Nuo 2035 m. ES draus naujų benzinu ir dyzelinu varomų automobilių pardavimą. Atsižvelgiant į tai, kad iki užsibrėžto tikslo liko mažiau negu dvylika metų, kyla natūralus klausimas: kas yra daroma, kad gražūs ES tikslai netaptų Europos gyventojų galvos skausmu?

Elektromobiliai – artimiausia Europos ateitis

Nors pasaulyje atsiranda alternatyvių technologijų, tokių kaip, pavyzdžiui, vandeniliu varomi automobiliai, kol kas vienintelė reali Europos perspektyva, mažinant transporto teršalų kiekį, yra elektromobiliai. Čia mes susiduriame su milžiniškais skirtumais tarp ES valstybių – nuo 47 proc. naujai parduodamų elektrinių ir hibridinių automobilių Švedijoje iki 0,8 proc. tokių naujų automobilių Kipre arba 3,02 proc. Estijoje.

Atsižvelgiant į tai tampa akivaizdu, kad ES turi imtis aktyvesnių veiksmų, kad šie rodikliai ES teritorijoje būtų suvienodinti.

Šių metų sausį „Tesla“ 20 proc. sumažino gaminamų elektromobilių kainas visame pasaulyje, dar vienas kainų mažinimas įvyko balandį. Analitikai tai įvertino kaip reakciją į didėjančią konkurenciją elektromobilių rinkoje. Toks kainų sumažinimas ir vyriausybių subsidijos galėtų paskatinti žmones rinktis elektra varomus automobilius, tačiau kiek įperkami yra elektromobiliai Europoje ir kaip jų kainos skiriasi nuo benzininių ir dyzelinių?

Nevienodos sąlygos įsigyti automobilį

Elektromobilių kainų skirtumai ES teritorijoje gali priklausyti nuo tokių veiksnių kaip mokesčių tarifai ir vyriausybių lengvatos. Pavyzdžiui, to paties gamintojo benzininių ir elektrinių modelių kainos Danijoje ir Nyderlanduose labai skiriasi. Danijoje bazinės komplektacijos elektrinio automobilio kaina prasideda maždaug nuo 39 tūkst. eurų, t. y. kainuoja 53 proc. brangiau nei to paties modelio benzininė versija. Nyderlanduose tokio paties elektrinio automobilio kaina prasideda maždaug nuo 32 tūkst. eurų, t. y. kainuoja 39 proc. brangiau nei benzininės versijos.

Elektromobilių kainų skirtumai ES teritorijoje gali priklausyti nuo tokių veiksnių kaip mokesčių tarifai ir vyriausybių lengvatos.

 

Dažniausias argumentas įsigyjant elektromobilį yra jo ekologiškumas ir ekonomiškumas. Tiesa, kalbant apie draugiškumą aplinkai kažkodėl nutylima, kiek yra išmetama anglies dioksido gaminant elektros energiją tokiems automobiliams, ir neminima elektros baterijų utilizavimo problema, kuri ateityje taps rimtu iššūkiu Europai.

Nors elektromobiliai yra gerokai brangesni nei transporto priemonės su vidaus degimo varikliu, teigiama, kad jų eksploatacija gali būti pigesnė. Remiantis atliktais tyrimais, 2022 m. rugsėjį, kraunant elektromobilį namuose, nuvažiuoti juo 100 km vidutiniškai kainavo 6,50 euro. Tokį pat atstumą įveikti benzininiu automobiliu vidutiniškai kainuotų 80 proc. brangiau, o dyzelinu varomu automobiliu – 50 proc. brangiau. Tačiau atsižvelgiant į Europos elektros rinkos nestabilumą ir kainų svyravimus, kurių liudininkais mes visi buvome pernai, tai gali smarkiai atgrasyti pirkėjus nuo elektromobilio įsigijimo.

