Nesirkite artimojo priklausomybe

Psichologijoje ši būsena įvardijama kaip kopriklausomybė, ir specialistai ragina atkreipti į ją daugiau dėmesio. Respublikinio priklausomybės ligų centro psichologės-psichoterapeutės Kotrynos Šulskės pirmiausia paprašėme paaiškinti, kas yra kopriklausomybė ir kokie jos simptomai?

– Kopriklausomybė yra santykių dinamika, kuri gali susiformuoti tada, kai žmogus gyvena šalia artimojo, turinčio priklausomybę. Tai situacija, kai žmogus pradeda vis labiau orientuoti savo kasdienius sprendimus ir prioritetus pagal priklausomybę turinčio artimojo poreikius. Tada žmogui būdingas padidėjęs budrumas ir nuolatinis stebėjimas, kaip jaučiasi ar ką veikia artimasis, taip tarsi bandant išvengti konfliktų, krizių ar kitų neigiamų padarinių. Užuot pirmiausia rūpinęsis savimi, žmogus pradeda gyventi kito žmogaus poreikiais ir problemomis.

– Kaip jaučiasi kopriklausomas žmogus? Kokia jo kasdienė būsena?

– Gyvenimas šalia žmogaus, turinčio priklausomybės ar žalingo vartojimo problemą, natūraliai sukelia daug emocijų: pyktį, nerimą, kaltę, gėdą, bejėgiškumą, liūdesį. Tokiais atvejais artimieji dažnai jaučia didžiulę atsakomybę sutvarkyti situaciją, apsaugoti artimąjį nuo padarinių, išlaikyti šeimos funkcionalumą.

Kadangi daug dėmesio ir energijos skiriama stebėti kitą asmenį ir reaguoti į jo elgesį, ilgainiui priklausomybę turinčio žmogaus artimasis gali prarasti ryšį su savo poreikiais, interesais, kitais jam svarbiais žmonėmis. Taip pat galima pastebėti, kad priklausomybę turinčių asmenų artimieji dažnai išgyvena labai daug vidinės įtampos, nes nuolat sau kelia klausimus ir abejoja savo sprendimais: ar jie ne per stipriai reaguoja, gal tik jiems kliūva šeimos nario ar giminaičio vartojimas ar probleminis elgesys, o gal kaip tik jie reaguoja per švelniai ir reikėtų būti griežtesniems. Toks nuolatinis vidinis konfliktas kelia įtampą ir emocinį išsekimą.

– Kokias klaidas daro kopriklausomas žmogus?

– Kalbant apie dažniausiai daromas klaidas, svarbu prisiminti, kad nėra vieno universalaus visoms situacijoms tinkamo atsakymo, tačiau tikrai galima pastebėti tam tikrus elgesio modelius, kurie, nors ir kyla iš rūpesčio, gali netyčia palaikyti problemą. Viena dažniausiai pasitaikančių situacijų – priklausomybę turinčio artimojo dangstymas, neleidžiant jam patirti natūralių vartojimo padarinių, kurie galėtų motyvuoti keisti savo elgesį.

Priklausomybės liga dažnai susijusi su vengimu prisiimti atsakomybę ir natūralia tendencija atidėti nemalonius sprendimus.

Pavyzdžiui, kai vartojantis žmogus nenueina į darbą, artimasis skambina gydytojui, kad šis išrašytų nedarbingumą, nes žmogus neva susirgo. Arba kai žmogus pamiršta, kad turėjo įvykdyti tam tikrus įsipareigojimus, artimasis juos atlieka už jį. Tokiais atvejais artimieji mano, kad padeda, tačiau iš tiesų, dažniausiai, tik dar labiau gilina problemą.

Taip pat dažnai pastebima, kad priklausomybę turinčio asmens artimieji yra linkę prisiimti jiems nepriklausančių atsakomybių, atsitraukti nuo kitų žmonių ir manyti, kad tokioje situacijoje susitvarkys patys, nesikreipdami pagalbos.

Tiesa ta, kad tokioje sudėtingoje situacijoje nė vienas neturime likti vieni, o kreipimasis pagalbos dažnai yra pirmasis žingsnis į palengvėjimą ir sveikesnį santykį su savimi ir artimuoju.

– Kaip priklausomas asmuo manipuliuoja ir daro įtaką savo artimajam? Kokie požymiai?

