Vaikui buvo duotas Saddamo vardas, arabų kalba reiškiantis "į konfrontacijas linkęs asmuo". Vėliau Saddamo motina ištekėjo antrą kartą, o paaugusį sūnų atidavė savo brolio pedagogo ir nacių ideologijos gerbėjo Khairallaho Talfaho (1910–1993) globon.

Beveik 400 metų dabartinė Irako teritorija buvo Osmanų imperijos, kurią nuo žemės nutrynė Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), provincija. 1916 m. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos diplomatai sudarė vadinamąjį Marko Sykeso (1879–1919) ir Francoiso Marie Deniso Georgeo Picot (1870–1951) paktą.

Šiuo susitarimu buvo nuspręsta iš Osmanų imperijos valdų sukurti daugybę smulkių valstybių, kurias britai ir prancūzai po karo paverstų savo kolonijomis. Taip gimė Sirija, Libanas, Jordanija ir kitos etniniu bei religiniu požiūriu margos Artimųjų Rytų valstybės, kurias iki mūsų dienų kankina įvairiausio plauko diktatūros, nesibaigiantys karai, sukilimai bei terorizmą stimuliuojantis religinis fundamentalizmas.

1917 m. Bagdadą ir pietinį Iraką užėmė britai. 1921 m. rugpjūčio 23 d. Irakas tapo monarchija, kurios valdovu britai paskyrė Mekos valdytojo sūnų Faisalį I bin Husseiną bin Ali al-Hashemi (1885–1933). Naftos turtinga žemė buvo atlygis ir kompensacija Faisaliui už arabų sukilimo (1916–1918) Osmanų imperijoje organizavimą.

Tai turėjo numalšinti jo kartėlį, mat dar iki sukilimo britai Faisalio šeimai davė neįgyvendinamų pažadų, kurių net nesiruošė vykdyti (panašių dalykų už paramą buvo pažadėję ir kitoms interesantų grupėms, pvz., Izraelio valstybės sukūrimo siekiantiems žydų aktyvistams). 1932 m. britai pripažino Irako nepriklausomybę, tačiau tuo pat metu išlaikė čia savo karines bazes.

1933 m. mirus Faisaliui, sostą perėmė jo vienintelis sūnus Ghazis (1912–1939). Šiam taip pat mirus, monarcho teises paveldėjo Faisalis II (1935–1958), o de facto valstybės valdovu tapo regento pareigas einantis probritiškas Abd al Ilah of Hejazas (1913–1958).

1941 m. balandžio 1 d. ministro pirmininko pareigas einantis ir Ašies valstybėms simpatizuojantis Rashidas Ali al Gaylani (1892–1965) kartu su šalininkais bandė įvykdyti valstybės perversmą. Perversmas buvo pasmerktas. Gegužės 2 d. britai pradėjo kovos veiksmus ir po beveik mėnesį trukusių mūšių grąžino į valdžią Faisalių šeimą.

Prieš britus kovojusių Ašies gerbėjų gretose buvo ir Saddamo dėdė. Teigiama, jog 1956 ar 1957 m. suaugęs Saddamas prisijungė prie "Ba‘ath" partijos, jungiančias arabiškojo nacionalizmo ir socializmo idėjas, pagardintas tariama kova su išorės jėgų imperializmu. Teigiama, kad šią partiją aktyviai rėmė vakariečių vyriausybės, siekdamos ją puoselėti kaip atsvarą komunistinėms tendencijoms.

Tuo pat metu Saddamui teko kelis mėnesius pasėdėti kalėjime, jis buvo įtariamas savo giminaičio komunisto nužudymu. 1958 m. liepos 14 d. įvyko "revoliucija". Karališkos šeimos nariai nuverčiami ir nužudomi kartu su ministru pirmininku Nuri Pasha al-Saidu (1888–1958), o į valdžią ateina Abd Al-Karimas Qasimas Muhammedas Bakras Al-Fadhlis Al-Zubaidis (1914–1963).

1959 m. spalį Saddamas gavo pirmą progą pasižymėti. Jam su keletu kitų "Ba‘ath" narių teko misija nužudyti Abd Al-Karimą. Dykumoje naujajam Irako valdovui jie surengė pasalą. Nors į Abd Al-Karimo automobilį buvo šaudoma iš abiejų kelio pusių, tuometis Irako diktatorius išgyveno, o Saddamas buvo priverstas bėgti į užsienį.

Kitus ketverius metus jis praleido Sirijoje ir Egipte. Saddamui atostogaujant, "Ba‘ath" partijos nariai taip sustiprėjo, kad patys sugebėjo įvykdyti karinį perversmą, kurio metu buvo nuversta Abd Al-Karimo vyriausybė, o jis pats nužudytas. Tai įvyko 1963 m. vasarį, tą patį mėnesį Saddamas grįžo namo.

Naujoji "Ba‘ath" partijos valdžia išsilaikė tik devynis mėnesius, tų pačių metų lapkritį juos nuvertė karinė chunta, taip pat bandanti plakti arabišką nacionalizmą su vakarietišku socializmu. Grįžęs iš tremties Saddamas išliko partijos veiklos pakraščiuose.

Tais pačiais metais jis vedė savo pirmąją žmoną. Sunito Saddamo išrinktąja tapo Sajida Khrairallah Talfah (1937), jo dėdės ir globėjo dukra (t. y. jo pusseserė). 1964 m. spalį už narystę "Ba‘ath" jis buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Pasak legendų, už grotų jis praleido dvejus metus, vėliau sėkmingai pabėgo iš kalėjimo, grįžo į partiją, kur stebuklingai ėmė kopti karjeros laiptais. Čia per ateinančius porą metų atsiskleidė jo talentai, padėję jam tapti antruoju asmeniu partijoje.

1968 m. liepos 17 d. Iraką sukrėtė dar vienas kruvinas perversmas, kuriame pirmuoju smuiku griežė Saddamo pusbrolis Ahmedas Hassanas al Bakras (1914–1982). Ahmedas tapo prezidentu, o jo artimas giminaitis, nors ir neatliko svarbaus vaidmens perversme, – antruoju įtakingiausiu žmogumi Irake, kurio žinioje buvo vidaus saugumas.

Per keletą metų sukuriamas nuožmus slaptosios policijos aparatas, įsiskverbiantis į visas Irako visuomenės gyvenimo sritis. Paradoksalu, bet slaptųjų tarnybų represijos kartu su tariamu "Ba‘ath" sekuliarumu vienu metu ne tik padėjo pamatus diktatūrai, bet ir leido etniniu bei religiniu požiūriu margai valstybei atsikvėpti nuo skirtingų bendruomenių tarpusavio konfliktų ir sąskaitų suvedinėjimų.

Kaip ir daugelis autoritarinių režimų, "Ba‘ath" valdžia nusipirko liaudies meilę, nacionalizuodama naftos verslą ir investuodama gaunamus pinigus į socialinės rūpybos sritį bei infrastruktūros plėtrą. Tuo metu Saddamo galia ir įtaka vis augo ir plėtėsi, tad buvo tik laiko klausimas, kada šis de facto Irako valdovas nuspirs savo pusbrolį į užribį.