paaugliai išvengdavo atsakomybės. Įtariu, ne be globojančios tėvų rankos. Nors tikiuosi, mentalitetas po truputį keičiasi bei dabar panašių dalykų vyksta jau mažiau, 2019-aisiais irgi atsiranda besielgiančių it iš feisbuko šedevro "Komisaras Virgis" ar filmo "Šiuolaikiniai žvėrys".

Savų vaikų neturiu ir galiu tik numanyti, kiek tėviška ar motiniška meilė yra besąlygiška. Kiek stipriai norisi apsaugoti savo sūnų ar dukterį, kartais net ir nuo jų pačių. Kiek moralinės tvirtybės prireikia pareikalauti iš jų prisiimti atsakomybę už savo niekšiškus veiksmus, jei jų jau nutiko. Ir gal ne tik iš meilės, o todėl, kad žinai – vaikai tėra tavo veidrodis. O tikrinę ribas ir supratę, kad gali išsisukti padarę menkas šunybes, jie kaskart susigalvoja naujų žygdarbių. Tokių, dėl kurių kenčia jau kitų žmonių dukros ir sūnūs. Nė nereikia sakyti, nors smūgiai ar spyriai buvo energingo abituriento, tačiau krauju išsitepa ir rankos, kurios iš kadaise tiesiog įžūlaus parazitėlio užaugino nebaudžiamu besijaučiantį monstrą.

O šiaip jau džiugu tik tai, kad gyvenimas, nutikęs likimo, teisėsaugos ar tiesiog dar didesnio pabaisos pavidalu, tokius herojus anksčiau ar vėliau pastato į vietą. Ir parodo juos užauginusiems tėveliams, kad laiku neliepę srėbti pačių prisivirtos košės ir šitaip nesuteikę bent šanso užaugti padoriu žmogumi, jie savo vaikams tiesiog padarė meškos paslaugą. Gaila tik, kad iki tam nutinkant nukenčia daugybė nekaltų žmonių.