Elektromobiliai prieinami tik pasiturintiems

Dar daugiau – norint automobilį įkrauti ne namuose, o kelionėje, tai gali būti sudėtinga, priklausomai nuo to, kurioje ES šalyje gyvenate. Beveik pusė visų ES įkrovimo stotelių yra tik dviejose šalyse: 29,4 proc. jų – Nyderlanduose, o 19,4 proc. – Vokietijoje. Dar pernai šios šalys siūlė labai viliojančias elektromobilių pirkimo skatinimo priemones, tačiau šiemet parama sumažėjo. Pernai Vokietija siūlė maksimalią 6 tūkst. eurų subsidiją už elektromobilius, kurių kaina neviršijo 40 tūkst. eurų. Šiemet ši suma sumažėjo iki 4 500 eurų. Nyderlanduose elektromobiliams, kainuojantiems mažiau kaip 45 tūkst. eurų, buvo taikoma 3 350 eurų parama, tačiau šiemet ji buvo sumažinta iki 2 950 eurų.

2022 m. duomenimis, 21 ES šalis siūlė paramą įsigyjant elektromobilį. Penkios šalys nesiūlė jokių subsidijų, o tik mokesčių lengvatas. Estija buvo vienintelė ES šalis, kuri 2022 m. nesiūlė nei paramos, nei mokesčių lengvatų.

2021 m. 72 proc. visų ES elektromobilių buvo parduota tik keturiose šalyse, kur BVP vienam gyventojui viršijo 45 tūkst. eurų. Mažiausiai elektromobilių yra parduodama tose šalyse, kur BVP vienam gyventojui buvo mažesnis kaip 26 tūkst. eurų. Todėl mažiausia elektromobilių rinkos dalis buvo Bulgarijoje – 1,7 proc. Palyginkime: BVP vienam gyventojui Švedijoje, kur elektromobilių rinkos dalis yra didžiausia, buvo penkis kartus didesnis. Tad ryšys tarp šalies ekonominės situacijos ir elektromobilių pardavimų rodo, kad didžiausia kliūtis, trukdanti daugeliui ES gyventojų pereiti prie elektromobilių, yra jų įperkamumo galimybės. Vertinant ypač aukštą infliaciją ir augančias energijos kainas, natūralu, kad europiečiai turi vis mažiau galimybių ir noro įsigyti elektromobilius.

Mažiausiai elektromobilių yra parduodama tose šalyse, kur BVP vienam gyventojui buvo mažesnis kaip 26 tūkst. eurų.

 

Pasakius A, reikia pasakyti ir B

Atsižvelgdamas į tai Europos Parlamente (EP) užregistravau pasiūlymą dėl didesnės paramos skyrimo naujiems elektromobiliams įsigyti ES. Atkreipiau dėmesį, kad infliacija ES smarkiai išaugo, padidėjo energijos išteklių kainos, todėl išlaikyti elektromobilius tapo daug brangiau. Akcentavau, kad naujų parduodamų automobilių kainos auga kiekvieną mėnesį jau daugiau kaip metus, o valstybių teikiama parama įsigyjant elektromobilius ne tik nedidėja, bet kai kur net ir mažėja, todėl elektromobilių dalis visoje ES vis dar nesiekia 1 proc. ir ES bus žymiai sunkiau pasiekti taršos mažinimo tikslus. Todėl paraginau Europos Komisiją didinti sub-sidijas elektromobiliams įsigyti kiekvienais metais, siekiant padidinti elektromobilių dalį rinkoje ir sumažinti gamtos taršą.

Esu tikras, kad pasakiusi A, ES turi pasakyti ir B. Iškėlusi tikslą mažinti aplinkos taršą ir priverstinai sodindama europiečius prie elektromobilių vairo, ES turi sudaryti visas sąlygas, kad žmonės turėtų galimybių įsigyti ir naudotis jais – tam, kad elektromobiliai europiečiams būtų ne prabanga, o prieinama transporto priemonė.

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.