.png)
- Dalia Juškienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Dalia Juškienė
Jei tai būtų balandžio 1-oji, sakytumei – pokštas. Kaip pagal vaikiškos knygelės apie paršiuką Čiuką siužetą: pasikvietė į svečius ir nepriima. Tačiau tai Vasario 16-oji, proga nusilenkti ne tik valstybei, bet ir jos iškiliausiems žmonėms. Ir siužetas – anaiptol ne vaikiškas. Kultūros žmonės visa tai, kas nutiko aktorei Viktorijai Kuodytei prezidentūroje, lygina su Kafkos "Procesu", simbolizuojančiu absurdišką biurokratijos labirintą.
Jei aktorė, neįleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremoniją atsiimti jai skirtos premijos, būtų nepasidalijusi akibrokštu, o feisbuko bendruomenė akimirksniu nebūtų sureagavusi ir sukėlusi visuomeninį rezonansą, šiandien sakytume, kad esame ten, kur buvome iki 1990-ųjų, – baimėje.
Jei Prezidentas Gitanas Nausėda ceremonijoje, užuot skaitęs iš anksto parengtą kalbą apie "brangius laureatus, kuriuos drąsiai galima vadinti naujaisiais Lietuvos kultūros signatarais, patvirtinančiais jos brandą unikaliais parašais – savo kūryba", būtų tiesiog paprastai ir nuoširdžiai paaiškinęs, kodėl viena iš kultūros signatarių liko už S.Daukanto aikštės rūmų durų, gal išties būtume patikėję, kad tai "administracinė" klaida. Tačiau, kai pačioje Nacionalinės premijos laureatų pagerbimo ceremonijoje laureatė nebuvo nė paminėta (!), tai jau ne klaida, o požiūris. Ir svetimos gėdos jausmas palieka išdagą.
Kultūros žmonės visa tai, kas nutiko aktorei Viktorijai Kuodytei prezidentūroje, lygina su Kafkos "Procesu", simbolizuojančiu absurdišką biurokratijos labirintą.
Jei užglaistyti nesusipratimo į teatrą drauge su kultūros ministru būtų atvykusi ir pirmoji pora (argi ne puiki proga dar kartą prisiliesti prie kultūros vertybių?), patikėtume, kad Gerovės valstybėje svarbus ne sąrašas, ne taisyklės, ne instrukcija, bet žmogus. Tačiau Prezidento darbotvarkėje nėra vietos netikėtumui. Ir išvis – kas čia per svajonės?! Jau ir pažadas asmeniškai įteikti premiją yra didis.
Ir išvis – jei būtų neliję… Nei apsaugininkai, nei kiti išvis teatre nesilankantys žmonės nebūtų sužinoję, kad yra tokia aktorė. Ir nebūtų sukurtas pats prasmingiausias monospektaklis – nei komedija, nei drama, tiesiog mūsų gyvenimo atspindys.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Galerijos
-
Ledo ritulio rungtynės: Lietu...
-
LKL: Kauno „Žalgiris“ ...
-
Sunkvežimių eilė link Medin...
-
Vilniaus oro uoste uždarytas ...
-
Vasariška šiluma Vilniuje...
-
Grupės „69 danguje“ konce...
-
Ledo ritulio rungtynės: Lietu...
-
Su šiluma plūsteli ir stambi...
-
Lietuvos socialdemokratų part...
-
Pavežėjų patikrinimas...
-
Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energijaStatistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus išaugo 2,9 proc., o palyginti su paskutiniuoju 2023 m. ketvirčiu jis padidėjo 0,8 proc. Didžiausią teigiamą įtaką BVP pokyči...
-
Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas2Rinkimai demokratinėje valstybėje – tai pirmiausia visuomenės brandumo įvertinimas, tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek laisvos Lietuvos piliečiai turi galimybių ir noro per rinkimus išreikšti savo valią ir lemti valstybės r...
-
Rinkimų kampanija lygi nuliui6Rinkimų į valstybės vadovo postą šiemet nebus, prezidento institucija po D. Grybauskaitės – nususinta ir nebeaktuali. Tyla, ramybė ir bangų ošimas – kampanija lygi nuliui. Kybo tik keli ironiški premjerės plakatai tarp ...
-
Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?3Pastarąjį dešimtmetį pajutome tikro „vakarietiško“ gyvenimo skonį. Mūsų jau nebestebina kavos puodelio kaina Madride, nes Vilniuje už jį mokame beveik tiek pat. Daugeliui savotišku standartu tapo ir savaitgalio kelion...
-
(Ne)reikalingos knygosUžbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...
-
Vagių ir šliundrų sovietai19Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...
-
Mergelė Bufetava6Prastai lietuviškai kalbantis pilietis Z. Z. turėjo jugoslavišką bufetą. Kažkada pirktą pagal pažintis už talonus. Nors Jugoslavijos jau nėra, tačiau bufetas tebestovi. Virš bufeto ant sienos prikalta Rusijos vėliava. Kartą, kai...
-
Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato4Kasmetinė mero ir tarybos darbų ataskaita ilgus metus buvo privalomas dokumentas, kurį miesto vadovas kasmet pateikdavo vilniečiams, kad jie galėtų matyti, kaip vykdomi valdžios įsipareigojimai. Šią tradiciją įvedė Artūras Zuokas, ka...
-
Timūras be būrioPotvynis Sibire nesibaigia, užtvindė jau ir urano kasyklas (skęstantys miestai, kaimai, namai su visu gyvuoju inventoriumi šiuo atveju – ne tiek svarbūs), taiką vis drumsčia ukrainiečių koviniai dronai (nepainioti su kovinėmis žąsimis),...
-
Atstatėme istorinį teisingumą3Man, kaip partizano ir tremtinės dukrai, itin svarbu ir labai džiugu, kad balandžio 18-ąją Seime įstatymo pakeitimu atstatytas istorinis teisingumas nuo okupacijų nukentėjusiems panašaus likimo Lietuvos gyventojams. Mano inicijuotoms Asmenų, nu...