Socialiniai mados žaidimai Varšuvos karališkojoje pilyje

Apie parodą sužinojau iš savo kolegės Aleksandros, jaunos, bet svarbios Lenkijos mados istorikės, kurios instagrame ir aptikau atidarymo nuotraukas. Ekspozicijoje „Tegul mus mato! Įvaizdis, apranga, kūnas“ (lenk. Niech nas widzą! Wizerunek, strój, ciało), atvėrusioje duris spalio pradžioje, pristatoma daugiau nei 250 vertingų objektų, susijusių su išvaizda ir apranga, – klasikinio meno ir aukštosios mados kūrinių nuo XVI a. iki šių dienų (skulptūra, tapyba, fotografijos, interjero objektai, drabužiai ir aksesuarai). Įdomu, kad termino „mada“ parodos tekstuose vengiama, akcentuojant aprangos kaip vizualinės visumos ir tapatybės išraiškos idėją. „Apranga yra kalba. Nuo karališkųjų apdarų iki ekstravagantiškų šiuolaikinių mados vizionierių kūrinių – ji nuolat signalizuoja apie tapatybę, galią, socialinę padėtį, skonį ir įsitikinimus. Ji gali kalbėti tiesiogiai, tačiau kartu atskleisti ir daugiau, nei norėtume. Ji gali būti ir priespaudos įrankis, ir išsivadavimo simbolis. Ji atspindi socialinius pokyčius, kartu siedama ją su tradicija, kurią kartais transformuoja su ironija“, – teigiama pilies interneto puslapio parodos apraše, kviečiančiame lankytojus patirti aprangos perskaitymo malonumą, atsekant joje užkoduotus slaptus ženklus.

Socialinio mados žaidimo reikšmės

Manęs aprangos reikšmingumo ir mados kaip muziejinio eksponato atraktyvumu įtikinėti nereikia, tačiau lankstinukas skirtas plačiajai publikai, todėl formuluoja savo paaiškinimus: „Paroda „Tegul mus mato!“ pasakoja apie istorines asmenybes – valdovus, riterius, medžiotojus, pasipuošusias moteris ir filosofus – atskleidžiant šimtmečius mados kalboje slypinčių reikšmių gausą. Pasitelkus išskirtinių tapybos, skulptūros ir taikomosios dailės kūrinių pavyzdžius, atsekami drabužiuose slypintys ženklai, leidžiantys mums juos skaityti kaip knygą. Mada pristatoma kaip didysis socialinis žaidimas, kuriame svarbiausia yra įtikinėjimas, o ant kortos pastatytas prestižas, patrauklumas ir galia.“

Apranga visada atliko ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją, – žymėjo socialinį statusą, etninę, religinę, klasinę priklausomybę. Drabužiuose užfiksuoti žmogiškosios aplinkos motyvai, aprangos siluetai, audinių ir aksesuarų pasirinkimas signalizuoja jų dėvėtojų visuomeninę padėtį, taip pat nurodo idėjas, mitus ir archetipus, kuriuos mes sąmoningai ir pasąmoningai įsisaviname. „Tokiomis figūromis kaip valdovas, riteris, medžiotojas, pasipuošusi moteris ir filosofas paroda atskleidžia per amžius aprangoje slypinčių reikšmių gausą. Ji taip pat parodo, kaip tam tikri motyvai vėl išnyra po šimtmečių, dabar įgavę radikaliai kitokių reikšmių. Ar žinojote, kad korsetas – kadaise patriarchalinės priespaudos įrankis – šiandien laikomas moterų įgalinimo simboliu?“ – teiraujamasi lankstinuke. Sunku tam nepritarti – dėvėti korsetą šiomis dienomis reikia ne tik drąsos, bet ir geležinės valios, kad išlaikytum atitinkamą figūrą...

Parodos rengėjų teigimu, mada čia pristatoma kaip didysis socialinis žaidimas, kuriame svarbiausia taisyklė yra įtikinėjimas, o vertingiausi laimėjimai – prestižas, žavesys ir galia. Ji skatina mus susimąstyti: ar sąmoningai žaidžiame šį žaidimą, ar tik atliekame mums primestą vaidmenį?