– Priklausomybės liga dažnai susijusi su vengimu prisiimti atsakomybę ir natūralia tendencija atidėti nemalonius sprendimus. Jei artimasis nuolat perima problemas, priklausomybę turintis žmogus gali nesąmoningai tuo pasinaudoti. Tai nebūtinai yra sąmoningas manipuliavimas, tai – ligos dalis, tačiau būtent todėl ribos ir padariniai yra svarbūs sveikimui.

Jei pastebime, kad staiga turime spręsti ne savo problemas, kad esame emociškai įsitraukę į situacijas, kurios mūsų tiesiogiai neliečia, tai gali būti ženklas, kad atėjo laikas į situaciją pasižiūrėti iš šalies ir įsivertinti, ar tikrai turime joje dalyvauti.

– Kaip padėti kopriklausomam žmogui?

– Pirmiausia svarbu, kad priklausomybę turinčio asmens artimasis suprastų, kad jis pernelyg įsitraukia į kito žmogaus problemą, ir pripažintų, kad priklausomybė nėra gėda, o liga. Taip pat būtina suvokti, kad artimasis, turintis priklausomybę, yra atskiras žmogus, kurio elgesio ar gydymosi proceso neįmanoma kontroliuoti ar prisiimti už jį atsakomybės.

Svarbu, kad žmogus išmoktų atpažinti savo emocijas, poreikius, ribas ir pamažu atkurtų ryšį su savo gyvenimu. Tai daryti padeda bendravimas, paremtas sveikais principais: artimojo stiprybių pastebėjimas, laiko leidimas kartu užsiimant veiklomis, nesusijusiomis su vartojimu, atvira ir pagarbi komunikacija. Svarbu suprasti, kad netinkamas elgesys neturėtų būti lengvinamas ar apdovanojamas.

Asmuo, susiduriantis su panašiais sunkumais, neturi visko daryti pats – visiškai normalu ir sveikintina ieškoti palaikymo ir pagalbos. Tai gali būti pokalbiai su artimais žmonėmis, savitarpio pagalbos grupės, konsultacijos su priklausomybės ligų specialistais ar psichologais.

Yra sukurta speciali CRAFT programa, skirta padėti susidūrus su artimojo priklausomybe. Joje mokoma ne tik kaip konstruktyviai paskatinti priklausomybę turintį žmogų kreiptis pagalbos ir kurti blaivų elgesį stiprinančią aplinką, bet ir kaip patiems artimiesiems neperimti atsakomybės už rezultatą ir sustiprinti savo emocinį atsparumą, kad jie jaustųsi ramiau ir tvirčiau.

– Kokia jūsų pačios patirtis dirbant su kopriklausomais žmonėmis?

– Kasdien dirbdama su priklausomybę turinčiais žmonėmis ir jų artimaisiais matau, kad pagalbos besikreipiantys žmonės yra stipriai išsekę nuo nuolatinės įtampos, nenumaldomo noro sutvarkyti situaciją. Tačiau konsultacijose matome, kad net maži pokyčiai – aiškesnės ribos, atviresnis kalbėjimas, savo interesų grąžinimas į kasdienybę – žmonėms suteikia daug palengvėjimo. Taip pat matau, kaip CRAFT metodai padeda šeimoms bendrauti šilčiau ir pagarbiau, ir kaip ne tik gerina artimųjų savijautą, bet neretai tampa paskata pačiam priklausomybę turinčiam žmogui kreiptis į gydymą.

– Ar visi žmonės, gyvenantys šalia priklausomo asmens, rizikuoja tapti kopriklausomais? Ar vis dėlto yra tam tikri atsparumo veiksniai?

– Kaip ir su bet kuria psichologine dinamika, tam įtakos turi įvairūs veiksniai. Žmonės, turintys tvirtesnę savivertę, gebantys aiškiai atpažinti savo emocijas ir poreikius bei mokantys nustatyti ribas, rečiau įsitraukia į kopriklausomą elgesį.

Taip pat, atsparumą stiprina pozityvi ankstyvoji patirtis, kurioje žmogus nebuvo atsakingas už kitų emocijas, ir aplinka, kurioje įprasta kalbėti apie sunkumus ir ieškoti pagalbos. Stiprūs palaikantys santykiai, psichologinė pagalba ir žinios apie priklausomybę taip pat saugo nuo per didelio įsitraukimo į artimojo problemas.