Penktadienį iš Liberalų ir centro sąjungos (LICS) frakcijos pasitraukęs Žilvinas Šilgalis laiške partijos kolegoms aiškina, kad frakcija skilo, nes naujam jos vadovui Algiui Čaplikui labai reikėjo didesnio kabineto.

Mieli liberalai, kolegos ir bendražygiai,

Niekada negalvojau, kad teks rašyti tokį laišką. Kas nutiko, kad neliko nei idėjų, nei diskusijų, nei ateities planų? Kas nutiko, kad tapome partija, kuri reikalinga tik grupei partiečių, siekiančių bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti politikos paviršiuje? Bent jau iki kitų rinkimų. Ilgai tikėjausi, jog situacija keisis, siekiau kompromisų frakcijoje, pasikeitimų partijoje, tikėjausi ir aktyvesnio partijos narių balso. Tačiau jo nebuvo, o gal jau ir partijos neliko?

Pastarieji įvykiai Seime tik dar kartą patvirtino tai, kas akivaizdžiai buvo matoma vertinant mūsų frakcijos veiklą ir padėjo tašką po mano jau kurį laiką brendusiu apsisprendimu.

Man nedalyvaujant balsavime Algis Čaplikas išrinktas LiCS frakcijos seniūnu ne dėl to, jog, kaip skelbiama, baigėsi Jono Liesio metų kadencija (ji baigiasi tik rudenį), bet dėl to, jog A.Čaplikui tiesiog reikalingas geresnis bei erdvesnis kabinetas. Kai dėl tokių buitinių dalykėlių, o tai frakcijos nariai patys pripažino, priimami sprendimai, čia jau nebe politika...Tai - dugnas. 

Jei LiCS frakcija taip vieningai kovotų už savo programines nuostatas, kaip kaunasi už postus ir geresnius kabinetus, rinkėjų pasitikėjimas būtų kitoks. Daugiau kaip pusmetį bandžiau atkreipti partijos, frakcijos vadovų dėmesį į vykdomą beviltiškai prisitaikėlišką politiką, kurios esmė ne programiniai dalykai, žmonių gerovė, o tiesiog paprasčiausi buitiniai dalykai.

Pusmetį raginau kolegas ieškoti alternatyvų ir buvau tarsi įkaitas su pareigomis, bet be teisių. Jausdamas atsakomybę ir nenorėdamas griauti frakcijos visą pavasario sesiją dirbau ir laukiau kol arba kolegos atsipeikės, arba ras kuo mane pakeisti. Apie tai šiuo laikotarpiu ne kartą atvirai sakiau ir frakcijos nariams, ir LiCS pirmininkui. Viskam yra ribos, todėl ilgiau toleruoti tokios politikos, jeigu tokį veikimą arba tiksliau neveikimą apskritai  galima pavadinti politika, neketinu.

Nenorėdamas chaoso užbaigiu šią sesiją frakcijoje, bet nuo liepos 3 d. prašau nelaikyti manęs Liberalų ir centro frakcijos nariu. Kaip numato Seimo statutas, prisijungiu prie Mišrios seimo narių grupės, o tolimesni mano sprendimai ir galima parama valdantiesiems priklausys nuo jų sprendimų kokybės. Niekada nebalsavau dėl to, jog reikia, visada balsavau tik tuomet, jei sprendimais tikėjau. Taip elgsiuosi ir ateityje.

O A. Čaplikui apskritai derėtų susimastyti apie savo veiklą, jos tikslus, prioritetus, nes tai jau ne pirmas kartas, kai dėl jo asmeninių ambicijų griaunama frakcija. Būtent dėl jo siekio bet kokia kaina užimti frakcijos seniūno postą, prasidėjo skilimo procesai Liberalų ir centro sąjungoje 2006 metais, kai skilo 18 narių Liberalų frakcija Seime ir susikūrė Liberalų sąjūdis. Tenka apgailestauti, kad vietoje padarytų išvadų, vėl sukasi ratas iš naujo ir iš esmės dėl tų pačių asmenų nepamatuotų ambicijų bei interesų.  

Gaila, bet atrodo taip ilgai trukęs trijų partijų - Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungų susijungimas taip ir neįvyko, nes visada veikė ,,draugų grupė’’, kurių privilegijos ir statusas buvo įtvirtintas dar jungimosi sutartyje. 

Kaip atskiriems žmonėms niekam neturiu priekaištų ir su visais normaliai bendraujame bei bendrausime, bet požiūriai į veikimą politikoje pastaruoju metu pernelyg dažnai skiriasi ir skiriasi iš esmės. Esu dar jaunas politikoje ir nenoriu tapti abejingu bei plaukiančiu pasroviui.

Ačiū visiems už drauge nueitą kelią, įveiktus sunkumus. Į visus kitus klausimus atsakys laikas...