Menas – žiūrovui

Eksponatus parodai paskolino žymiausios nacionalinės ir tarptautinės institucijos, tokios kaip Krokuvos, Gdansko, Lodzės, Poznanės, Vroclavo muziejai, Luvras, Vienos meno istorijos muziejus ir Dresdeno senųjų meistrų paveikslų galerija, savo lobiais leido pasigėrėti ir privatūs kolekcininkai. Ekspozicija susideda iš aštuonių skyrių ir užima visą antrąjį pilies aukštą, joje pristatomi objektai – nuo šarvų ir kailinių iki gėlių ir filosofų apdarų (eksponuojamas ir žymiojo Denis Didro su darbiniu chalatu portretas, nutapytas Louiso-Michelio van Loo 1767 m.).

Parodos kompozicija vadinama cikliška – jos kuratorė, meno istorikė Monika Przypkowska kviečia stebėti, kaip madoje ir mene naudojami motyvai transformuojasi, kaip keičiasi jų reikšmės bėgant amžiams, juos atrandant vis naujoms kartoms. Todėl eksponatų organizacija – ne chronologinė, o teminė: tai perteikia „modulinį“ šiandienio žmogaus mąstymo principą, apie kurį rašė dar postmodernizmo teoretikai. Maloniausiai nustebina parodos eksponatus paaiškinantys užrašai – jie suformuluoti taip, kaip reikia paprastam lankytojui: akcentuojant ne meno istorijos ar teorijos požiūriu svarbias detales (kurios aktualios meno istorikams ar menotyrininkams, bet eiliniam žiūrovui turi labai nedaug vertės), o pateikiamas socialinis eksponatų kontekstas ir jo kultūrinė reikšmė. Man, kaip visai nedaug išmanančiai meno istoriją, gerokai įdomiau sužinoti, kad karalienės portrete vaizduojamos damos apykaklė ir skrybėlė yra tipiška tam laikotarpiui, o žirgo, ant kurio ji sėdi, karčiai – netipiškai balti, nei gilintis, koks kitas menininkas pavarde iš trijų žodžių, kurios niekada nesu girdėjusi anksčiau ir ją tuoj pat pamiršiu sužinojusi, tapė panašių karalienių panašius portretus kitokia ar panašia technika XVIII a. (būtent dėl tokios informacijos pertekliaus beveik nebeskaitau eksponatų aprašų lietuviškose parodose – gal ir gerai, galiu sutaupyti laiko...).

Tikriausiai dėl to parodos „Tegul mus mato!“ lankytojai ne tik apžiūrinėja mano kūrinius, bet ir įdėmiai studijuoja jų paaiškinimus (to nesu mačiusi jokiose Lietuvos meno parodose). Parodos apraše figūruojanti vieno žymiausių meno sociologų Pierre’o Bourdieu pavardė patvirtina, kad šiame renginyje svarbiausia – meno kūrinių kultūrinės ir socialinės reikšmės.

Beje, kalbant apie lankytojus, negaliu nepaminėti fakto, kad į parodą pavyko patekti tik iš antro karto, tiksliau sakant, tik iš anksto įsigijus bilietus kitai dienai ir netgi konkrečiai valandai. Tokia praktika dažnai taikoma užsienio muziejuose siekiant užsitikrinti tolygų lankytojų srautą ir – neslėpkime – sukelti šiek tiek dirbtinio ažiotažo. Nieko sau, ką jie čia įsivaizdina toje Varšuvoje, purkštavome su drauge ir tik įžengusios į parodos salę supratome, kodėl vakar nebuvo bilietų: 11 val. ryto lankytojų čia buvo tiek, kiek „Maximoje“ per kalėdinius išpardavimus. Ir taip jau trečią renginio savaitę!

Kaip ir tikėjausi, parodą lydi išsamus katalogas, kuriame – visų eksponatų nuotraukos ir net vienuolika tekstų įvairiausiomis susijusiomis temomis. Ir jį galima įsigyti iškart po parodos, visai nereikia laukti kitų metų knygų mugės ar kokio atskiro specialaus įvykio, iki kurio parodos turinys bus pamirštas ir katalogo niekam nebereikės.

Mados kolekcionavimo ypatumai

Daugumą mados objektų parodai paskolino žymiausias Lenkijos kolekcininkas Adamas Leja, kuris ir pats vertas būti jos eksponatu. Meno istorijos magistras, dekoratyvinio meno specialistas, buvęs meno redaktoriumi žurnale „Art&Business“, kuratoriumi ir parodų konsultantu privatiems kolekcininkams ir daugeliui muziejų Lenkijoje, bendradarbiaujantis su mados žurnalais „Elle Poland“, „Harper’s Bazaar Poland“ ir kitais, mados ir meno institucijomis, įskaitant Nacionalinį muziejų Varšuvoje, yra sukaupęs vieną didžiausių mados kolekcijų Rytų Europoje. Joje yra daugiau nei 5 tūkst. objektų iš įvairių laikotarpių, nuo 1860 m. iki šių dienų.

Šiuo metu kolekcininkas gyvena tarp Varšuvos, Masačusetso ir Paryžiaus ir konsultuoja muziejus ir privačius kolekcininkus, padeda jiems įsigyti mados kūrinių. Asmeniniame interneto puslapyje – džiugios nuotraukos su pasaulinėmis mados ir populiariosios kultūros žvaigždėmis ir dizainerių, kurių kurtus drabužius ar kitus objektus turi savo kolekcijoje, pavardės: Worth, Pingat, Reboux, Talbot, Patou, Lanvin, Delaunay, Molyneux, Agnes, Chanel, Schiaparelli, Dior, Givenchy, Balenciaga, Balmain, YSL, Fontana, Venet, Cardin, Prusac, Mugler, Armani, Valentino, Gaultier, Sorbier, Josse ir daugelis kitų. Puslapyje taip pat minima, kad daugelis kolekcijos daiktų yra nuolatinėse Lenkijos muziejų ekspozicijose.

Kolekcionavimo gyslelę A. Leja mano paveldėjęs iš šeimos – dėdė Eugeniuszas Banasinskis, pirmasis Lenkijos konsulas Indijoje tarpukariu, buvo sukaupęs gražią indiško meno kolekciją (kai kurie jos objektai šiuo metu priklauso Nacionaliniam muziejui Varšuvoje). Mados kolekcionavimą A. Leja vadina ir iššūkiu, ir pasišventimu, – jai saugoti reikia žymiai daugiau žinių ir specialių sąlygų nei tapybos ar skulptūros darbams: valyti, laikyti pritaikytose dėžėse (nes ant pakabų negalima), viskam rasti vietos ir laiko revizijoms. Už tokį dėmesį drabužiai ir aksesuarai atsilygina pasidalydami savo paslaptimis: nepažįstamojo nuotrauka rankinuke, konfeti, išbyrantys iš art deco laikmečio šokių suknelės žadina vaizduotę ir įkvepia apmąstymams.

Už pačius eksponatus ne ką mažiau įdomios jų įsigijimo istorijos – dalis jų papasakota parodos „Tegul mus mato!“ kataloge. Pradžioje mados objektų A. Leja rasdavo ir vietinėse sendaikčių parduotuvėlėse, vėliau – Paryžiaus ir kitų Europos didmiesčių erdvėse, o kolekcijai ir ambicijoms augant, teko pasukti daugumos kolekcininkų keliu ir kreiptis į aukcionus. Ten, galima numanyti, ir vyksta A. Leja pažintys su mados pasaulio garsenybėmis ar bent jau su jų garderobais.

Mados parodos reikšmės

Toks mados objektų sugretinimas su aukščiausios prabos meno kūriniais iš žymiausių Europos muziejų akivaizdžiai ir vienareikšmiškai patvirtina, kad aukštoji mada priklauso meno sričiai. Tai provokuoja apmąstymus apie tai, ką visada reiškė ir simbolizavo drabužiai: galią, troškimą, transformaciją ir amžiną poreikį būti matomam. Drabužis – medija, kuria žmonija apsibrėžia savo vietą pasaulyje; asmens išvaizda – ir kaukė, ir veidrodis. „Tegul mus mato!“ – ne tik mados paroda, čia kiekvienas objektas aktyviai dalyvauja pokalbyje apie kultūrą, tapatybę, vizualumą, meninės idėjos ir jos įgyvendinimo meistrystės santykį.

Labai panašiai kaip 99 mados objektų parodoje Luvre, Paryžiuje, kurią aprašiau gegužės mėnesio numeryje. Tačiau šio įdomaus sutapimo nevadinčiau nei idėjos kopijavimu, nei interpretacija, – ko gero, net nederėtų jo vadinti sutapimu. Tokio pobūdžio parodoms parengti reikia ne vienų metų, taigi mažai tikėtina, kad vienas kuratorius pamėgdžiojo kitą (nors, net jei taip ir nutiko, nieko blogo tame nėra, netgi priešingai – galime sakyti, kad gimsta puiki tradicija ar parodos tipas). Galima netgi įžiūrėti tam tikrą dėsningumą, patvirtinantį plačiai žinomą dalyką, kad didūs protai mąsto panašiai. Ir tai yra nuostabu – gal kada nors toks mąstymas apie mados ir meno bendrystę pasieks ir Lietuvą…